Šis tekstas yra bandymas kritikuoti Lietuvos geopolitinę kultūros strategiją. Tiksliau sakant, tuos vaizdinius, kurie nuolat iškyla mūsų kultūrinėje sąmonėje ir pasąmonėje. Manau, kad nuolat galvodami apie Lietuvą kelyje iš Rytų į Vakarus, iš „totalitarinės“ praeities į „demokratinę“ ateitį, mes stipriai nukenčiame nuo to, ką galima vadinti kultūrinio ir politinio mąstymo arba vizijos redukcija. Ligšioliniuose mūsų istoriniuose naratyvuose dominuoja manichėjiškas pasiskirstymas tarp to, ką dabar mėgstama vadinti „sovietynu“, ir nekritikuojamos dabarties, kurioje mes neva turime visas įmanomas privilegijas.1 Nepaisant plačios, įvairialypės ir argumentuotos kritikos, šis pasakojimas vis dar dominuoja oficialiajame diskurse.
Mano požiūriu, jis yra redukuotas, nes nekeliami esminiai klausimai apie mūsų vietą ir padėtį šiuolaikiniame pasaulyje, apie mūsų rolę šiuolaikiniuose pasauliniuose galios žaidimuose, kapitalistinės gamybos ir kultūrinių mainų kontekste. Mūsų sąmoningumas vis dar apsiriboja tuo, ką vienas svarbiausių XX a. intelektualų, psichoanalizės teoretikas Jacques‘as Lacanas pavadino simboline ir įsivaizduojamybės plotmėmis.2 T. y., pasaulyje mes vis dar orientuojamės pagal mus apibrėžiančius simbolinius diskursus, tokius kaip laisvė, liberalizmas, demokratija, arba: totalitarizmas, tironija, autokratija. Kita vertus, save priskirdami kažkokiam simboliniam diskursui, mes sau bandome sukurti tą diskursą atitinkančią politinę tapatybę, t. y., įsikuriame tą diskursą atitinkančios įsivaizduojamybės plotmėje.
Tačiau toks gyvenimas vis dar nėra tikras, jis tarsi pakibęs ore. Jam stinga tikro savoje gatvėje ar laiptinėje sutikto žmogaus. Mes vis dar jo nesame matę, bet jau tariamės puikiai jį pažįstantys – ir jo privalumus, jei esame jo draugai, ir trūkumus ir ydas, jei žūtbūt priešinamės jo atvykimui. Susitikimas su tokiu žmogumi, atėjusiu kartais, mūsų nuomone, per arti mūsų, tampa mūsų sąmoningumo, savimonės bei laisvės, atvirumo, demokratiškumo, tapatybės tvirtumo išbandymu. Atvykstame į trečiąją Lacano plotmę – pačią rizikingiausią, vadinamąją tikrovės plotmę, kurioje gyvenimas ir pasaulis mus išbando, ar iš tikrųjų esame tokie, kokiais skelbiamės.
Tiesą sakant, gal ir nesame. Tokiu atveju mums lieka įsivaizduojamos bendruomenės ir simboliniai veiksmai. Įsivaizduojamomis bendruomenėmis šiandien, prisiminęs garsiąją Benedicto Andersono knygą, būčiau linkęs laikyti žmonių, kuriems pakanka virtualaus bendravimo, grupes, socialinius burbulus, kuriuose sėdintys asmenys puikiai jaučiasi dalindamiesi tuo, ką turi, su kitais tokios pat tapatybės ir nuostatų žmonėmis, kartu kuria savąją iš pusės žodžio suvokiamą meilės ir neapykantos kalbą. Tam juos įgalina tai, kas vadinama dideliu šuoliu kapitalistinės technologijos srityje – internetinių socialinių tinklų susikūrimas, kuris, be kita ko, paverčia mūsų laiką absoliučiai pertekliniu šiai sistemai kuriamo turinio laiku, kuria naujas darbo ir vartojimo formas, kurių mūsų sąmonė dar nepajėgi fiksuoti, bei kasdien leidžia mums jausti stresą ir nuovargį.
Pavojingiau yra tai, ką galima pavadinti simboliniais veiksmais: jie nutinka tada, kai mūsų įsivaizduojamos tapatybės, mūsų socialiniuose tinkluose gimstanti meilė ir neapykanta subrandina savo vaisius. Simbolinis veiksmas yra mūsų veiksmas, tapęs įstatymu arba nuosprendžiu mūsų menkai pažįstamam arba išvis nepažįstamam kitam. Simbolinis įstatymas, tapęs veiksmu, neretai kuria ne tik normas ir hierarchijas, bet ir naujas atskirtis. Kai kuriais kraštutiniais atvejais – ir itin pavojingas biopolitines atskirtis, kai imamės spręsti, kokia gyvybė verta išlikimo, kokį žmogų šalia savęs norime matyti, kokio ne. Taip, deja, mąsto ne tik autoritarinė, bet neretai ir demokratinė valdžia – net ir mūsų – ne, ne mūsų – išrinkti aukšti valdininkai ir ministrai. Jei mūsiškis apgręžimo prie sienų įstatymas ir nėra kažkoks išskirtinis šiuolaikinės kapitalistinės valstybės kontekste, tai bent jau prilygsta nacionalizmą ir rasinį grynumą propagavusių režimų įstatymams, ir su tokiais veiksmais ir juos priimančiais žmonėmis iš tiesų nesinori turėti nieko bendro.3
Tad kas mums lieka, jei dabartinėje socialinėje erdvėje absoliučiai dominuoja įsivaizduojamos bendruomenės, o simboliniu veiksmu verčiama neapykanta? Mums vis dar lieka kritika. Mūsų kelias į naująją kultūrą ir naująjį gyvenimą prasideda nuo kritikos. Ta kritika, akivaizdu, turi įsikurti ten, kur Lacano apibrėžtos tikrovės pleištas atveria didžiulius prieštaravimus tarp mūsų tokių, kaip mes save įsivaizduojame, ir mūsų tokių, kurie leidžiame savosioms galios struktūroms mūsų vardu atlikti tam tikrus, kartais pasibjaurėtinus veiksmus. Tokia kritika, kai tampame atsakingi ne tik savo įsivaizduojamai bendruomenei, bet ir nepažįstamam sutiktajam. Kaimynui iš antro aukšto, atvykusiam iš Sirijos. Savo potencialiems kaimynams, Kybartų bei Pabradės stovyklose laukiantiems kafkiško nuosprendžio.
Tai, ką kažkada vadinome utopija, yra beviltiškai pasenęs žodis. Dabar utopija beldžiasi į mūsų duris ir prašo, kad atidarytume. Pasaulis per paskutinius metus netikėtai priartėjo prie mūsų. Štai statistikos metraštyje parašyta, kad per pastaruosius metus užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, skaičius išaugo beveik DU kartus ir dabar siekia 200 tūkst.4 Žinoma, daugiausiai iš Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos, bet yra atvykusių ir iš Azijos bei Afrikos, Centrinės ir Lotynų Amerikos šalių. Prisipažinsiu, kad man ir kai kuriems mano bičiuliams tai yra naujos Lietuvos, naujos kultūros pradžia. Būtent čia reikėtų pakalbėti apie kairįjį Lietuvos kultūros projektą.
Kadaise, o iš tikrųjų dar visai neseniai, mūsų padangėje žodis kultūra žymėjo dvi galimybes: arba tai elitinė kultūra, arba liaudies kultūra. Abi šios formos daugiau ar mažiau muziejinės, pirmoji orientuota į valstybės, antroji – į tautos išlikimą, bet abi orientuotos į baimę – neišliksime, atstums, paniekins. Tai – organinės kultūros, neatskiriamos nuo valstybės ir jai priklausančios tautinės bendruomenės, esmė. Nepaisant to, kad mūsų pačių vykdytos kapitalistinės permainos – urbanizacija ir popkultūra – šioms abiem tradicinėms kultūros formoms pakenkė žymiai labiau nei globalūs ryšiai, jų – tų formų – užkonservavimas ir sumuziejinimas iki dabar apibrėžia ir kuria ne pačios geriausios rūšies sąmoningumą, kuriam būdinga, geriausiu atveju, lengva ksenofobija ir paranoja.
Šalia šių dviejų kultūrų ir popkultūros, apie kurią tikriausiai visi žinome ir turime savo nuomonę, esama to, ką, pasivogęs pavadinimą iš vieno muzikinio reiškinio, galėčiau pavadinti pasaulio kultūra. Tačiau, norėdamas išryškinti tam tikras dialektines įtampas, nenorėčiau sieti pasaulio sampratos su globalizacijos samprata. Globalizacijos samprata man daugiau siejasi su tuo, ką garsūs tyrinėtojai Michaelas Hardtas ir Antonio Negri vadina Imperija,5 su šiuolaikinio kapitalizmo kultūrine raiška, dominuojančios popkultūros bandymu užgniaužti bet kokius nesklandumus kapitalistinėje rinkoje, žvaigždžių ir korporacijų kultu, konkurencija ir kūrybinio pertekliaus pasisavinimo logika. O pasaulio kultūrą galima suprasti kaip kontrnaratyvą kapitalistiniam kultūros bei meno diskursui, žinoma, nepamirštant, kad ji tikrai nėra susijusi su noru grįžti prie ankstesnių muziejinių kultūros formų.
Taigi, pasaulio kultūrą matyčiau kaip imperinės kultūros kritiką, kaip besipriešinančių pavergimui, išnaudojimui ir asimiliacijai su juos pavergusia galia kultūrų saviraišką, kaip pasaulinį pasipriešinimo šiuolaikinėms galios centrams audinį ir kaip daugialypių transliacijų erdvę. Manau, kad pasipriešinimas gali būti transliuojamas – tik taip tampa įmanomi pasauliniai revoliucijų ciklai. Į pasaulio kultūrą politikos grąžinti nereikia – ji ten visada buvo. Kaip ir laisvės, emancipacijos troškimas. Politinę kritiką klausydami tuaregų grupės „Tinariwen“, Jamaikos regio ar JAV miesto muzikos, stebėdami šiuolaikines tradicinių menų interpretacijas turime kurti patys. Bet dar svarbesnis kitas dalykas.
Mes dažnai kalbame apie integraciją, tačiau per dažnai tai tampa ne kuo kitu, kaip kultūriniu egoizmu: mes gyvename čia, o visi kiti turi taikytis prie mūsų. Taip, žinoma, integracija neišvengiamai kuria ir kurs tam tikras sugyvenimo formas, nebūtinai priderintas prie mūsų norų, bet atspindinčias tikrovę. Norisi pabrėžti, kad integracija labai priklauso ir nuo mūsų pačių pastangų palikti savo komforto zoną ir perbraižyti savo sąmoningumo koordinates. Šiuo atžvilgiu pastarųjų metų „legali“ ir „nelegali“ migracija į Lietuvą prie mūsų savimonės prisidėjo labiau nei ankstesni laisvės metai. Mes suvokėme, kad santykis globali Šiaurė – globalūs Pietūs nėra menkesnis už tradicinį Rytų ir Vakarų santykį. Mes supratome, kad atkeliaujantys žmonės yra tie, kurių likimas kaip niekad artimas mūsiškiam – esame vieno pasaulio, vienos ekonominės sistemos ir ekosistemos dalis. Galiausiai turėjome pagrindo pajusti savo pačių vietą kapitalistiniame pasaulyje – matome, kad mūsų politikų elgesys tiesiant tvoras, išnaudojimas, socialinė nelygybė ir kitos socialinio gyvenimo žaizdos mus leidžia matyti tame, ką Immanuelis Wallersteinas su savo bendražygiais vadino pasaulinės kapitalistinės sistemos periferija. Nelabai įkvepia, ar ne?
Bet būtent čia, šitame utopija virtusios tikrovės priartėjime prie mūsų, galime matyti ir viltį. Viltį matyčiau pirmiausiai abipusės integracijos būtinybėje. Tie, kurie atkeliavo į Lietuvą, turi savo patirtį ir savo praeitį. Galime šiek tiek abstrahuoti ir suprasime, kad tai – pasaulinė pasipriešinimo kapitalizmui, egzodo patirtis. Ne tik ieškoma laimės, bet ir bėgama nuo nelaimių. Mūsų solidarumas su šiais žmonėmis, parama „Sienos grupei“ ir panašioms iniciatyvoms gimsta iš vilties, kad naujoji kultūra bus socialinio solidarumo kultūra. Tai yra kairiojo kultūros projekto esmė. Mes ne tik juos mokome, bet ir mokomės iš jų, iš jų veiksmų. Apmąstome pasaulio istoriją, kuri mums nebėra tik valstybių, imperijų ir įvairių blokų istorija, bet ir gyventojų srautų, bėgančių nuo karų, galios savivalės ir ekonominio neteisingumo, istorija. Mokomės kovoti už save, už savo kolektyvinį išlikimą, sužinome, kad darbdaviai, kurie nebrangina kitataučių darbuotojų, galiausiai nusispjaus ir į dirbančių tautiečių teises. Juk tai – tik kapitalizmas. Ir tik klasių kova. Pasaulio istorija mums tampa ne tik karų ir taikos ar ekonominių aljansų ir jų konkurencijos, bet ir solidarumo, internacionalizmo, pasaulinių judėjimų už socialinį teisingumą istorija.
Taip mes pradedame kurti naujus buvimo kartu pagrindus. Juos turime pradėti kurti savo daugiabutyje, savo kieme, gatvėje. Yra tokia sąvoka – „bendrija“. Daug kam ji asocijuojasi su administraciniu mūsų namų valdymu. Hardtas ir Negri bendriją suvokė plačiau – kaip lokalų teritorinį junginį, kuriame rūpestis artimu žmogumi yra neatsiejamas nuo susirūpinimo aplinka, ekologija, erdve. Bendrijos erdvė – tokia erdvė, kuri mieste ar gamtoje priima visus atvykstančius, suteikia orumo ir kviečia patiems prisidėti prie jos išlikimo anapus valstybinės reprezentacijos ir kapitalistinio suprekinimo, nors galbūt visiškai nuo valstybės ir kapitalo išsisukti jai ir nepavyksta. Bendrijoje mes dalijamės, susipažįstame su bendraminčiais, plečiame pasaulio kultūros pažinimo spektrą.
Svajoju, kad galbūt ateityje Lietuvos miestuose mes matysime ne tik autonomiškas bendrijas, bet ir erdves, kuriose jausimės kaip ne Lietuvoje. Ir nieko čia naujo – tokias erdves mes jau turėjome, apie jas byloja mūsų istorija. Tai – žydiškasis, lenkiškasis, rusiškas ir baltarusiškas Vilnius. Čia kultūrinė integracija mums padėtų išvengti getizacijos, naujo uždarumo. Galime sukurti jaukią buvimo šalia, kaimynystės, maisto ir pasilinksminimų kultūrą, ir kartu galvoti patys apie save. Juk tik toks buvimas, kaimynystė mums padeda nekurti tapatumo iliuzijų, nepradėti puoselėti fantazijų apie kažkokias išskirtines privilegijas. Atvirkščiai, esame kviečiami bendroms kovoms už socialinį teisingumą ir žmonių orumą. Mūsų kaimynų sirų ir nepaliečių problemos padeda mums suvokti, kad ir patys vargstame mokėdami mokesčius ar paskolas, primena, kad esame ne tik rinkėjai, bet ir dirbantieji, galbūt jų pagalba padės mums mūsų kovose arba pavyzdys pažadins mūsų ryžtą.
Dar vienas iššūkis kyla švietimo sistemai. Mūsų patriotinis ugdymas turi įgauti naujų spalvų ir tapti labiau orientuotas į šalia mūsų gyvenančius žmones iš kitų šalių. Turi būti aiškinama, kas privertė juos čia atvykti. Taip jau vaikams taps aiškiau, kokiame pasaulyje mes gyvename, ir kokios nors ekonomikos pamokos savo neginčijama logika nebeprimins tikybos pamokų.
Aukštajame moksle taip pat turi būti plečiamos tos studijų sritys, kurios leistų mums atvirai žvelgti į pasaulio istoriją ne tik iš joje nugalėjusiųjų perspektyvos. Čia paminėčiau literatūros studijų kaip kritinės teorijos studijų galimybes. Svarstydami istorinius tekstus naujų antiimperialistinių interpretacijų šviesoje ne nuvertinsime, o praplėsime istorijos galias, padedančias kurtis mūsų kovingesnei savimonei. Tokį politišką elgesį jau ne vienus metus stebime ir kultūros – ypač dailės, teatro, kino lauke. Tikiuosi, kad ta politizacija neapsiribos iš aukščiau keliamais reikalavimais ir grįš prie savo revoliucinių šaknų.
Esame naujo pasaulio, naujos kultūros steigimosi prieangyje. Pasaulinė kultūra veda mus anapus Imperijos ir kartu – link savęs pačių. Į pasaulinę kultūrą pradėsime jungtis tada, kai išmoksime ne tik imti, bet ir duoti, kai mūsų miesteliuose atsiras sutartinių ir koros muzikantų junginiai, kai suprasime, kad tai, kas gyva, kartais vertingiau už tai, kas gryna.
Kasparas Pocius yra filosofijos daktaras, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas; savo straipsniuose tyrinėja politinės filosofijos, psichoanalizės temas.
- Pvz., turint omenyje aplink žurnalą Naujasis židinys susibūrusių dešiniųjų intelektualų (P. V. Subačiaus, N. Putinaitės ir kt.) pasisakymus ir tekstus. ↩︎
- Plg. Kasparas Pocius, 2021. „Jacques’o Lacano pertrūkio teorija: tikrovės perspektyva“. Problemos: mokslo darbai, vol. 100, p. 100-113. ↩︎
- Lietuvos valdžios susilaikymas spalį Jungtinėse Tautose balsuojant dėl ugnies nutraukimo Gazoje taip pat parodo, kokias patologines formas gali įgyti palankumas esamam status quo ir baimė prarasti hegemono palankumą net brutalių karo nusikaltimų akivaizdoje. Tokia politinė realybė, o taip pat žiniasklaidos bei didelės dalies intelektualų laikysena vykstant šiam karui ne tik parodo dvigubus standartus, bet ir verčia suabejoti esminėmis žmonių vertybėmis – humanizmu, demokratiškumu ir t. t. ↩︎
- Migracijos departmentas, „Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius perkopė 200 tūkstančių“. Žiūrėta 2023 spalio 30 d. ↩︎
- Michael Hardt, Antonio Negri, 2018. Imperija. Vilnius: Kitos knygos. ↩︎