Ugnė Litvinaitė: Socialinės reprodukcijos feminizmas kaip kairiosios politikos pagrindas

Kai darbo dienai baigiantis išeinu į balkoną, matau iš darželio vaikus pasiimančius tėvus. Kitoje gatvės pusėje sveikatos kliniką palieka paskutiniai pacientai. Prieš akis keičiasi skirtingos kartos ir klasės. Klinika valstybinė, o darželis – privatus, ir klientai akivaizdžiai skiriasi. Dauguma darželio darbuotojų, už rankelės atvedančių vaikus, yra kitos klasės, kartais kitos rasės nei tėvai.

Grįžusi į vidų, einu pasigaminti vakarienės, kad turėčiau jėgų toliau dirbti. Aptvarkau namus, kad namų ūkyje gyvenantys žmonės ir aš galėtume naudotis gyvenama erdve valgiui gaminti, poilsiui, mokymuisi ir darbui. Iš jų tikiuosi bendradarbiavimo namų ruošoje, o geriausiu atveju – ir emocinės paramos, kurią stengiuosi suteikti ir pati. Jei turėčiau vaikų ar senus tėvus, reikėtų pasirūpinti jais fiziškai ir emociškai.

Šios eilutės – apie socialinę reprodukciją (toliau – SR), tai yra gyvenimo palaikymą diena iš dienos bei tarp kartų. Kiekvienas gyvena ir turi save palaikyti – gamintis valgį, rūpintis fizine ir emocine sveikata, gyvenamąja erdve ir t. t. Skiriamės tuo, kiek priklausome nuo kitų, kiek kiti priklauso nuo mūsų bei kiek mums reikalingo SR darbo padarome patys, o kiek jo deleguojame kitiems – matomai ir nematomai, apmokamai ir neapmokamai. Kai kurios yra pirminės besirūpintojos savo šeima, bendruomene, kai kurios – (ir) besirūpintojos kitomis šeimomis ar visuomene apskritai, pavyzdžiui, darželio auklėtojos apatiniame aukšte arba slaugytojos ir gydytojos kitoje gatvės pusėje. 

Socialinė reprodukcija ir nelygybės

Deleguojamas ir privatizuojamas rūpestis kuria nelygybes ir rūpesčio grandines. 

Keliolika minučių, praleistų darželio auklėtojai kalbantis su mama ar tėčiu apie vaiko iššūkius ir pasiekimus bei dalinantis ugdymo patarimais primena, kad šis vaikas kas dieną vis labiau atsiplėšia nuo savo bendraamžių, kurie darželio nelanko arba lanko tokį, kuriame vienam vaikui išleidžiama, pavyzdžiui, penkis kartus mažiau resursų. Ankstyvieji ugdymo metai – itin reikšmingi vaiko išsilavinimo, darbo ir gerbūvio perspektyvoms ateityje¹. 2018 m. EBPO moksleivių vertinimo programos (PISA) rezultatai rodo, kad apie 40% Lietuvos penkiolikmečių, priklausančių žemiausiam socioekonominiam kvartiliui, neturi minimalių skaitymo įgūdžių, o kaimo vietovėse ir miestuose besimokančių vaikų skaitymo įgūdžių skirtumas siekia 78 PISA vertinimo punktus². Tai galima sieti su daugiau nei dvigubai mažesniu ikimokyklinių ugdymo įstaigų lankomumu kaime³bei socialine stratifikacija ankstyvajame ir viduriniame ugdyme – pagrindine vaikų SR erdve kapitalistinėje visuomenėje.

Vaiko pasiimti atėjusi mama – kartais tai nutinka viduryje dienos, nes, pavyzdžiui, vaikui pakilo temperatūra – dažniausiai reiškia, kad vaiko tėtis tuo metu dirba, taip sau garantuodamas darbo aplinkos palankumą ir didesnes pajamas. Lietuvoje vidutinio mėnesinio atlygio atotrūkis tarp vaikų turinčioje poroje gyvenančių moterų ir vyrų siekia beveik 32%⁴, o valandinis atlygio atotrūkis žymiai išauga 35–44 m. amžiaus grupėje, pavyzdžiui, 2018 m. jis buvo 19%⁵. Nors šiuos skirtumus gali paaiškinti keletas faktorių, Lietuvoje moterys nenusileidžia ar „lenkia“ vyrus dauguma objektyviai stebimų kriterijų (išsilavinimu, darbo patirtimi, etato dydžiu ir pan.), o tai leidžia daryti išvadą, kad moterys vidutiniškai turėtų uždirbti daugiau nei vyrai⁶. Visgi sunkiai pamatuojama ir nematoma moterų antroji darbo pamaina namuose greičiausiai prisideda prie atlyginimų atotrūkio. 2016 m. Lietuvoje kasdien namų ruoša teigė užsiimantys 53% vyrų, gyvenančių po vieną, 28% vyrų, gyvenančių poroje, ir vos 23% vyrų, gyvenančių poroje ir turinčių vaikų. Tarp atitinkamų grupių moterų tokių buvo 71%, 84% ir 97%⁷. Tarp teigusių, kad kasdien rūpinasi savo vaikais (ne darbe), laiko, skiriamo vaikų priežiūrai, vidurkis tarp apklaustų moterų – 39 val., vyrų – 18 val., o 27% moterų (ir vos 6% vyrų) tam skyrė daugiau nei 50 val. per savaitę.⁸ Nematomai moterims deleguojamas SR darbas namuose tampa našta, kainuojančia joms ekonomines galimybes ir darančia jas pažeidžiamas socialinių rizikų.

Migrantė, dirbanti darželyje, arba auklė, kuri ateis į vienos iš darželio klienčių namus šį vakarą, paliks savo vaikus vyriausios dukters priežiūroje arba paliko juos prieš keletą metų savo motinai gimtinėje ir rūpinasi jais tik siųsdama čia už rūpestį turtingesnių šeimų vaikais uždirbtus pinigus. Taip formuojasi rūpesčio grandinė, kurioje vienų žmonių SR nuvertinama kitų atžvilgiu, kuriant skirtingas galimybes tiek besirūpinantiems, tiek jų besirūpinamiems. Lietuvoje kol kas įvežtinių auklių / tarnaičių industrija nėra įsitvirtinusi, tačiau tai – vienas iš būdų, kuriuo aukštesnės klasės šeimos galėtų atsikratyti „purviniausio“ reprodukcinio darbo naštos, jei imigracija toliau augtų bei taptų sėslesnė ir būtų pasirinkta SR privatizuojanti bei nuvertinanti politika, kaip tai nutiko daugelyje kitų šalių.

SR darbas, nors dažnai nuvertinamas ir išnaudojamas, žmones palaiko gyvybingus ir leidžia funkcionuoti visuomenei. Taip pat jis leidžia funkcionuoti ir darbo rinkai bei kapitalizmui. Sveikatos klinikoje numalšinti nugaros skausmai tolimųjų reisų vairuotojui leis dirbti ilgas valandas. Nuo vaikų priežiūros 8 valandoms atlaisvintos mamos gali dirbti. Darželyje šiandien raidžių ir bendravimo įgūdžių besimokantys vaikai po keliolikos metų išeis į darbo rinką, kurs vertę bei užsidirbs pajamas. 

Tikėdamasi, kad laisvai pateikti pavyzdžiai leidžia intuityviai suprasti, ką reiškia SR, toliau aptarsiu, kaip socialinės reprodukcijos feminizmo (SRF) teorijos padeda pamatyti SR darbą kaip būtiną sudėtinę kapitalistinės sistemos dalį ir, lokalizuodamos kairiosios politikos formavimo pradžios tašką socialinėje reprodukcijoje, gali ne tik padėti spręsti SR darbo nuvertinimo ir išnaudojimo problemas, bet ir tapti kairiosios politikos, pirmenybę teikiančios gerovei ir lygybei, pagrindu. Tai darydama, apibendrinsiu dviejų SRF mokyklų požiūrį į SR bei pateiksiu savo nuomonę apie jų aktualumą skirtingiems kairiesiems projektams.

Socialinis reprodukcinis feminizmas ir socialinė reprodukcija politinėje ekonomijoje

SRF, kurį suprantu vadovaudamasi Susan Ferguson⁹, konceptualizuoja SR darbą kaip sudėtinę politinės ekonomijos dalį. Kapitalistinėje sistemoje šis darbas (dirbtinai) atskiriamas nuo produktyvia laikomos ekonomikos, kurioje kuriama pridedamoji vertė kapitalui. Įgyvendinus šią perskyrą, SR pajungiama kapitalistinės vertės kūrimo procesui. Paprastai tariant, produkcija ir reprodukcija nebėra vienas ir tas pats: tam, kad galėtum išgyventi, privalai turėti pajamas, nes pastarosios leidžia vartoti, t. y. pirkti maisto produktus, nuomoti būstą ir t. t. Elementariausias būdas tai suprasti – palyginti darbo klasės šeimos gyvenimo modelį kapitalizme su save išlaikančių bendruomenių gyvenimo būdu, kai turima žemė, jai reikalingi dirbti įrankiai, sėklos ir kiti resursai užtikrina tiek produkciją, tiek reprodukciją. Kapitalistinėje santvarkoje darbo klasė prie reprodukcijai būtinų produktų ir įrankių turi prieigą per perkamąją galią, priklausomą nuo pajamų. Ši sankloda kapitalizme yra būtina: Marxo aprašyto pradinio kaupimo esmė yra sukurti darbo jėgą, kuri, netekusi įrankių produkcijai ir savęs išlaikymui, kuriuos būtų galima laikyti ir reprodukcijos įrankiais (pavyzdžiui, žemės), yra priversta parduoti savo darbą kapitalistinėje ekonomikoje (pavyzdžiui, nuo žemės nuvaryti valstiečiai priversti parduoti savo darbo jėgą rinkoje, kad išgyventų)¹⁰. 

Maria Mies, Veronika Bennholdt-Thomsen ir Claudia Von Werlhof, remdamosi Rosa Luxemburg, praplėtė pradinio kaupimo supratimą teoretizuodamos jį kaip nuolatinį procesą, apimantį moterų ir jų dirbamo reprodukcinio darbo nusavinimą kapitalistinio kaupimo tikslams¹¹. Reprodukcinio darbo suprekinimą, siekiant atlaisvinti „namų šeimininkių“ darbo jėgą, galima laikyti šio proceso dalimi¹², ypač turint omenyje, kokie nuvertinti ir išnaudotojiški yra SR darbai formalioje ekonomikoje. Net neliečiant auklių industrijos, pavyzdžiui, vidutinis atlyginimas švietimo sektoriuje Lietuvoje yra mažesnis nei ūkio vidurkis ir dvigubai mažesnis nei vidutinis atlygis informacijos ir ryšių arba finansinės veiklos sektoriuose¹³. Reprodukcinių darbų (pavyzdžiui, mokytojos, slaugytojos, socialinės darbuotojos), daugiausia dirbamų moterų (jos sudaro apie 80% švietimo ir sveikatos priežiūros bei socialinio darbo sektoriaus darbuotojų Lietuvoje)¹⁴, nuvertinimas – kitas esminis faktorius aiškinant atlyginimų atotrūkį tarp lyčių šalyje¹⁵. Be to, nuolatinis spaudimas efektyvinti, standartizuoti reprodukcinį darbą ir net daryti jį pelningą, ypač kuomet SR funkcijos perleidžiamos privačiam verslui, nurodo į žmogaus nuvertinimą pelno generavimo akivaizdoje. Vienas aštriausių pavyzdžių – privačių kompanijų slaugos paslaugos Jungtinėje Karalystėje, kurias teikdami darbuotojai privalo laikytis griežto, perkrauto ir primesto grafiko, dažnai neatitinkančio nei klientų poreikių, nei pačių darbuotojų galimybių atlikti darbą išliekant geros sveikatos¹⁶.

Nepaisant SR pajungimo kapitalistinės vertės kūrimo procesams per nuvertinimą ir disciplinavimą, SRF primena, kad kapitalizmas priklauso nuo darbo jėgos reprodukcijos. Nors technologinė pažanga ir būdai pelnytis iš kapitalo be darbo gali leisti abejoti darbo jėga kaip vienintele ir svarbiausia sąlyga vertei kurti, įtraukaus augimo strategijos, populiarinamos EBPO¹⁷, arba Europos Komisijos rekomendacijos Lietuvai, kuriose pabrėžiamas socialinių investicijų poreikis ekonomikos augimui¹⁸, signalizuoja, kad kapitalistinės vertės kūrimas neįmanomas be sveikos ir kvalifikuotos darbo jėgos. Nors ir nuolat kreipdama darbo jėgos reprodukciją kapitalui naudinga linkme (įskaitant reprodukcinio darbo nuvertinimą), kapitalistinė valstybė bei darbdaviai taip pat yra suinteresuoti SR palaikymu (viešosios politikos žodynu, socialinėmis investicijomis). 

SRF yra galingas tuo, kad mato ir naudoja šią vidinę kapitalizmo prieštarą politinėje strategijoje, siekdamas, pirma, mažinti neapmokamo, nuvertinto, priespaudos sąlygomis atliekamo bei feminizuoto reprodukcinio darbo subsidiją kapitalui, antra, reikalauti daugiau ir tolygiau paskirstytų išteklių bei laisvės reprodukcinei sferai, pirmenybę teikiant žmogui, o ne kapitalistinei vertei. Čia išsiskiria dvi SRF mokyklos – marksistinio autonomistinio feminizmo ir SR teorijos – kurios siūlo skirtingą reprodukcinio darbo vertės konceptualizaciją ir atitinkamai skirtingas politines strategijas¹⁹, tačiau paeiliui pasitarnauja mano įvardytiems uždaviniams ir gali būti taikomos priklausomai nuo išsikeliamų tikslų. 

Marksistinis autonomistinis feminizmas ir nematoma socialinio reprodukcinio darbo subsidija 

8-ojo dešimtmečio Atlyginimų už namų ruošos darbą judėjimo (Wages for Housework, toliau – WfH) teoretikės ir aktyvistės, susijusios su marksistine autonomistine tradicija, konceptualizavo namų ruošą kaip darbą, kuris yra ne tik būtina sąlyga kapitalistinei sistemai funkcionuoti, bet ir kuria vertę (surplus value) kapitalizme. Judėjimas, kurio idėjų centre Mariarosa Dalla Costa ir Selma James matė darbo klasės moterį, visų pirma siekė „denatūralizuoti“ moterų namuose atliekamas veiklas. Paprastai tariant, virdamos sriubą, maitindamos vaiką, rūpindamosi vyru, moterys ne realizuoja savo prigimtį, o siekia konkrečių produktų – išvirtos sriubos, pamaitinto vaiko, laimingo vyro – ir tam skiria laiką bei energiją. Šis darbas namuose yra darbo pasidalijimo namų ūkyje ir ekonominėje sistemoje dalis, tačiau WfH koncepcijoje implikuojama, kad (konkreti) moteris nebūtinai turi atlikti tam tikrus darbus: kaip ir bet kuriame abstrakčiame darbe, darbuotojas nėra darbas – jis yra pakeičiamas²⁰. 

WfH teoretikės buvo įsitikinusios, kad neapmokamas ir feminizuotas namų ruošos darbas yra moterų priespaudos kapitalistinėje sistemoje pagrindas²¹, o, pasak Silvios Federici, vienos žymiausių judėjimo teoretikių, ir „labiausiai persismelkusi manipuliacija, subtiliausias smurtas, kokį kapitalizmas kada nors įgyvendino bet kurios darbo klasės grupės atžvilgiu“²². Manifestu tapusiame tekste „Atlyginimai prieš namų ruošos darbą“ (Wages Against Housework) ji teigia, kad namuose dirbamo darbo sutapatinimas su moteriškumu, net moters svajonių išsipildymu, yra kapitalizmo projektas, užmaskuojantis faktą, kad moterų namuose dirbamas SR darbas yra būtinas kapitalui, nes garantuoja jam darbo jėgą, ir taip leidžiantis kapitalui lengvai prasisukti su „velniškai“ daug šio būtino darbo nemokamai. Svarbiausia, WfH koncepcijoje šis darbas yra produktyvus ir tiesiogiai kuria vertę kapitalizme – juo sukuriama svarbiausia kapitalistinė „prekė“, t. y. darbo jėga, parduodama darbo rinkoje²³. Tačiau, pasak Federici, negaudamos atlygio, kitaip nei kiti darbuotojai, moterys nėra dalis socialinio kontrakto, kuriame galimos derybos, kurio galima atsisakyti. Taip pat tokia sistema yra būdas disciplinuoti vyrą darbininką, nes jis lyčių darbo pasidalijime yra atsakingas už pajamas šeimos išlaikymui²⁴. 

Norėdamos parodyti namuose dirbamo neapmokamo darbo būtinybę sistemai, moterys skelbė šių darbų streiką. Mes ir šiandien jaučiame jų įtaką: pavyzdžiui, Lenkijos Strajk Kobiet ²⁵ idėja streikuoti atsisakant dirbti ne tik apmokamą, bet ir neapmokamą rūpesčio darbą, t. y. nustoti užsiimti namų ruoša, rūpintis namiškiais ir aplinkiniais, net šypsotis, įveiklina WfH įžvalgas, kad namuose dirbančios moterys irgi yra darbuotojos ir kad kapitalizmas sustotų, jei moterys nemokamai netiektų reprodukcinių paslaugų. Be to, 8-ajame dešimtmetyje WfH aktyvistės, laikydamosi koncepcijos, pagal kurią šis darbas yra produktyvus, ėjo į gatves reikalaudamos savo darbo pripažinimo ir atlyginimo.

Tiesa, atlyginimas už namų ruošą WfH teoretikėms nebuvo konkretus viešosios politikos pasiūlymas ar „pinigų pluošto“ klausimas, kaip įvardija Federici, o „politinė perspektyva“, kuria siekta šeimos ir socialinių santykių revoliucijos²⁶. Nepaisant to, buvo reiškiamas siekis priversti kapitalą (kapitalistinę valstybę) susimokėti už jam tiekiamą darbo jėgą ir atsiimti dalį sugeneruoto turto²⁷. Dalinai tokią strategiją feministės tuo metu (moterims masiškai išeinant į formalią darbo rinką) pasirinko kaip būdą užkirsti kelią dvigubam moterų išnaudojimui tiek namuose, tiek darbe²⁸. Federici taip pat tikėjo, kad tokia pozicija leidžia projektuoti klasinę vienybę, kurios dalimi yra ir namų šeimininkės, parodant, kaip kapitalizmas steigia viena kitą palaikančias išnaudojimo formas²⁹. Vis dėlto, ginčai su kitais socialistais klasinės vienybės nežadėjo³⁰. Judėjimo autonomija nuo kairiųjų partijų, institucionalizuotų sprendimų vengimas, būdingas autonomistinei tradicijai, bei nesutarimai tarp feministinės ir socialistinės pozicijų neleido judėjimui pasiekti reikšmingų politinių pokyčių. Sykiu ir toks tikslas nebuvo suformuluotas.

Teigdamas, kad reprodukcinis darbas yra produktyvus, marksistinis autonomistinis SRF variantas save įsivaro į kampą. Reprodukcinio darbo išlaisvinimas iš priespaudos neįmanomas nesugriovus kapitalizmo, nes toks darbas suvokiamas kaip visada egzistuojantis kapitalistiniuose santykiuose. Jis ne tik šių santykių disciplinuojamas, bet ir tiesiogiai juose dalyvauja bei kuria rinkos prekę. Neatsitiktinai pozityvią programą skelbiantys šios mokyklos tekstai remiasi retais ir idealizuotais autonominių, save išlaikančių bendruomenių, kuriose neegzistuoja priespauda, pavyzdžiais³¹. Bet kokie šios mokyklos siūlomi sprendimai kapitalistinėje sistemoje įmanomi tik kaip kapitalizmo logikos atskleidimo provokacinės kampanijos – arba paradoksaliai pasitarnauja kapitalistinei logikai. Netiesiogiai vertinamas atlygio už namų ruošos darbą reikalavimas nenurodo aiškaus viešosios politikos reformų plano, o įgyvendinamas jis galimai tik įtvirtina moterų prievolę dirbti šį darbą (kaip tai daro pervedami pinigai moterims kai kuriose šalyse su sąlyga, kad, pavyzdžiui, jų vaikai tvarkingai lanko mokyklą (conditional cash transfers), disciplinuoja ir kontroliuoja tokio darbo produktyvumą, o atsietas nuo darbuotojos – sudaro sąlygas deleguoti šiuos darbus privačiomis sąlygomis ir suprekinti rūpestį bei rūpesčio santykius. Dalis kritikių teigia, kad masinio moterų perėjimo į darbo rinką ir konsumerizmo augimo kontekste WfH išpopuliarinta darbo koncepcija įgalino supratimą, jog deleguoti namų ruošos ir rūpesčio darbus toms, kurių „laikas mažiau vertas“, yra ne tik normalu, bet ir pageidautina³². Turbūt tiksliau būtų sakyti, kad toks supratimas atgimė, materializuodamasis į santykius tarp aukštesnės klasės „profesional(i)ų“ ir migrančių ar surasintų moterų, kurie gali stulbinančiai priminti vergės-šeimininkės santykius³³. 

Tad nors WfH judėjimas, pradėdamas nuo moterų priespaudos namuose, perkonstravo požiūrį į namų ruošą kaip visai kapitalistinei sistemai būtiną darbą, jo strategija kapitalistinėje visuomenėje paradoksaliai pasitarnavo SR suprekinimui, padidinusiam nelygybę tarp moterų bei šeimų. Todėl šio judėjimo teoretikių įžvalga, kad SR darbas kuria vertę kapitalizme, tampa išlaisvinanti tik radikaliai antikapitalistinių socialinių ir ekonominių santykių kūrimo projektuose.

Socialinės reprodukcijos teorija ir kova už gyvenimą sistemos viduje

Skirtingai nuo WfH perspektyvos, šiuolaikinė socialinės reprodukcijos teorija (SRT), kuriai galime priskirti tokias kairiąsias feministes, kaip Tithi Bhattacharya, Nancy Fraser, Cinzia Arruzza ir pati Ferguson, laiko SR darbą būtina sąlyga kapitalistinės vertės kūrimo procesams, tačiau jį patį nesant tokiu procesu – tiesiogiai šis darbas kapitalistinės vertės nekuria, jis yra neproduktyvus ir labiau primena Marxo minimą naudingąjį darbą, kuriantį vartojamąsias vertes, kurios suvartojamos be rinkos mechanizmo įsikišimo – gyvenimui palaikyti, o ne kapitalistinei vertei kurti³⁴. SR darbas, nors ir yra veikiamas kapitalizmo disciplinuojančių impulsų, didele dalimi pajungtas kapitalistinės vertės kūrimui ir nuo jos priklausomas, visgi yra kitokio pobūdžio nei produktyvus darbas ir negali būti taip pat kontroliuojamas³⁵. Teigčiau, kad matydama SR darbą kaip kitokį nei pelną generuojantis darbas, tad artimesnį Marxo aprašytam naudingajam darbui, SRT, priešingai nei WfH, išlaisvina politinę ir socialinę vaizduotę kurti daug šviesesnį ir prasmingesnį gyvenimą palaikančio darbo projektą net ir kapitalistinėje santvarkoje. 

Anot Ferguson, ši mokykla kviečia kurti masinį judėjimą tarp įvairių darbo klasės grupių, kuris gebėtų konfrontuoti su kapitalu iš sistemos vidaus, reikalaudamas pirmenybę teikti žmonių reikmėms, o ne kapitalo kaupimui, ir skirti reprodukcijai daugiau išteklių bei erdvės³⁶. Gana paradoksalu, kad SRT pasirinkimas artikuliuoti ir palaikyti galimybes kurti gerą gyvenimą kapitalizme, derantis su kapitalu ir kapitalistine valstybe, yra politiškai pragmatiškas ir įgalinantis. SRT koncentruojasi ne tiek į alternatyvių ekonomikų kūrimą, kuris reikalauja visiškos autonomijos nuo kapitalizmo (nors tokias iniciatyvas palaikytų), kiek į įvairias protesto formas, kuriomis siekiama geresnių mokyklų, sveikatos priežiūros, būsto, transporto ir aplinkos – tiek darbo sąlygų, tiek sukuriamos gyvenimo kokybės atžvilgiu. SRT įsitikinimas, kad SR darbas nėra produktyvus kapitalistine prasme, duoda šiai strategijai įrankius priešintis totalizuojančiai tendencijai (formaliame) darbe kontroliuoti ir „gerinti“ SR darbuotojų produktyvumą bei rezultatus, tarkime, per nesibaigiančius testus ir patikrinimus mokiniams ir mokytojams mokyklose, per vis naujomis technologinėmis ir biurokratinėmis formomis įgyvendinamą laiko kontrolę poliklinikose ar socialinio darbo sektoriuje³⁷. SRT teigia, kad darbo klasė turėtų priešintis (ir priešinasi) kapitalistiniam disciplinavimui ir SR pajungimui kapitalistinei logikai³⁸. Mokytojai turi galėti daugiau žaisti su mokiniais užuot vergavę testų rezultatams, slaugės turi galėti atliepti savo klientų unikalius poreikius ir skirti jiems tiek laiko, kiek jiems reikalinga. Kadangi SR darbas nelaikomas abstrakčiu, unikalūs rūpesčio santykiai yra pripažįstami – kitaip nei WfH koncepcijoje.

SRT supranta SR plačiau nei WfH, kuris koncentravosi į namų šeimininkės vaidmenį ūkyje, ir siūlo skirtingoms darbo klasės grupėms aktualią politinę strategiją. Sekant Bhattacharyos įvadu į SRT³⁹, akivaizdu, kad SRT mato daugiau subjektų, užsiimančių SR, įskaitant bendruomenę, apmokamus darbuotojus privačiuose namų ūkiuose ir formalioje ekonomikoje, bei apima net tokias gėrybes kaip parkai ir švarus oras ar vanduo. Kai šios teorijos šalininkės klausia, kas lemia, kad darbininkas iš ryto atsikelia ir prisistato prie kapitalo slenksčio, jų atsakymas be abejonės prasideda nuo darbininko žmonos namuose suteikiamo emocinio, fizinio ir kitokio rūpesčio, bet kartu jos nepamiršta, kad tai lemia ir socialinių bei sveikatos poreikių patenkinimas, susijęs su bendruomene ir formaliomis paslaugomis. Kai jos atsako, kaip auga vaikai, kurie bus kita darbininkų karta, jos pradeda nuo motinų darbo juos gimdant ir auginant, bet taip pat įtraukia ir kitų šeimos narių, bendruomenės, samdomų darbuotojų ir švietimo sistemos vaidmenis. Kai klausiama, kas apsaugo darbininkus nuo sveikatos praradimo ar darbo jėgos iškritimo, pavyzdžiui, pandemijos metu, Bhattacharya pabrėžia ne tik sveikatos priežiūros sistemą, bet ir gyvenimo sąlygas: kokiu tankiu, kokios kokybės būstuose žmonės gyvena, kokią prieigą turi prie gamtos ir socialinių išteklių⁴⁰. Viešosios politikos kalba SRT yra būdas atsigręžti į gyvenimo kokybę kaip politikos ir ekonomikos tikslą.

Artikuliuodama gyvenimo sąlygų skirtumus kaip diferencijuojančius darbo jėgą dar iki jai patenkant į darbo rinką⁴¹, bei atkreipdama dėmesį į apmokamų namų ruošos ir rūpesčio darbuotojų padėtį⁴², SRT tampa jautresnė nelygybėms už lyties kategorijos ribų, nei buvo WfH: nelygybėms klasės, rasės, gyvenamosios vietos, kilmės ir migranto statuso bei kitais pagrindais, kurie lemia SR sąlygas ir santykį su SR darbu, įskaitant SR darbo išnaudojimo laipsnį. Taip ši teorija nurodo kryptį renkantis tarp individualizuojančių ir socializuojančių politinių sprendimų. SRT leidžia suprasti, kad neužtenka spręsti socialinės nelygybės pavienėmis išmokomis ar įtikėjimu meritokratija. Ji akcentuoja viešųjų gėrybių prieinamumą, SR darbo socializaciją ir jo išlaisvinimą nuo kapitalistinės disciplinos impulsų. 

Implikacijos praktiniam politiniam veiksmui

Norint kurti kapitalizmo alternatyvas, marksisčių autonomisčių kritika SR darbo išnaudojimui kapitalizme gali padėti rasti išeities tašką revoliuciniams projektams reprodukcijos, o ne produkcijos srityje, kuriant naujus socialinius santykius bei žmogaus ryšius su gamta remiantis besirūpinančios moters patirtimi. Pavyzdžiui, pradedant nuo kooperatyvų ir bendruomeninių sodų, kuriuose reprodukcija ir produkcija būtų suvienytos bei būtų sąmoningai vengiama bet kokios priespaudos. O kapitalistinėje sistemoje organizuojamam pokyčiui geriausiai tinka SRT, kuri suvienija socialinės priespaudos ir ekonominio išnaudojimo klausimus ir sutelkia įvairių grupių kovą už darbo ir gyvenimo kokybę, suteikdama teorinius įrankius artikuliuoti darbo klasės galimybes ją pasiekti. Kad ir kurią teoriją pasirinktume, abi SRF mokyklos moko dviejų svarbių dalykų. Pirmiausia, SRF skatina atsigręžti į gyvenimą ir darbą, kuris jį palaiko. Antra, jis padeda suprasti SR darbo sisteminę reikšmę visai darbo klasei ir kapitalizmui. SRF parodo, kad neapmokamo darbo našta nėra vien moterų problema, kurią politiškai reikia spręsti tiek, kiek ji trukdo joms įsitraukti į darbo rinką tolygiai su vyrais – toks motyvas dažnai dominuoja tiek liberalų, tiek socialistų darbotvarkėse. Panašiai, pridurtų SRT, apmokamų SR darbuotojų darbo sąlygos ir sukuriama gerovė nėra vien tų darbuotojų teisių klausimas. Taip pat SR nėra ar bent neturėtų būti antrinis klausimas, mažiau svarbus nei ekonominė nelygybė, steigiama darbo rinkos ir kapitalo nuosavybės institucijų. SR darbas ir pati socialinė reprodukcija sudaro gyvenimą, sukuria darbo jėgą bei ją diferencijuoja dar iki jai patenkant į darbo rinką, ir taip veikia visą darbo klasę bei politinę ekonomiją. SRF, o ypatingai SRT, primena, kad nediferencijuota, visiems prieinama, bet ne vienų ar kitų grupių išnaudojimo sąskaita kuriama gyvenimo kokybė turėtų būti kairiosios vizijos pagrindas. Ne tik dėl to, kad gyvenimo kokybės tikslas yra esminis darbo klasei – SRF pademonstruoja, kad ekonominė nelygybė ir išnaudojimas kapitalistinėje visuomenėje yra pagrįsti produkcijos ir reprodukcijos atskyrimu bei SR pajungimu kapitalistinės vertės kūrimo procesams nuvertinant, išnaudojant ir disciplinuojant SR darbą bei diferencijuojant SR sąlygas skirtingiems visuomenės segmentams. Moterys, pagrindinės SR darbuotojos ir namuose, ir formalioje ekonomikoje, turi daug ką pasakyti apie šį darbą ir gyvenimą apskritai, tačiau tai nėra jų vienų problema – tai labiau mūsų visų problema, nei bet kuri kita.

---

1. Pavyzdžiui, Betty Hart ir Toddo Risley tyrimas JAV rodo, kad vos trejų metų amžiaus vaikai iš žemo socioekonominio statuso šeimų jau yra žymiai nepalankesnėje padėtyje mokytis ir integruotis į visuomenę negu jų bendraamžiai aukšto socioekonominio statuso šeimose: juos skiria po 30 milijonų girdėtų žodžių. Tyrimo metu trejus metus įrašinėtas vaikų ir tėvų bendravimas skirtingose šeimose. Žr. Dana Suskind, 2015. Thirty Million Words. 2 skyrius. ↩︎
2.  OECD, 2019. PISA 2018 Results (Volume I): What students know and can do, PISA. Paris: OECD Publishing. Cituota iš Europos Komisija (EK), 2020. „Šalies ataskaita. Lietuva 2020“.  ↩︎
3. Statistikos departamentas. „Vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir bendrojo ugdymo mokyklose dalis, palyginti su visais atitinkamo amžiaus vaikais“.   ↩︎
4. EIGE. „Gender Equality Index intersectionalities“. Žiūrėta 2021 m. kovo 31 d. 2018 m. duomenys.  ↩︎
5. Statistikos departamentas, 2020. „Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis“. ↩︎
6. Denis Leythienne ir Piotr Ronkowski, 2018. „A decomposition of the unadjusted gender pay gap using Structure of Earnings Survey data“. Eurostat. Analizuoti 2014 m. duomenys.  ↩︎
7. „Eurofound“ apklausos duomenys, Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) analizė. Susirašinėjimas su Jolanta Reingarde. ↩︎
8. EIGE. „On average, how many hours per week are you involved in caring for and/or educating your children outside of paid work?“  ↩︎
9. Susan Ferguson, 2020. Women and Work: Feminism, Labour and Social Reproduction. London: Pluto Press. ↩︎
10. Karl Marx, 1867. Capital: Volume One. 26 skyrius. ↩︎
11. Maria Mies, Veronika Bennholdt-Thomsen ir Claudia Von Werlhof, 1988. Women: The Last Colony. London: Zed Books. ↩︎
12. Friederike Beier, 2018. „Marxist Perspectives on the Global Enclosures of Social Reproduction“. TripleC, 16(2): 546-561. ↩︎
13. Statistikos departamentas, 2020. Lietuvos statistikos metraštis (2019 m. leidimas): Darbas.  ↩︎
14. Statistikos departamentas, 2018. Moterys ir vyrai Lietuvoje 2017. ↩︎
15. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2020. „Išanalizavo moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkį Lietuvoje: kada moterys pažeidžiamos labiausiai“. Taip pat Leythienne ir Ronkowski, op. cit. ↩︎
16. LSE, 2018. „The Labour of Care: work, law, and finance“ [Akademikų ir aktyvistų diskusija LSE].  ↩︎
17. Žiūrėti OECD. „Inclusive Growth“. ↩︎
18. Europos Komisija, 2019. „Šalies ataskaita. Lietuva 2019“. Europos Komisija.  ↩︎
19. Ferguson, op. cit., 121-137. ↩︎
20. Apibendrinta pagal Susan Himmelweit, 1995. „The Discovery of ‘Unpaid Work’: The Social Consequences of the Expansion of ‘Work,’“ Feminist Economics, 1(2): 15–16. ↩︎
21. Mariarosa Dalla Costa ir Selma James, 1972. The Power of Women and the Subversion of the Community.  ↩︎
22. Silvia Federici, 1975. „Wages Against Housework“ In: Silvia Federici, 2012. Revolution at Point Zero: Housework, Reproduction, and Feminist Struggle. Oakland, CA: PM Press: 16. ↩︎
23. Ferguson, op. cit., 121 ↩︎
24. Ten pat, 16-17. ↩︎
25. Tithi Bhattacharya, Varsha Gandikota-Nellutla ir Tessy Schlosser, 2020. „This Is About More Than Abortion Rights in Poland“. Jacobin.  ↩︎
26. Federici, op. cit. ↩︎
27. Ten pat. ↩︎
28. Dilema išreikšta Dalla Costa ir James, op. cit.: 35.  ↩︎
29.  Federici, op. cit., 19. ↩︎
30. Ginčus galima suprasti iš, pavyzdžiui, Silvia Federici ir Nicole Cox, 1975, „Counterplanning the Kitchen (Response to Carol Lopate (1974) article „Women and Pay for Housework” in Liberation)“. In: Silvia Federici, 2012. Revolution at Point Zero: Housework, Reproduction, and Feminist Struggle. Oakland, CA: PM Press: 28-40. ↩︎
31. Pavyzdžiui, Silvia Federici, 2010. „Feminism and the Politics of the Common in an Era of Primitive Accumulation“. In: Silvia Federici, 2012. Revolution at Point Zero: Housework, Reproduction, and Feminist Struggle. Oakland, CA: PM Press: 138-148. ↩︎
32. Pavyzdžiui, Himmelweit, op. cit. ↩︎
33. Bridget Anderson, 2000. Doing the Dirty Work? The Global Politics of Domestic Labour. New York: Zed Books. ↩︎
34. Ferguson, op. cit., 125. ↩︎
35. Tithi Bhattacharya, 2020. „What Did Marx Have to Say about Cooking Dinner? Social Reproduction Theory and Labour Theory of Value.“ [Paskaita Jeilio universitete].   ↩︎
36. Ferguson, op. cit., 133-134. ↩︎
37. Ten pat, 128-129.  ↩︎
38.  Ten pat, 126-130. ↩︎
39.  Tithi Bhattacharya, 2017. „Introduction“. In: Tithi Bhattacharya (red.), Social Reproduction Theory. London: Pluto Press: 1-20. ↩︎
40. Bhattacharya, 2020, op. cit. ↩︎
41. Ten pat. ↩︎
42.  Pavyzdžiui, Carmen Teeple Hopkins, 2017. „Mostly Work, Little Play: Social Reproduction, Migration, and Paid Domestic Work in Montreal“. In Tithi Bhattacharya (red.), Social Reproduction Theory. London: Pluto Press: 131-147. ↩︎