Vertėjo įvadas
Iš visų feminizmo rūšių radikalus feminizmas pastaraisiais metais išgyvena rimčiausią transformaciją. Radikalaus feminizmo pagrindas visada buvo teorinis ir praktinis pasipriešinimas patriarchatui kaip pagrindinei moterų išnaudojimo formai. Radikalios feministės ieškojo būdų priešintis vyrų smurtui, padėti priekabiavimo aukoms, o kai kurios priešinosi prostitucijai ir pornografijai, nes jos laikomos moterų kūnų išnaudojimo formomis. Naujosios pakraipos radikalių feminisčių (TERF arba trans exclusionary radical feminists ir SWERF arba sex worker exclusionary radical feminism) nemalonėje neseniai atsidūrė ir trans moterys, nedvinarės lyties ir visi kiti žmonės, kurių tapatybės nesutampa su gydytojų po gimdymo nustatyta moteriška ar vyriška lytimi. Šios feministės trans moteris vadina vyriška gimine ir skleidžia baimę, kad tokios moterys yra „persirengę vyrai“, kurių tikslas yra įsiveržti į tik moterims skirtas erdves, pavyzdžiui, moterų tualetus ar sporto varžybas.
Kol kas atrodo, kad šios feminizmo pakraipos išpopuliarėjimas pastaraisiais metais gali būti aiškinamas dviem būdais. Pirma, tai yra susiję su labai sustiprėjusia dešiniųjų politinių jėgų veikla Trumpo valdymo metais. Dešinieji ieškojo sau tinkamo feminizmo – tokio, kuris skatintų susiskaldymą tarp moterų. Antra, būtent radikalus feminizmas buvo pasirinktas todėl, kad jo teorija aiškina kūno ir lyties biologiją remdamasi griežtu esencializmu, iš kurio kyla moters kaip pasyvesnio subjekto samprata. Kaip šiame straipsnyje pademonstruoja queer ir feministines teorijas bei praktikas tirianti aktivistė ir tyrėja Nina Čolović, visa tai skatina susiskaldymą ne tik tarp darbo klasės vyrų ir moterų, bet ir tarp pačių (skirtingos padėties) moterų. Susiskaldymas visada tarnauja dešiniųjų politikų interesams, nes jie savo politinėse programose gali siūlyti represinių aparatų (policijos, saugumo tarnybų) stiprinimą, žadėdami, kad jie stipriau kovos ir prieš pornografiją, prostituciją bei prekybą žmonėmis ir gelbės moteris iš šių darbų (žinoma, šios globėjiškos programos nesirūpintų prostitucijoje dirbančiais trans žmonėmis, kurie kai kuriose šalyse sudaro didelę dalį sekso darbuotojų). Manau, kad šiame straipsnyje dėstoma kairioji perspektyva galėtų parodyti susivienijimo prieš dešiniąsias jėgas galimybę ir svarbą bei paskatinti lietuvių skaitytojus kitaip mąstyti apie moterų darbą.
Tekstas pirmą kartą pasirodė 2020 m. gruodžio 31 d.
portale slobodanfilozofski.com
Autorė: Nina Čolović
Sekso paslaugų darbuotojų organizavimasis ir jų patirtis neužima svarbios vietos radikalaus feminizmo teorijoje, kurios abolicionistiniai reikalavimai savo redukcionizmu ir banalia prieiga sutampa su valstybės ir kapitalizmo interesais. Nors sekso paslaugų darbuotojų solidarumas beveik iširęs, iš jo šukių įmanoma rekonstruoti dažnai vengiamą ir nutylimą sekso darbo istoriją. Ši istorija atskleis teisėsaugos, darbo ir sveikatos problematikas, kurio sudaro pagrindines radikalaus feminizmo politikos ir teorijos spragas. Šis tekstas apima tokios istorijos pagrindinius punktus ir paaiškina, kaip iš jų atsirado šiandienos diskusijos apie sekso paslaugų darbą.
—
Transfobijos augimas Didžiojoje Britanijoje bei jos atsiradimas Kroatijos ir Serbijos kontekste paskatino diskusijas apie tai, kas yra lytinė diskriminacija ir kokios yra jos teorinės ir politinės ribos. Radikalaus feminizmo požiūriu, kuris pagimdė translyčius žmones (TERF) ir sekso darbuotojus (SWERF) atstumiančias ideologijas, lytinė diskriminacija pasireiškia vertikaliai, tarp dviejų (aiškiai atskirtų) grupių – vyrų ir moterų. Kadangi radikalus feminizmas aiškina diskriminaciją tik šio santykio viduje, translyčių asmenų patirtis ir sekso darbas traktuojamas kaip „vyrų smurto“ forma.
Pati lytis yra išimta iš kapitalistinių santykių konteksto – ji lieka tarpasmeninių santykių struktūroje – ir todėl radikalioms feministėms rūpi smurto šeiminiuose santykiuose (jos jo nenagrinėja kaip darbo disciplinavimo branduolinėje šeimoje), vyrų smurto prieš moteris sekso metu ir priekabiavimo darbe klausimai (retkarčiais atsižvelgiant į hierarchinius vadovo / darbuotojos santykius). Ši tarpasmeninė ir esencialistinė lytinio smurto samprata neleidžia visapusiškesnio, gilesnio ir ne tokio emocionalaus suvokimo, kaip lytis veikia išnaudojimo struktūrose, todėl visada grįžtama prie kūno, seksualumo ir biologinės reprodukcijos klausimų, nesuteikiant kontekstualaus paaiškinimo. Ši trumpa apžvalga parodys tokio siauro žvilgsnio trūkumus sekso paslaugas teikiančių žmonių (sekso darbuotojų) atžvilgiu bei primins, kad problema yra ne tik radikalaus feminizmo iškilimas ar matomi TERF ir SWERF judėjimuai, bet ir pati radikalaus feminizmo koncepcija.
—
Sekso paslaugų darbas (kaip jį interpretuoja feministės marksistės) arba prostitucija (kaip jį vadina radikalios feministės) yra viena iš darbo formų, savo išskirtinius bruožus įgavusių tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Kad suprastume tų bruožų formavimąsi, pirma reikia išsiaiškinti, kaip modernios kapitalistinės valstybės paskirsto ir mobilizuoja lytį tam, kad perorganizuotų produkcinį ir reprodukcinį darbą, bei palyginti jį su kitų darbų bruožų formavimusi, pavyzdžiui, amatų, pramoninio arba žemės ūkio darbo, ir apžvelgti bendrą politinį kontekstą.
Kadangi pati lytis nėra stabili tapatybė, būtų klaidinga laikyti stabiliu („natūraliu“) ir tuometinį pasiskirstymą tarp „domestifikuoto“ arba socialiai reproduktyvaus darbo namuose, kuris būdavo neapmokamas ir priskirtas moterims, ir duoną nešančio, samdomo arba produktyvaus darbo, už kurį būdavo mokamas atlyginimas ir kuris būdavo priskirtas vyrams, o kartais ir moterims – jos buvo papildoma produktyvaus darbo jėga (dažnai įdarbinama nepilnam darbo laikui).
Iki XIX a. sekso darbas buvo dažniausiai dirbamas šeimos viduje, kaip neapmokamo darbo namuose dalis; jo dalis buvo ir valstybės dažniausiai nereguliuojamas apmokamas darbas gatvėse, viešnamiuose arba darbininkų bendrabučiuose. Mokamos sekso paslaugos buvo suprantamaos kaip papildomas moterų darbas, papildantis seksualines paslaugas namie taip pat, kaip ir mokamas moterų darbas gamyklose, amatininkų dirbtuvėse ir žemės ūkyje buvo suprantamas kaip papildantis pagrindinį, vyrų darbą – todėl už jį moterims buvo mokama mažiau nei vyrams. Sekso darbas buvo vargano darbininkų šeimų biudžeto „lopymo“ strategija1, kuri taip pat suteikdavo ir tam tikrą finansinę nepriklausomybę darbininkų žmonoms bei dukroms. Tokiu darbu buvo galima užsidirbti daugiau finansinės nepriklausomybės nei kitais moterims siūlomais darbais, pavyzdžiui, apmokamu namų ruošos darbu labiau pasiturinčių moterų šeimose.
Apmokamą sekso darbą lydėjo idėja, kad jis neturi suteikti malonumo moteriai ar tarnauti biologinei reprodukcijai – tai buvo sekso darbo namuose užduotis. Sekso praktika, kurios tikslas nėra reprodukcija, buvo išstumta už šeimos ribų, kad būtų išvengta neplanuotų nėštumų, nes dažnai būdavo neįmanoma išlaikyti daugiau vaikų. „Desperatiškai bandydamos sukontroliuoti nėštumą Anglijos darbininkų poros nenaudodavo nei kontraceptinių priemonių, nei užsiimdavo nevaginaliniu seksu. Vietoj to, pagrindinė strategija buvo susilaikymas nuo sekso santuokoje ir vyro apsilankymai viešnamiuose“2. Vėliau to bus siekiama išvengti didesniu kontraceptinių priemonių prieinamumu ir lytiniu švietimu.
Mokamas sekso darbas taip pat buvo suvokiamas kaip būtina vyro seksualumo kontrolės priemonė, nes nepatenkintam vyro seksualumui buvo priskiriamas agresyvumas ir nekontroliuojamas elgesys, kuris galėjo sukelti grėsmę viešajai tvarkai, atsisakymą tarnauti armijoje ir dalyvavimą streikuose. Taigi, vyrų darbas ir vyrų seksualiniai potraukiai tapo sritimis, kurias būtina prijaukinti ir kontroliuoti.
Esminis sekso darbo namuose ir apmokamo sekso darbo perskirstymas įvyksta su industrializacija XIX a., kuri sukėlė masinį populiacijos kraustymąsi į didmiesčius ir visai naują darbo ir poilsio tvarką; o taip pat – su medicinos pažanga, kuri lėmė ilgesnę gyvenimo trukmę, kontraceptinių priemonių tobulėjimą ir mažėjantį kūdikių mirtingumą. Dėl bandymų prisitaikyti prie naujų ekonominių ir politinių sąlygų tam tikri darbai (šiuo atveju – sekso darbas) pradeda judėti iš produkcinės į reprodukcinę sferą ir atvirkščiai. Todėl ir seksualiniai potraukiai bei seksualinis malonumas vis labiau stumiami iš mokamo darbo sferos į intymią įstatymo apibrėžtos heteroseksualios santuokos sferą.
Dėl greito populiacijos augimo XIX ir XX a. į sekso paslaugų reguliavimą įsijungia ir valstybė, bandanti sugrūsti visus seksualumo komponentus į namus. Naujoje branduolinės šeimos ir santuokos koncepcijoje emocinis darbas turėtų visiškai sutapti su sekso darbu (žodis „meilė“ naudojamas kaip metafora, siejanti moterį su visomis kitomis darbo namuose formomis). Valstybė taip pat leidžia įstatymus, kuriais siekiama sumažinti rizikas gyventojų sveikatai, kurios vis dažniau tapdavo viešų diskusijų apie sekso paslaugas tema:
Dėl klaidinimų ir žinių ribojimo, puritonizmas puoselėja tokias sąlygas, kuriomis šios ligos plinta ir ūmėja. Jų davatkiškumas akivaizdus: štai profesorius Ehrlichas padarė labai reikšmingą atradimą, bet svarbus vaistas nuo sifilio veidmainiškai maskuojamas ir miglotai vadinamas vaistu nuo „vieno blogio“.3
Pasitelkusi lytiškai plintančių ligų argumentą, valstybė siekė pristatyti mokamą sekso darbą kaip visuomenės ligą, ypatingai kamuojančią darbininkų klasę ir grasinančią kolonijinių bei tautinių valstybių galiai. Valstybės galia atsispindėjo jos kariuomenių sveikatos būklėje, kurią buvo būtina kontroliuoti. Todėl sekso darbą reguliuojantys įstatymai pirmiausia buvo taikomi teritorijose su kariuomenės bazėmis, pavyzdžiui, Anglijos kontekste – Pietų Anglijoje ir Airijoje4. Pagal panašų prancūzišką modelį5, Didžioji Britanija 1864, 1866 ir 1869 m. priėmė Užkrečiamųjų ligų įstatymus (Contagious Diseases Acts), kurie leido valstybei areštuoti ir išsamiai, invaziškai ištirti moteris, įtariamas, kad serga šiomis ligomis; panašūs įstatymai priimami arba jų turinys aštrėja ir kitur, pirmiausia dėl karo ir karių demobilizacijos – Vokietija ir JAV 1918 m. įveda būtinas visuotinės sveikatos patikros procedūras6,7.
Vis dėlto dalis Europos šalių tais laikais integravo sekso darbą į šalies ekonomiką, pavyzdžiui, Nyderlandų valdžia XIX a. viduryje pradėjo registruoti sekso darbuotojas policijos komisariatuose, kur jos turėjo nuolat pridavinėti sveikatos patikros pažymas, kad įrodytų, jog neserga lytiškai plintančiomis lygomis, ir taip gautų leidimą dirbti8.
XIX ir XX a. policijos ir medicinos technologijos sekso darbą pavertė seksualumo sąvartynu – tai sutapo su pokyčiais darbo namuose sferoje. Kapitalizmas nuo to laiko šiame seksualume pradeda atrasti sau naudingą darbą, kartais dalinai arba visiškai jį kriminalizuodamas, dekriminalizuodamas arba reguliuodamas, priklausomai nuo vietos ir istorinio konteksto. Nepaisant to, ar jis būtų kriminalizuojamas (siūlomas kaip nutylėtas papildomas darbas), ar dekriminalizuojamas, ar atvirai reguliuojamas, jis visada vaidino vaidmenį valstybėje ir kapitalistiniuose santykiuose.
Ankstyvasis abolicionisčių judėjimas, vėliau tapęs radikalaus feminizmo sekso darbo supratimo pagrindu9, prasideda su reikalavimu ne tik panaikinti sudaiktinančias ir patologizuojančias gydytojų peržiūras, bet ir valstybinį sekso darbo reguliavimą, kuris suteikia sąlygas viešai atlikti šį darbą, jei moteris pasiduoda policijos ir medicinos procedūroms. Abolicionistės čia įžvelgė tiesioginį šio darbo legitimavimą ir net skatinimą10. Abolicionizmas matė moralinę problemą tame, kad valstybė mažino, bet nevisiškai draudė sekso darbą pasitelkdama sekso darbuotojų apnuoginimą medicinos kabinetuose ir sifilio patikras – moters garbę buvo būtina apsaugoti ir padėti jai palikti tokią „valstybės primetamą prostituciją“. Abolicionistės taip pat atskleidė dvigubus standartus, pagal kuriuos baudžiamas tik sekso darbą atliekantis žmogus, ir reikalavo baudų ir sekso pirkėjams.
Po to, kai Britanija praktiškai nustojo tiesiogiai reguliuoti sekso darbą, 1886 m. panaikindama Lytiškai plintančių ligų įstatymą, viena iš didesnių abolicionistinių organizacijų (įsteigta 1875 m., veikianti ir šiandien), „Britanijos ir kontinento prostitucijos panaikinimo federacija“, vėliau pervadinta „Tarptautine abolicionistų federacija“ (International Abolitionist Federation, IAF), pradėjo bendradarbiauti su religinėmis, konservatyviomis bei didesnėmis „visuomeninės švaros“ organizacijomis (besirūpinančiomis moterų ir mergaičių dorybe) ir pakeitė savo poziciją valstybės atžvilgiu, imdama reikalauti paternalistinių įstatymų, kurie sekso paslaugų darbą padarytų sunkiai prieinamą moterims ir mergaitėmis.
Dėl IAF lobistinės veiklos Tautų Sąjungoje 1949 m. galutinai priimta Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su žmonių prekyba ir trečiųjų asmenų išnaudojimu prostitucijos tikslams11. Daugelyje Europos šalių tuo metu įsteigiamos naujos su IAF susijusios grupės ir padaliniai, taip pat ir Kroatijoje – 1926 m. Zagrebe įsteigta prieš prostituciją kovojusi Jaunųjų merginų draugių bendrija (Društvo prijateljica mladih djevojaka).
„Prekybos žmonėmis“ sąvoka JT konvencijoje perimta iš abolicionisčių judėjimo pradininkių, kurios save matė kaip tęsiančias kovą dėl vergijos panaikinimo. „Baltosios vergijos“ pasakojimas buvo kuriamas tam, kad palaikytų kolonijinę ir rasistinę politiką bei skleistų moralinę paniką apie jaunas baltas europiečių kilmės merginas, suviliotas ir per prievartą parduotas prostitucijai užsienyje12, neretai nurodant tariamų nusikaltėlių etniškumą, dažniausiai – arabų arba žydų kilmę. Palyginus su „baltųjų vergių“ problema, abolicionistės nerodė daug susirūpinimo dėl rasiškai „kitokių“ moterų. Tai iš dalies atsispindi ir abolicionisčių pasirinktame, smurtu ir išnaudojimu „įkrautame“ termine „vergija“, kurio emocinė jėga pasitelkta įrodyti sekso darbo reguliavimo neefektyvumą. Kitaip tariant, jei kalba eina apie „prekybą moterimis“, o ne „sekso paslaugų pardavimą“, tai valstybė neturėtų nei reguliuoti, nei legalizuoti tokio darbo, o tiesiog gelbėti pavergtas moteris.
Viktimizuojantis baltos europietės moters vaizdinys kyla iš sulytinto darbo pasiskirstymo branduolinės šeimos viduje. Dorumas ir nekaltybė kaip vertybė buvo priešinamas stipriai seksualizuotiems neeuropiečių moterų kūnams bei maskulinizuotiems neeuropiečiams, kuriems priskiriamas plėšrūniškumas. Pasiturinčios moterys turėjo laiko užsiimti globėjišku savanorišku darbu (tokiu pačiu, koks buvo dirbamas šeimose, bet kurį už jas nudirbdavo sunkiau besiverčiančios moterys) – tai joms teikė atitinkamą emancipacijos dozę ir prieigą prie viešosios erdvės. Tai davė impulsą naujo socialinio darbo tipo vystymuisi – moterų beviltiškose situacijose bei sekso paslaugas teikiančių moterų globai13. Sekso paslaugų darbuotojų beviltiškumą akcentuoja ir Andrea Dworkin14:
Prostitutė yra išnaudojamos moters emblema, „natūrali“ tuo, kad pilnai išpildo savo seksualinę funkciją; dauguma prostitučių yra nužemintosios – dėl rasės, klasės ar etninės kilmės; prostitucija žymi vyriškąją jėgą kiekvienoje gyvenimo srityje; ji yra viso seksualinio susijaudinimo pagrindas.15
Vyro kaip žvėriškos, iracionalios, negalinčios susitramdyti būtybės idėja XIX a. vedė prie augančios tolerancijos prostitucijai, o Dworkin šią idėją naudoja kaip argumentą jos panaikinimui. Radikalus feminizmas randa smurtą „vyro jėgoje“ – galioje, kylančioje iš maskulinizuoto kūno įvaizdžio: „Mes pripažįstame, kad vyrai yra atsakingi už mūsų priespaudą. […] Vyrai valdo politines, ekonomines ir kultūrines institucijas bei įtvirtina savo kontrolę fizine jėga. Jie naudoja šią jėgą tam, kad laikytų moteris pavaldžioje pozicijoje“16. Ore pakibęs lieka klausimas, kodėl ir kaip konstruojama ši maskulinizacija, bei kaip lyties režimai veikia visuomenės struktūrose kaip kapitalizmo ir patriarchato dalys, keičiančios lytinių santykių formas (šie klausimai paviršutiniškai nagrinėjami keliose vietose, pavyzdžiui, Monique Wittig tekstuose, kuriuose randame heteroseksualaus kontrakto sąvoką) – todėl taip ir neatsiranda moterų išsilaisvinimo koncepcija.
Radikalių feminisčių trumparegystė matosi jų emancipacijos suvokime per atsiribojimą nuo vyro (tai siejasi su ginču dėl „moterų erdvių“ bei sekso paslaugų pirkėjo kriminalizavimo); taigi, šis feminizmas reikalauja aiškių ribų braižymo: agresyvumas, geismas ir aistra privalo likti už nubrėžtos linijos, anapus „moterų erdvės“. Globėjiškas požiūris į moterį atmeta galimybę suvokti moterį kaip veikiantį subjektą (nors ji stebuklingai turėtų kovoti feministinę kovą) ir yra perimtas iš abolicionisčių judėjimo; radikalių feminisčių tekstuose juo ne tik neigiama galimybė, kad moteris gali savo valia teikti mokamas sekso paslaugas, bet abejojama ir apskritai moterų gebėjimu pačioms apsispręsti dėl bet kokio seksualinio santykio. Dworkin nelieka nieko kito, tik nuspręsti:
Nėra aišku, kaip atskirti sekso aktą nuo vyriškos jėgos realybės, ypač todėl, kad būtent vyriškoji galia konstruoja sekso akto reikšmę ir praktiką17.
„Prekybos moterimis“ stabdymui nuo maždaug 1920 m. Tautų Sąjungoje atsiranda siūlymai uždrausti darbą viešnamiuose moterims be pilietybės, įrašyti 1933 m. Konvencijoje dėl kovos su prekyba pilnametėmis moterimis, kuri „tarptautiniu mastu prisidėjo prie sienų apsaugos, o iš dalies – ir prie moterų moralės priežiūros stiprinimo“18, ir apriboję tiek emigraciją, tiek imigraciją. JAV jau 1903 ir 1907 m. priimti įstatymai, ribojantys sekso paslaugų darbuotojų judėjimą per Meksikos ir JAV sienas19. Juose atsirado ir draudimai teikti sekso paslaugas pirmuosius trejus metus būnant šalyje bei draudimas suteikti būstą sekso paslaugas teikiantiems žmonėms. 1910 m. priimtas įstatymas, draudžiantis bet kokiam/ai užsienio piliečiui/ei užsiimti sekso paslaugų teikimu, kuriuo remiantis, tarp 1910 ir 1930 m. deportuoti 7972 asmenys.
Švediškas arba Šiaurės šalių sekso darbo reguliavimo modelis apima sekso paslaugas už pinigus arba dovanas gaunančių asmenų kriminalizavimą bei baudžiamąją atsakomybę asmenimis, kurie skatina sekso paslaugų teikimą arba gauna pelną iš jų organizavimo20. Jo ištakos – abolicionisčių kritika dvigubiems standartams, aiškinanti, kad darbo registracija ir medicininių priežiūrų našta buvo užkrautos ant moterų pečių. Vis dėlto jis tik išstūmė sekso darbuotojus į mažiau matomas erdves – sumažėjo gatvėse matomų sekso darbuotojų, tačiau jie atrado kitokias savo darbo organizavimo formas, mažinančias policijos smurto galimybę21.
Šiam modeliui priešingu laikomas Naujosios Zelandijos 2003 m. Prostitucijos reformos įstatymas, kuris panaikino visas suaugusių žmonių savanoriško sekso paslaugų teikimo sankcionavimo galimybes ir leido darbuotojo/a/msjungtis į mažąsias bendrijas (iki keturių darbuotojų) arba registruotus viešnamius (virš keturių darbuotojų). Naujosios Zelandijos įstatymas įtraukia visas šalies Darbo kodekso nuostatas; jis prilygina sekso paslaugų darbą visam kitam darbui ir suteikia sveikatos apsaugą, pensijos galimybę ir kitas garantijas.
Tiek Švedijos, tiek Naujosios Zelandijos modelis kalba apie valstybės santykį su sekso darbu, bet vienas neigia jo darbo statusą, o kitas pabrėžia ji kaip darbo rūšį. Vis dėlto, žiūrėdamos į problematiką tik iš teisinės pusės, dar nematome sekso paslaugų darbo fenomeno, kaip vieno iš kapitalistinės sistemos dantračių, platesnio vaizdo. Nepaisant to, kad šie du valstybės intervencijos modeliai turi poveikį tam tikroje teritorijoje, Švedijos įstatymas suteikia galimybę stipresnei migrantų kontrolei ir deportacijai (net ir turinčių nuolatinį leidimą gyventi šalyje), jei šie užsiima sekso darbu22, o Naujojoje Zelandijoje irgi įmanoma deportuoti sekso paslaugas teikiančius asmenis, turinčius studijų, turistinę arba darbo vizą, bei nuolatinio gyvenimo leidimą šalyje turinčius, sekso darbą organizuojančius, viešnamiuose dirbančius žmones23.
Nuvertintas migrant/či/ų darbas yra patogi darbo jėga, naudojama nestabilioms ir nesaugioms darbo vietoms užpildyti. Galima teigti, kad darbas, kurio ištakos yra reprodukcinėje sferoje (maisto gaminimas, tvarkymas, sekso darbas), palaipsniui išsišakoja į samdomo darbo sferą (link viešbučių virtuvių, skalbyklų ir gatvių bei viešnamių), o migrant/či/ų darbas perima reprodukcinės sferos darbo „likučius“ – neatliktus namų ruošos bei kitus (neapmokamus arba samdomus) darbus. Sekso darbas visuomenėje randamas skirtingose srityse ir nevienoda koncentracija, kiekvienoje srityje jį atlieka skirtingos darbuotojų grupės: namų šeimininkės, mokamą sekso darbą dirbantys pileičiai arba migrantai/-ės. Kiekvienas sekso darbą atliekančių darbuotojų rezervas turi savo vietą istoriniame kontekste ir šiandienos ekonomikoje, todėl į juos negalima žiūrėti atskirai.
Lygindamos su ankstyvuoju abolicionizmu, kuris nekalbėjo apie bausmes už šį darbą ar jo ribojimą ir priešinosi valstybiniam reguliavimui, neoabolicionizmo ideologijoje randame rasistinių, klasistinių ir policinės valstybės praktikų palaikymą. Neoabolicionizmas nenagrinėja sekso darbo vaidmens kapitalistiniuose – ir apskritai ekonominiuose – santykiuose, kuriuos supranta liberaliai (dėl to ir neatneša nieko ypatingai radikalaus). Sekso darbas neatrodytų kaip kažkas išskirtinio ar unikalaus, jei jį palygintume su darbu tekstilės pramonėje arba kokiu nors apmokamu namų ruošos darbu. Jis yra sudėtinė kapitalistinės sistemos dalis ir šioje sistemoje įgauna skirtingas funkcijas pagal darbo namuose ir ne namuose organizavimo taisykles. Unikalumas, kurį šiam darbui priskiria radikalus feminizmas, kyla iš seksualumo ir kūno mistifikacijos, kuri suvaržo teorines ir praktines ekonominių santykių ir režimų transformacijos galimybes.
Iš kroatų kalbos vertė Vuk Vukotić
- Jessica R. Pliley, 2018. „From White Slavery to Anti-Prostitution: Law, Policy, and Sex Trafficking.“ Human Bondage and Abolition. Cambridge University Press. ↩︎
- Dagmar Herzog, 2011. Sexuality in Europe: A twentieth-century history. Cambridge University Press. 18 psl. ↩︎
- Emma Goldman, 2013. Anarchizmas ir kitos esė. Vilnius: Kitos knygos. 121 psl. ↩︎
- Francis B. Smith, 1990. „The Contagious Diseases Acts Reconsidered.“ The Society for Social History of Medicine, Nr. 3(2), psl. 197-215. ↩︎
- Anne Summers, 2006. „Which Women? What Europe? Joephine Butler and the International Abolitionist Federation.“ History Workshop Journal, Nr. 62(1), psl. 214-231. ↩︎
- Ann Taylor Allen, 1993. „Feminism, Veneral Diseases and State in Germany, 1890-1918.“ Journal of the History of Sexuality, Nr.4(1), psl. 27–50. ↩︎
- Evelyn Sorell, 2016. Patient-Prisoners: Veneral Disease Control and Policing of Female Sexuality in the United States, 1890-1945. University of Kentucky. ↩︎
- Petra De Vries, 2005. „The Shadow of Contagion: Gender, Syphilis and the Regulation of Prostitution in Netherlands, 1870-1914.“ Sex, Sin and Suffering: Veneral Disease and European Society since 1870, psl. 44–60. ↩︎
- Eilís Ward & Gillian Wylie, 2017. Feminism, Prostitution, and the State: The Politics of Neo-Abolitionism. Routledge. ↩︎
- Anne Summers, op. cit. ↩︎
- Jo Doezema, 2002. „Who Gets to Choose? Coercion, Consent, and the UN Trafficking Protocol.“ Gender and Development, Nr. 10(1), psl. 20-27. ↩︎
- Jessica R. Pliley, op. cit. ↩︎
- Stéphanie Wahab, 2002. „”For Their Own Good?” Sex Work, Social Control, and Social Workers, a Historical Perspective.“Journal of Sociology & Social Welfare, Nr. 29(4), psl. 39-58. ↩︎
- Andrea Dworkin (1946-2005), viena iš garsiausių radikalių feminisčių, ypač stipriai kovojanti prieš pornografiją (vert. past.). ↩︎
- Andrea Dworkin, 1981. Pornography: Men Possesing Women. London: Penguin Books. ↩︎
- Robin Morgan, 1969. Redstockings Manifesto. https://history.msu.edu/hst203/files/2011/02/Morgan-Redstockings-Manifesto.pdf ↩︎
- Andrea Dworkin, op. cit., pp. 161 ↩︎
- Jessica R. Pliley, op. cit. ↩︎
- Grace P. Delgado, 2012. „Border Control and Sexual Policing: White Slavery and Prostitution along the U.S. – Mexico Borderlands, 1903–1910.“ Western Historical Quarterly, Nr. 43(2), psl. 157-178. ↩︎
- Charlotta Holmström & May-Len Skilbrei, 2017. „The Swedish Sex Purchase Act: Where Does It Stand?“ Oslo Law Review, Nr. 4, psl. 82–104. ↩︎
- Judith Kivlington, Sophie Day & Helen Ward, 2001. „Prostitution Policy in Europe: A Time of Change?” Feminist Review Nr. 67(1), psl.78–93. ↩︎
- „20 years of failing sex workers“, Švedijos sekso darbuotojų profesinės sąjungos 2019 m. ataskaita: www.nswp.org/sites/nswp.org/files/20_years_of_failing_sex_workers.pdf ↩︎
- „Migrants working unlawfully in sex industry by choice”, Naujosios Zelandijos Migracijos tarnybos pranešimas apie daugėjantį savanorišką migrantų sekso darbą, kur neaptiktas vergovės / išnaudojimo santykis. https://www.immigration.govt.nz/about-us/media-centre/media-releases/migrants-working-unlawfully-in-sex-industry-by-choice ↩︎