Turbūt esate pastebėję, kad patys įvairiausi jūsų turimi daiktai, nesvarbu ar pirkti už dideles ar mažas pinigų sumas, vieną dieną ima ir sugenda. Nepaisant to, ar bandote su jais elgtis kuo atsargiau, juos prižiūrėti ar net rečiau naudoti, šių daiktų lemtis beveik visuomet išlieka ta pati – vos praėjus garantiniam periodui, jie nustoja tinkamai vykdyti savo funkcijas ar paprasčiausiai sulūžta. Kyla klausimas – ar žmonija tiesiog nesugeba gaminti kokybiškų produktų, o gal šiuolaikinis žmogus nebemoka jais tinkamai naudotis?
Greitai plyštančios kojinės, svylantys plaukų džiovintuvai, byrančios skalbimo mašinos, stringantys telefonai ar net vos po kelių metų naudojimo variklių gedimus patiriantys automobiliai – vis daugiau gesti pradedančių daiktų supa mūsų gyvenimus. Galėtumėte imti kaltinti save tų daiktų naudojimu ne pagal paskirtis, pavienes kompanijas ar net valstybes nekokybiškų komponentų gaminimu. Tačiau truputį pasigilinę pastebėtumėte, jog šis reiškinys apima visas šiuolaikines gamybos sritis ir yra neatsiejama dabartinio vartotojiško pasaulio dalis.
Šiuolaikiniame neoliberaliame ideologiniame diskurse dominuoja vizijos apie begalinę ekonominę plėtrą, paremtos nenumaldomai augančio technologinio progreso ir visokeriopai kylančio efektyvumo idėjomis. Tačiau šios, itin giliai į visų mūsų sąmones įskiepytos tezės, dažnu atveju visai neatitinka tikrosios padėties. Begalinė ekonominė plėtra tiesiog nėra įmanoma ribotų resursų planetoje, o spartusis technologinis progresas mums suteikia tik vis prastėjančios kokybės produktus. Tuo tarpu įvairių industrijų automatizacija ir spartus efektyvumo augimas, jau itin ilgą laiką darbuotojams neatneša nei trumpesnių darbo dienų, nei platesnių savirealizacijos galimybių.
Verta užduoti klausimą – kas nutiko, kad sugebame sėkmingai vystyti dar vos prieš dešimtmetį tik Sci-fi filmuose įsivaizduotą dirbtinį intelektą, tačiau niekaip negalime pagaminti nesuplyštančių pėdkelnių?
Žvelgiant į praeitį galėtumėte susidaryti įspūdį, jog jeigu šių laikų produktai po intensyvaus ir ilgo technologinio vystymosi tegali būti kokybiškai naudojami tik kelis metus (o kartais net mėnesius), tai prieš šimtą ar net daugiau metų kurti daiktai turėjo savo funkcijas vykdyti tik juokingai trumpą laiką. Tačiau toks teiginys yra klaidingas. Truputį pasidomėjus, galima rasti daugybę ilgus dešimtmečius, o kartais net šimtmečius puikiai išsilaikiusių ir savo funkcijas toliau sėkmingai atliekančių daiktų pavyzdžių. Vienas tokių – elektros lemputės. Ilgiausiai pasaulyje veikianti kaitrinė lemputė „Centennial light“ vienoje iš Kalifornijos ugniagesių stočių buvo sumontuota dar 1901 m. ir savo paskirtį puikiai atlieka iki šiol.
Taigi kodėl spartus technologinis progresas ir gamybos priemonių efektyvinimas mums atnešė tokį platų įvairių produktų kokybės prastėjimą? Atsakymas į šį klausimą glūdi istorinėse kapitalizmo vystymosi formose. Po Pirmojo pasaulinio karo sparčiai augant industrializuotoms Europos ir JAV ekonomikoms, įsitvirtinus masinės gamybos formoms, atpiginusioms anksčiau tik aukštesnėms klasėms prieinamus produktus, iškilo opi problema. Nors įvairios prekės ir tapo pasiekiamos vis platesnėms masėms žmonių, laikui bėgant šių kompanijų gaminamų produktų paklausa ėmė mažėti. Kokybiškos ir ilgai savo funkcijas atliekančios prekės neskatino dažno jų vartojimo, todėl vis daugiau gamintojų ėmė bijoti galimų rinkos perpildymų tam tikra produkcija ir dėl to mažėjančių pardavimų. Retai perkami ir keičiami daiktai šioms kompanijoms galėjo reikšti spartų gamybos, pelno ir įtakos smukimą, taip pat naujų rinkos veikėjų iškilimą ir jų vietos užėmimą. Todėl bandant išspręsti šias grėsmes, iškilo esminė, iki šių laikų plėtojama, suplanuoto senėjimo idėja. Ji pirmą kartą buvo pritaikyta 1925 m., kai Ženevoje susitikę didieji tų laikų lempučių gamintojai sukūrė tarptautinį „Phoebus“ kartelį. Kartu turėjusios monopolizuotą Šiaurės Amerikos ir Europos rinką, šios korporacijos sutarė standartizuoti ir gerokai sutrumpinti savo gaminamų lempučių veikimo laiką – iki 1 000 valandų. Šis žingsnis leido įmonėms žymiai padidinti parduodamų lempučių kainas ir užkirto kelią naujų konkurentų iškilimui. Be to, siekdamas užtikrinti vidinės disciplinos ir 1 000 valandų principo laikymąsi, kartelis testuodavo lemputes ir skirdavo baudas tiems gamintojams, kurių produktai veikdavo ilgiau nei buvo sutarta. Ir nors pats kartelis formaliai gyvavo tik iki 1939-ųjų, šios dirbtinai produktų veikimą limituojančios praktikos lempučių gamintojai vėliau neatsisakė.
Panašus reiškinys prieš šimtą metų įvyko ir JAV automobilių pramonėje, kai didžiajai daliai žmonių įsigijus automobilius ėmė greitai mažėti jų paklausa. Šiuo atveju planuoto senėjimo idėjas įgyvendinti pradėjo „General Motors“ kompanija, tačiau kiek kitaip nei „Phoebus“ kartelis.
„General Motors“ neturėjo užsitikrinusi dominuojančios pozicijos automobilių rinkoje, todėl nekūrė vis prastėjančios kokybės produktų, o didesnei paklausai skatinti pasitelkė marketingą ir dizaino pokyčius. Kasmet įmonė rinkai pasiūlydavo naujas savo automobilių versijas, kurios nuo buvusiųjų skyrėsi tik smulkiomis išvaizdos detalėmis. Reklamose pirkėjus buvo imta skatinti automobilius laikyti ne paprastomis transporto priemonėmis, o jų asmenybių ir statuso išraiškomis. Tokiu būdu „General Motors“ sugebėjo vartotojams kurti pokyčio iliuziją ir normalizuoti dažną naujų automobilių pirkimą, o tuo pačiu iš rinkos išstūmė daug smulkesnių savo konkurentų, neturėjusių pakankamai resursų pastovių, kad ir tik kosmetinių pokyčių įgyvendinimui. Abi šios praktikos, orientuotos į gamybos auginimą ir vartojimo skatinimą, specialiai kuriant vis prastesne kokybe pasižyminčias prekes, jau nuo 7-ojo dešimtmečio ėmė sparčiai plisti įvairiausiose gamybos srityse.
Planuoto senėjimo idėjos išplitimas ir plati jos normalizacija visame pasaulyje smarkiai pakeitė žmogaus ir daikto santykį, įgalino platų kokybinį technologinį regresą bei prisidėjo prie tebevykstančio asmeninės nuosavybės sampratos pokyčio. Vietoj to, kad įsigyta prekė palengvintų žmogaus kasdienybę, ji tapo dar vienu nuovargį skatinančiu šaltiniu. Dauguma šiuolaikinių daiktų yra kuriami tokiais būdais, kad įvykus neišvengiamam jų gedimui, taisymas būtų kuo sudėtingesnis ir nepatogesnis. Dažnu atveju įrenginiai būna surinkti itin specifiniais būdais, be aiškių nurodytų instrukcijų, taisymui būna reikalingi įvairūs įrankiai, o net jeigu juos ir turi, daikto savininkas negali pats imtis taisyti savo įrenginio, nes rizikuoja prarasti gaminio garantiją.
Svarbu paminėti, kad daiktų taisymo kaštai neretai būna gana panašūs į analogiškos naujos prekės kainą. Be to, vis dažniau specifinius įrenginius taisyti leidžiama tik gamintojų specializuotuose taisyklose. Tai veda prie to, kad sugedusio daikto savininkui tampa pigiau ir paprasčiau įsigyti naują produktą. Taigi įvairios korporacijos ne tik gamina itin trumpalaikius, greit gendančius produktus, o ir ima vis smarkiau reguliuoti, kaip asmuo gali ar negali elgtis su savo nuosavybe.
Tokia plati asmeninių daiktų kontrolė plinta vis sparčiau, o gamintojai įgauna anksčiau neregėtą įtaką. To priežastis – progresas įvairiuose elektronikos srityse ir platus mechaninių komponentų pakeitimas elektroninėmis alternatyvomis. Patys įvairiausi, anksčiau mechaniškai veikę prietaisai ilgainiui tapo technologiškai integruotais įrenginiais. Šis pokytis ne tik pakeitė šių daiktų veikimo principus, leido pridėti naujų funkcijų, bet ir įgalino pastovų informacijos apie įrenginių naudojimą perdavimą gamintojams bei prisidėjo prie platesnių, dinamiškesnių planinio senėjimo praktikų įgyvendinimo.
Neatsižvelgiant į elementarų, natūraliai vykstantį tam tikrų komponentų nusidėvėjimą dėl ilgo jų naudojimo, dažnu atveju elektroninių prekių planuoto senėjimo reiškinys yra paspartinamas dėl programinės įrangos. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – išmanieji telefonai, kurie po tam tikro naudojimo laiko vis prasčiau ima atlikti savo funkcijas, ne dėl kokių nors detalių gedimų, o dėl programinės įrangos, specialiai sukurtos tokiais būdais, jog laikui bėgant sutrikdytų šių įrenginių funkcionavimą ir skatintų naujų įsigijimą. Nenuostabu, kad įrenginių sulėtėjimas ar nebe gebėjimas atlikti paprasčiausių užduočių kyla po programinės įrangos atnaujinimų, kurie iš vienos pusės gali padidinti kibernetinį saugumą, suteikti daugiau funkcijų ar palengvinti šių daiktų naudojimą, tačiau iš kitos – gali visiškai destabilizuoti jų veikimą, spartą ar kitas esmines funkcijas.
Minėtas veikimo principas anaiptol nėra būdingas tik išmaniesiems telefonams ar kitoms kompiuterinėms sistemoms. Elektroniniai komponentai integruojami į vis didesnę dalį buitinės technikos, automobilių ir kitų daiktų. Dažnu atveju jų įkomponavimas netgi neprideda jokių papildomų funkcijų, kurių nebūtų galima atlikti su mechaniniais komponentais (skalbimo mašinose, orkaitėse ir t. t.). Tačiau elektroniniai komponentai leidžia lengvai, tiksliai ir patogiai gamintojams iš anksto užprogramuoti ar net realiu laiku paskatinti pačių įvairiausių įrenginių gedimus, tokiu būdu užsitikrinant tų produktų paklausos pastovumą.
Taipogi planinio senėjimo fenomenas yra stipriai susijęs su klimato kaitos progresu. Šio gamybinio principo išplitimas prisideda prie milžiniškų įvairialypės taršos kiekių generavimo, spartaus resursų eikvojimo ir iškastinio kuro naudojimo. Tačiau įvairių sričių mokslininkams jau daugybę dešimtmečių aktyviai perspėjinėjant apie veikiausiai neatitaisomas ir net egzistencines klimato kaitos pasekmes visai žmonijai, planuoto senėjimo principu grįsta pasaulinė gamybos sistema keisti esamo status quo neskuba. Didžiosios transnacionalinės korporacijos laikui bėgant kaupia vis didesnę turto koncentraciją, monopolizuoja ištisas rinkas ir įgauna didėjančią politinę galią viso pasaulio ateities sąskaita. Tačiau ši galia neretai yra pasitelkiama skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie aplinką ar imituojant šių įmonių pastangas stabdyti klimato kaitą.
Siekdamos kurti teigiamą savo įvaizdį, korporacijos organizuoja viešųjų ryšių kampanijas, akcentuoja tariamą „žalumą“ ir kitais būdais nukreipia dėmesį nuo savo žalingų aplinkai veiksmų. Puikus šio dviprasmiškumo pavyzdys yra H&M, kuri skelbdamasi kovojanti su neigiamomis greitos mados pasekmėmis, savo parduotuvėse įdiegė programą, kai atnešęs panaudotų drabužių, pirkėjas gauna nuolaidą naujiems drabužiams. Nors iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip sveikintinas ir tvarus sprendimas, tačiau iš tiesų šis prekės ženklas yra plačiai žinomas dėl itin nekokybiškų ir greitai susidėvinčių drabužių gamybos. Anot 2017 m. tyrimo, H&M per metus vien Švedijoje sudegino 19 tonų naujų neparduotų drabužių, tokiu būdu stengdamasi užtikrinti, kad rinkoje neatsirastų šių daiktų pertekliaus.
Be to, korporacijos aktyviai prisideda ir prie atsakomybės perkėlimo patiems vartotojams. Vienas tokių bandymų – namų ūkių rūšiavimo svarbos, kaip pagrindinio sprendinio kovojant su tarša, akcentavimas. Savo esme pats rūšiavimas nėra neigiamas reiškinys ir bent iš dalies gali prisidėti prie tvaresnės ekonominės sistemos kūrimo bei neigiamų klimato kaitos pasekmių mažinimo. Tačiau dažnu atveju rūšiavimą akcentuoja tos korporacijos, kurios pačios kraunasi pelnus iš prastos kokybės prekių ar įvairių taršių ir žalingų aplinkai medžiagų gamybos, taip bandydamos slėpti esminį savo vaidmenį kuriant klimato katastrofą. Nepaisant to, perdirbti įmanoma tik dalį rūšiuojamų medžiagų, iš kurių viena labiausiai paplitusi ir žalinga žmogui bei aplinkai – plastikas. Jį galima sėkmingai perdirbta nuo 1 iki 3 kartų, kol tampa nebepanaudojamas ir su kitomis toksiškomis medžiagomis atsiduria šiukšlynuose, dirvožemyje, vandenynuose, o galiausiai ir visų mūsų maiste.
Nuolatinį vartojimą skatinančių praktikų įsigalėjimas nėra suderinamas su „žaliosios revoliucijos“ tikslais, o nepakitus šiuolaikiniams gamybos principams nėra įmanomi ir platesni tvarios ekonomikos siekiai. Tiesa, šią padėtį yra bandoma keisti. Konkretus to pavyzdys – politiniai sprendimai Europos Sąjungoje: draudimas gamintojams sunaikinti neparduotas prekes, ar siekiai įstatymiškai įpareigoti gamintojus teikti prekes, kurios gali būti taisomos, neleisti dirbtinai užprogramuoti prietaisų senėjimo. Šių ir kitų panašių teisės aktų priėmimas Europos mastu yra itin svarbus, kad ir mažas, žingsnis link tvaresnės ekonominės sistemos ir neigiamų klimato kaitos padarinių mažinimo. O dėl didelės Europos Sąjungos poveikio globalioms rinkoms, šios taisyklės gali turėti teigiamos įtakos ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.
Tačiau tai tėra tik pirmieji žingsniai ir nereikia manyti, kad taip lengvai galime pakeisti pasaulines gamybos tendencijas. Verta paminėti ir tai, kad Europos Sąjungos laikui bėgant tampa vis labiau neoliberali, pasiduodanti didžiųjų korporacijų ir jų lobistų įtakai. Taigi iki šiol nėra aišku, kaip korporacijų elgseną paveiks prieš tai minėti teisės aktai, kurios nuostatos ilgainiui bus sušvelnintos, o gal iš viso sustabdytos, ir kiek juose buvo palikta landų, kuriomis galėtų pasinaudoti gamintojai, slapčia apeidinėdami draudimus.
Visa tai gali padėti suvokti niūrią realybę – planuoto senėjimo principas yra vienas esminių šiuolaikinio kapitalizmo pagrindų, tačiau tuo pačiu metu tai yra ir vienas reikšmingiausių klimato katastrofą skatinančių reiškinių. Šio principo pritaikymas atneša spartų atliekų daugėjimą ir lemia taršą visame pasaulyje, skatina vartotojišką pasaulėžiūrą ir tragiškas klimato kaitos pasekmes.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau galime pastebėti realius ir vis akivaizdesnius šiuolaikinio neoliberalaus ideologinio diskurso ir dominuojančių gamybos principų struktūrinius prieštaravimus klimato kaitos rezultatų kontekste. Daugėjant gaisrų, augant temperatūros svyravimams ir mikroplastikų sklaidai, iki šiol puikiai veikusios korporacijų primestos gyvenimo sampratos ima aižėti, o tezės apie begalinį augimą tiesiog nebetenka prasmės. Kai klimato kaitos pasekmių nušviesta kasdienybė ima vis labiau priminti distopinių filmų scenarijus, iškyla daugybė abejonių dėl šiuolaikinės ekonominės sistemos destruktyvumo ir trumparegiškumo. Abejonių neapsiribojančių vien klausimais, kodėl mus supa tiek daug netvarių, nuolat gendančių daiktų, bet ir kodėl sugedusi yra visa ekonominė sistema.Faustas Putrius – politikos mokslų studentas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Kairiųjų aljanso narys.