Baltarusijai priklausančioje sanatorijoje „Belorus“, veikiančioje Druskininkuose pagal Baltarusijos ir Lietuvos 1995 m. sutartį, dėl vieno komercinio banko pritaikytų ES sankcijų Baltarusijos režimui įkaitais tapo beveik 400 darbuotojų. Užšaldžius sanatorijos sąskaitas, darbuotojams dar buvo išmokėti gruodžio mėnesio atlyginimai, tiksliau – kompensacijos už prastovas (t. y. minimali alga), tačiau nuo tada darbuotojai negauna jokių pajamų (balandžio 27 d. duomenimis).
Sanatorijoje buvo gydomi vaikai tiek iš Baltarusijos, tiek iš Lietuvos, didžioji dauguma darbuotojų – moterys. Maža to, 68 žmonės gyvena sanatorijai priklausančiame daugiabutyje. Jų likimas tiesiogiai priklauso nuo jų darbovietės likimo.
Lietuvos viešojoje erdvėje skambiai artikuliuotas moterų įsitraukimas į protestus prieš Lukašenką, jie vadinti moterų revoliucija. Svarbu, kad pagaliau atkreiptas dėmesys į tai, jog moterys stovi priešakinėse protestų linijose ir meta pirštinę patogiai įsitaisiusiam Batiuškai. Tačiau moterys protestuose – ne naujiena. Peržvelgus socialinių judėjimų istoriją galima drąsiai pasakyti, kad moterys būna vienos aktyviausių pokyčio reikalautojų. Šį kartą į moteris atkreiptas dėmesys ne tik dėl fakto egzistavimo, bet ir dėl Lukašenkos ištarties, kad moterys esą per silpnos valdyti.
Taip, kai paranku, moterys pasidaro svarbios.
Tačiau ar moterys, gyvenančios Lietuvoje ir Baltarusijoje, yra svarbios kasdien? Ar gerbiamas jų darbas, teisė į kūną, ar galvojama apie jų gyvenimo sąlygas? Kol Cichanouskaja šiltai sėdi Vilniuje, „Belorus“ sanatorijoje dirbusios šeimos, tarp kurių daug vienišų motinų, yra pasmerktos skurdui ir benamystei. Vietoje plačios politinės analizės, šį kartą siūlome paskaityti už save puikiai kalbančius interviu su dviem Tatjanomis, gyvenančiomis ir dirbančiomis Lietuvoje. Palinkėsime skaitant galvoti apie tai, kiek iš tiesų Lietuvos Vyriausybei, o labiausiai – Užsienio reikalų ministerijai svarbios baltarusės.
Tatjana Garackevičienė, Baltarusijos pilietė, prieš 18 metų ištekėjo už lietuvio ir netrukus pradėjo dirbti sanatorijoje „Belorus“. Iš pradžių čia organizavo renginius, o įgijusi aukštąjį pedagoginį išsilavinimą iki šiol dirbo auklėtoja.
Su vyru išsiskyrėme, jis man niekaip nepadeda, du vaikus auginu viena. Vaikams parinkome Lietuvos pilietybę, taip mums tada patarė. Jau dešimt metų gyvenu sanatorijos bendrabutyje: yra du kambariai, virtuvė, visi patogumai. Sąlygos tokios: kol dirbi sanatorijoje, tol čia gyveni, kai tik aš išeinu iš darbo arba mane atleidžia, turiu palikti šias patalpas. Mūsų iš viso 68 žmonės gyvena šiame name ir visos šeimos šią situaciją išgyvena skirtingai. Yra šeimų, kuriose abu suaugusieji dirbo sanatorijoje ir turi nepilnamečių vaikų, yra pensininkų, kurie visą gyvenimą dirbo sanatorijoje.
Ir visiems jiems gresia netekti būsto?
Problema štai kokia: už komunalines paslaugas mokame sanatorijai, tie, kurie dirbo, tiesiog jiems iš atlyginimo atskaičiuodavo reikiamą sumą. O su paslaugų tiekėjais (šildymas, elektra ir t. t.) atsiskaitydavo sanatorija. Dabar, kai užblokuotos jos sąskaitos, neįmanoma atsiskaityti nei už sanatorijai, nei už mūsų namo gyventojams suteiktas paslaugas. Jei teisingai suprantu, skolininkais esame nuo lapkričio mėnesio. Ne savo valia tapome skolininkais, nors norėtume ir galėtume susimokėti. Jeigu neleis mums apmokėti skolų, mus gali išmesti tiesiog į gatvę.
O kaip Jus asmeniškai paveikė pandemija?
Pernai, kai prasidėjo pandemija, iki metų galo mums mokėjo už prastovas. Mano pajamos sumažėjo daugiau nei dvigubai. Buvo labai sunku su dviem vaikais, bet šiaip taip vertėmės. O dabar negaunu jokių pinigų nuo sausio mėnesio. Nežinau, kas bus toliau, nes viskas tik blogyn. Druskininkuose – apie 20 proc. nedarbas ir dabar dar beveik 400 žmonių iš mūsų sanatorijos… O juk dauguma jų – moterys, vyrų čia dirba gal tik 10 proc. Vien pedagogų kolektyve yra 40 žmonių, iš jų tik penki vyrai.
Ir jokių prošvaisčių?
Kovo viduryje turėjom viltį. Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, kuris labai mus palaiko ir už mus kovoja, informavo, jog gavo žinių, kad sąskaitos bus atblokuotos ir su darbuotojais atsiskaityta. Po savaitės paaiškėjo, kad buvo leista tik sumokėti už šildymą ir atsiskaityti su vienu iš tiekėjų. Nei už elektrą, nei darbuotojams sumokėti leista nebuvo.
Man atrodo, tai daroma specialiai, kad mus sunaikintų. Tai yra baisu, nes mes manėme, kad gyvename demokratinėje šalyje, kurioje ginamos žmogaus teisės, tačiau tampa vis aiškiau, kad paprastas žmogus niekam neįdomus.
O kaip Jūs jaučiatės kaip Baltarusijos pilietė dėl situacijos Jūsų gimtinėje?
Kai sužinojau, kas vyksta Baltarusijoje, aš, žinoma, labai nuliūdau. Aš myliu savo šalį ir visada visiems sakydavau, kad man Baltarusija – pati ramiausia ir patikimiausia šalis. Man patinka ir Lietuva, aš myliu savo miestą – Druskininkus, ir noriu čia pasilikti gyventi. Baltarusiją visa širdimi mylėjau ir myliu, nes ten gyvena mano mama, mano broliai. Kai viskas prasidėjo rugpjūčio 9-ąją, širdis krauju apsipylė ir be galo gaila.
Kaip jus veikia Lietuvos politikų skleidžiama žinutė, kad darbuotojai esą žino, jog dirbo autokratiniam režimui, todėl turi prisiimti ir visas su tuo susijusias rizikas?
Tai – visiškas absurdas, tiesiai šviesiai sakant – marazmas. Sanatorija veikia nuo 1946 m., šiemet jau būtų buvę 75 metai. Kaip dirbant sanatorijoje, kur viskas daroma pagal Lietuvos įstatymus ir mokami čia mokesčiai, pasireiškia mūsų kaltė? Į Baltarusiją sanatorija neperveda jokių pinigų, baltarusių vaikai čia gydėsi ir ilsėjosi nemokamai, Baltarusijos sąskaita. Tai, kas vyksta, tiesiog baisu, nesuprantama ir labai skaudu.
Pafantazuokim, kad Jūsų valioje išspręsti šią problemą. Kaip turėtų viskas vykti?
Geriausia išeitis būtų, kad šis konkretus sankcijų pritaikymas būtų pripažintas klaida. Galbūt dėl nežinojimo atsitiko ši klaida, ir geriausia būtų, kad ji būtų pripažinta ir skriauda ištaisyta. Kiek mes kur besikreipėm, mums juk niekas neparodė konkretaus dokumento, kuriuo remiantis pritaikytos sankcijos. Visi mus ignoruoja.
Kai prasidėjo pandemija, mes gyvenome baimėje, bet paskui viskas aprimo, patikėjome, kad baigsis pandemija, sugrįš vaikai. Kol jiems dar neleidžiama atvykti iš Baltarusijos, sanatorija gali funkcionuoti aptarnaudama ligonius iš Lietuvos, tiek suaugusius, tiek vaikus. Jeigu ši problema neišsispręs, klaida nebus pripažinta, pasekmės gali būti labai apverktinos.
Tai iš ko Jūs tuomet gyvenat šiuo metu?
Kadangi viena auginu du vaikus, vaikams skiriami vaiko pinigai – po 110 eurų kiekvienam. Taip pat, kadangi jų tėvas neprisideda prie vaikų pragyvenimo, valstybė moka po 70 eurų alimentų. Taigi, turime 360 eurų per mėnesį išgyventi. Bet mano padėtis dar palyginus nebloga, aš bent kažką gaunu, o yra šeimų, kurios apskritai nieko negauna, pavyzdžiui, vieniša moteris šiuo atveju iš viso be pinigų sėdi. Tad šiuo metu mane maitina mano vaikai. Aš bandžiau ieškoti darbo. Pagal specialybę – visai jokių šansų mūsų mieste, o nekvalifikuoto darbo irgi nėra: uždarytos visos sanatorijos, visi viešbučiai, net valytojų niekam nereikia.
Tatjana Morozko, Į Lietuvą iš Minsko atvyko 1990 m. dirbti pagal paskyrimą, turi Lietuvos pilietybę, viena augina dukrą.
Pabaigusi medicinos mokyklą turėjau trejus metus atidirbti Druskininkuose, sanatorijoje „Belorus“. Nuo tada ir dirbu vaikų slaugytoja. Aš gyvenu vadinamajame bendrabutyje prie sanatorijos. Neaišku, kas bus su mūsų daugiabučiu… Žodžiu, iš principo prarandu ir darbą, ir gyvenamąją vietą. Mums jau grasino, kad atjungs elektrą, šildymą ir karštą vandenį.
Auginu dukrą, ji ketvirtokė. Aš ją, jos psichiką, labai saugojau nuo neigiamos informacijos, susijusios su dabartinėmis problemomis, bet ji vis tiek viską girdi ir žino. Buvo net ir daug ašarų, ir klausimų: „Mama, ar mus išmes į gatvę? Kur mes gyvensim?“ Bet šiuo metu kol kas nieko pozityvaus nesigirdi. Per akimirką sugriuvo viskas, ir apskritai neaišku, kaip viskas bus.
Aš – slaugytoja, bet darbo nėra, aš visą vasarą ieškojau, o paskui – ir vėl karantinas, per kurį apskritai jokių šansų. Išeitis, turbūt, tik emigruoti.
O kaip jautėtės, kai prasidėjo karantinas?
Pernai kovą mus išleido į prastovas, vaikų korpusas visą tą laiką neveikė, mes visus metus gauname minimalią algą. Tiek užtenka tik maistui ir susimokėt už butą, o reikia dar vaiką išlaikyti. O šiuo metu – ir apskritai jokių pajamų, Vyriausybė atėmė ir subsidijas dėl pandemijos. Vaikas gauna alimentus ir vaiko pinigus, iš viso – 270 eurų jos pinigų. Aš neturiu teisės naudoti jos pinigų, aš turiu užsidirbti, bet Druskininkuose nėra galimybių. Tai yra bėda ir tragedija. Jeigu nueisim į Užimtumo tarnybą, kiek mums ten mokės? O kas po to?
Kaip jūs vertinate visą šitą sankcijų reikalą?
Mes dirbame medicinos įstaigoje, aš asmeniškai dirbau su vaikais, apie kokią politiką čia gali eiti kalba. Mes darbe niekada nekalbėjome apie politiką, nei Lietuvos, nei Baltarusijos, ir staiga – į mus nukreiptos sankcijos, dar ir su nuorodomis, kad mes palaikome režimą. Mes, žinoma, turime savo požiūrius, nuomonę, bet niekada jų nereiškėme, už ką mus taip bausti? Labai nesąžininga ir mūsų, ir sergančių vaikų atžvilgiu. Tegu sankcionuoja tuos, kurie padeda režimui.
Už mus viską sprendžia dabar kiti, o mes tampame beteisiais, netenkame visų galimybių. Mums štai siūlo dirbti kitose Lietuvos vietose, bet nėra viskas taip paprasta. Vėl už mane kažkas nusprendžia, o aš noriu pati spręsti, turiu savo nuomonę ir troškimų, nenoriu, kad man nurodinėtų.