Vokiečių-vengrų sociologas Karlas Mannheimas (1893–1947 m.) yra atkreipęs dėmesį į vieną įdomų istorijos faktą: kelis šimtmečius iki pat XVIII a. pabaigos – iki Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų – laisvės idėja buvo laikoma utopine. Gražia, bet praktiškai neįgyvendinama idėja, nerealiu sumanymu – paistalais. Per du paskutiniuosius šimtmečius ši idėja tapo vyraujančia, kone dominuojančia, apimančia viską, kas vyksta mūsų gyvenimuose, ir nors realiai taip nėra, bet postuluojama – ji tapo ideologine. Kaip šis virsmas nutiko?
Mannheimo pastebėjimu, visiškai įmanoma, kad šios dienos utopija taps realybe rytoj. Utopijas atneša naujai iškylančios visuomenės grupės, o utopijos etiketę paprastai klijuoja tam tikru metu dominuojantys visuomenės sluoksniai, nes jiems tuo metu gerai, jiems pokyčiai nereikalingi. Būtent nauja, kylanti ir tuometinei tvarkai oponavusi klasė – buržuazija – XVIII a. kaip savo vėliavą nešė laisvės utopiją: siekį išsprogdinti tuo metu tvirtai įsišaknijusią luominių privilegijų sistemą, įtvirtinti minties ir nuomonės laisvę, politinės raiškos laisvę, o kartu ir nevaržomo asmenybės tobulėjimo, savirealizacijos laisvę. Tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, tuo metu pradėjo rodytis pasiekiama, įmanoma.
Žodis „laisvė“ tapo naujo laikmečio vėliava. Tačiau pagalį į ratus vis sparčiau riedančiam laisvės vežimui kišo – ir iki šiol tebekiša – vienas paprastas žmogiškasis faktorius: tas pats žodis skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus.
Mannheimas atkreipia dėmesį, kad XIX a. pradžioje seno sukirpimo vokiečių konservatorius, kalbėdamas apie laisvę, turėdavo galvoje kiekvieno luomo teisę naudotis jam suteikiamomis privilegijomis („laisvėmis“). Jei konservatorius simpatizavo tuo metu įsitvirtinusiam romantizmo judėjimui, laisvę jis suprato kaip vidinę laisvę: kiekvieno asmens teisę gyventi pagal savo unikalios asmenybės dėsnius, poreikius ir vaizduotę. Ir viena, ir kita visuomenės grupė laisvę suprato kaip priemonę išlaikyti individualumą – istoriškai susiklosčiusį arba vidinį, asmeninį.
To paties laikotarpio revoliucingas liberalas mąstė visiškai priešingai: laisvė jam kaip tik ir reiškė laisvę nuo bet kokių senųjų privilegijų, laisvę nuo konservatoriaus „laisvių“. Tai egalitarinė laisvės vizija, kurioje „būti laisvu“ reiškia, kad visi žmonės turi tas pačias, vienodas fundamentalias teises. Vieni, plevėsuodami laisvės vėliava, siekia pakeisti esamą tvarką, kiti – ją išlaikyti.
Būtent šiame istoriniame seno ir naujo susidūrimo taške laisvės idėja išpopuliarėja. Taip prasideda jau trečią šimtmetį betrunkantis detektyvas, prie kurio prisiliesti, pasiremiant keliais istoriniais ir dabartiniais pavyzdžiais, yra šio teksto kuklus tikslas.
Egalitarinėje laisvės idėjoje užkoduotas lygybės aspektas tapo pagrindiniu konceptualinės sumaišties ir detektyvo, apie kurį norime papasakoti, šaltiniu. Legendinis Ronaldą Reaganą konsultavęs XX a. JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas (1912–2006 m.) libertarų biblija tapusioje knygoje Kapitalizmas ir laisvė yra pasakęs, kad egalitarai siūlo pokyčius, vadovaudamiesi „teisingumo“ (suprask, lygybės) siekiu, tačiau lygybė yra kardinaliai nesuderinama su laisve. Žmogus turi pasirinkti: negali būti ir egalitaras, ir liberalas vienu metu.
Mannheimo įsitikinimu, būtent XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios elitas, galios pozicijose esantys ir išoriniais pokyčiais mažiausiai suinteresuoti jo atstovai, užuodę pavojaus kvapą nuo egalitarų pleškinamo laisvės laužo, ėmėsi aktyvaus „posūkio“ – nukreipimo – laisvės diskusijoje. Šiuo istoriniu laikotarpiu laisvės idėja, pabudusioms masėms žadėjusi išorinius politinius pokyčius, pradėta aktyviai kreipti link vidinės, individualios laisvės: niekam netrukdau ir niekas man netrukdo būti tuo, kuo esu. Pastaroji laisvės samprata XX a. išpopuliarėjo kaip negatyvioji laisvė, terminą pasiskolinus iš Immanuelio Kanto (1724–1804 m.) moralės filosofijos.
Laisvės idėja tapo politikos technologų ir ideologijų susidūrimo lauku. Interesų kovoje ji tapo populiari – visi parduoda „laisvę“, niekas nepasisako prieš ją.
Tačiau trumpam grįžkime prie revoliucinių laisvės idėjos ištakų. Pirmoji laisvės revoliucija – amerikietiškoji, trukusi nuo 1765 iki 1783 m., – įtraukė daug smulkiųjų amatininkų, pirklių ir žemdirbių, kurie, užburti 1776 m. Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos, paskelbusios, kad „visi žmonės sukurti lygūs“, tikėjosi ir reikalavo daugiau politinės lygybės. Ši žmonių lygybė, anot Nepriklausomybės deklaracijos teksto, reiškia, kad visi yra „Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, laisvę ir laimės siekimą“. Bene didžiausią įtaką Amerikos revoliucijos politinei ideologijai ir pačiai Nepriklausomybės deklaracijai padaręs anglų filosofas Johnas Lockas (1632–1704 m.) savo Dviejuose traktatuose apie vyriausybę antrino, kad žmonės natūraliai iš prigimties yra laisvi ir lygūs.
Amerikos revoliucija davė postūmį ir juodaodžių laisvės siekiams. Afroamerikietiškos kilmės protestantų dvasininkas Lemuelis Haynesas (1753–1833 m.) vienas pirmųjų, iškart po 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracijos rašytame esė Laisvė, pratęsta toliau, kerta per nepriklausomybininkų „laisvės ir lygybės“ postulatus, atkreipdamas dėmesį į ironišką jų santykį su vergovės faktu. Vystydamas savo mintį Nepriklausomybės deklaracijos dvasia, jis apibūdina laisvę kaip dievišką dovaną kiekvienam žmogui: „Afrikietis turi tokią pačią teisę į savo laisvę, kaip ir anglai“.
Amerikoje vyko pokyčiai. Per du pirmuosius dešimtmečius po revoliucijos įstatymų leidėjai ir įvairaus plauko aktyvistai daugelyje valstijų ėmėsi vergovės panaikinimo klausimo. Šiaurinės valstijos lygias žmonių teises ir vergovės panaikinimą įtvirtino savo konstitucijose. Niujorko valstijoje, kur vergovė buvo kiek kibiau įsitvirtinusi, paskutinis vergas buvo išlaisvintas 1827 m.
Ankstyvosios JAV istorijos žinovas ir autoritetas Edmundas Morganas (1916–2013 m.), apibendrindamas Amerikos revoliucijos atoveiksmius, yra rašęs, kad revoliucija padarė perversmą socialiniuose santykiuose, leido į visuomenę pažvelgti iš egalitarinės perspektyvos ir „suteikė paprastiems žmonėms pasididžiavimą ir galią“, kuri dar ilgą laiką šokiruodavo lankytojus iš visų kitų pasaulio kraštų. Tai įvyko pirmą kartą poantikinėje istorijoje.
Antroji laisvės revoliucija – Prancūziškoji, trukusi nuo 1789 iki 1799 m., – įkvėpta pavykusio amerikietiško pavyzdžio, taip pat kėlė visuotinės žmonių laimės ir lygybės klausimus. Feodalizmo privilegijų šimtmečius griovusioje ir revoliucijos pirmuosius mėnesius žymėjusioje 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje įtvirtinta, kad visi yra lygūs prieš įstatymą ir visi „vienodai gali pretenduoti į visas valstybines aukštas pareigas, postus ir darbus pagal savo sugebėjimus“.
Laisvės ir lygybės idėjų suderinamumu pirmomis Prancūzijos revoliucijos dienomis abejota nebuvo. Tą mums primena ir garsusis šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“, natūraliai išpopuliarėjęs prancūzų masėse. Pirmųjų dviejų revoliucinio šūkio dėmenų – laisvės ir lygybės – giminystės santykiai problemiški tapo tik vadinamuoju jakobinų laikotarpiu, kuris truko nuo 1793 m. birželio iki 1794 m. liepos, kai buvo nukirsdintas revoliucijos lyderis Robespierras. Per šį vienų metų laikotarpį revoliucija sukosi ypatingu pagreičiu. Ambicingus tikslus kėlusi jakobinų grupuotė montanjarai, vedami savo lyderio Robespierro (1758–1794 m.), išstūmė nuosaikesnius politinius partnerius ir 1793 m. vasarą paskelbė naują, dar ambicingesnę Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, taip pat parengė naują konstituciją. Naujoji teisių deklaracija brėžė žmonių gyvenimo gaires keliems šimtmečiams į priekį: joje užsimota teigti, kad visuomenės tikslas – bendra gerovė; svarbiausios žmonių teisės yra laisvė, lygybė, saugumas ir nuosavybė; visuomenė privalo pasirūpinti savo mažiau sėkmingais piliečiais, net tais, kurie neturi galimybių dirbti; išsilavinimas reikalingas visiems, todėl jis turi būti ir visiems prieinamas; socialines garantijas užtikrina visų sutelktos pastangos, kad savo teises įgyvendinti ir džiaugtis jomis galėtų kiekvienas visuomenės narys.
Dabar jau žinome, kad tai tapo gerovės modeliu daugeliui šiuolaikinių valstybių, tačiau pačiam Robespierrui revoliuciniai disputai geruoju nesibaigė. Tūkstančius „laisvės priešų“ pasmerkęs myriop arba įkalinęs, Robespierras pats buvo giljotinuotas. Pasibaigus šiam intensyviam, skausmingam Prancūzijos revoliucijos periodui, pramintam Teroru, bendruomeniškoji, individualizmui iššūkį metanti „brolybė“ ilgam laikui dingo iš revoliucijos šūkio, o laisvė liko draugėje su vienintele gyva išlikusia savo pussesere – lygybe. Tačiau ir toji tapo įtartina išgyvenusiai bei persvarą įgijusiai tuometinei Prancūzijos elito pusei. Vietoj naujai užgimusios rezultatų lygybės idėjos, numatančios ekonominių gyvenimo sąlygų panašėjimą, Prancūzijoje šiuo istoriniu laikotarpiu ilgam buvo įtvirtinta legalistinė lygybės samprata: teisių lygybė, įstatymų lygybė visiems. Ir ne daugiau.
Po 1799 m. lapkričio 9 d. perversmo, sąlyginai užbaigusio XVIII a. Prancūzijos revoliuciją ir įtvirtinusio Napoleono vienvaldystę, laikina mirtis ištiko ir laisvės pusseserę lygybę. Vietoj jos prancūzų liaudžiai buvo pasiūlyta „Laisvė, viešoji tvarka“. Toks prancūziškas „tvarkos ir teisingumo“ variantas su mažyčiu laisvės ingredientu, kuris po amerikietiškos ir prancūziškosios revoliucijų tapo kone būtina bet kurios politinės tapatybės dalimi arba priedanga.
Apie Napoleonišką laisvės viziją mums pasakoja ir įspūdinga Santo Domingo salos vergų sukilimo istorija, kurią dabar žinome kaip Haičio revoliuciją (1791–1804 m.). Šis pirmas nuo antikinės Romos laikų tokio mąsto vergų sukilimas, vadovaujamas savamokslio, buvusio vergo Toussainto Louverture‘o, kilo kaip reakcija į Prancūzijos revoliuciją. Perfrazuojant Haynesą, prancūzų kolonijos vergai pareikalavo „laisvės, pratęstos toliau“. Prancūzai reagavo – 1793 ir 1795 m. konstitucijų tekstuose vergovė buvo uždrausta. Vergovės klausimas vėl oficialiai ambivalentišku tapo tik Napoleono laikais. Napoleonui siunčiant karius į Prancūzijos kolonijas ir kai kuriose jų (pvz., Gvadelupės saloje) grąžinant vergovę, Santo Domingo sukilimas vis labiau ir labiau iš vergų kovos už savo laisves krypo į nacionalinio išsivadavimo kovą. Revoliucija laimėjo, iš jos radosi nepriklausomas Haitis, o Napoleonas įsiamžino kaip pirmasis Laisvės imperijos imperatorius, eksportuojantis kančias ir vergovę. Vėliau, kaip žinome, tokių būta ir daugiau.
Po Napoleono žlugimo 1815 m., į valdžią Prancūzijoje porai dešimtmečių sugrįžus revoliucijos revanšistams ir monarchijai, prancūziškojo laisvės šūkio napoleonišką versiją keitė „Tvarka ir laisvė“. Garsusis triptichas, o kartu ir abi idėjinės laisvės pusseserės, į prancūziškąjį išsilaisvinimo šūkį su trenksmu sugrįžo tik per trečiąją – 1848-ųjų – prancūzų revoliuciją. Nuvertę karalių Louisą Philippe‘ą (1773–1850 m.) ir užėmę Tiuilri rūmus Paryžiaus centre, ant karaliaus sosto revoliucionieriai užrašė: „Paryžiaus žmonės visai Europai: Laisvė, Lygybė, Brolybė. 1848 m. vasario 24 d.“
Nuo to laiko laisvę ir dvi artimas jos giminaites skelbiantis šūkis buvo oficialiai įtvirtintas visose vėlesnėse Prancūzijos konstitucijose, o trumpa šio šūkio transformacijų istorija atspindi idėjines ir interesų kovas, kurios tuo metu sukosi aplink laisvės diskusiją ir purtė Prancūziją bei visą likusią pažangią Europą ir jos periferijas.
1848-ųjų revoliucijos amžininkas filosofas Pierre‘as Lerouxas (1797–1871 m.), turėjęs didžiulę įtaką savo laikmečio intelektualiniam kontekstui (taip pat nuo 1832 m. Paryžiuje gyvenusiam Adomui Mickevičiui), savo garsiame esė Individualizmas ir socializmas (1834 m.) perspėja, kad Lygybės ir Brolybės kraštutinumas, t. y. visuomenė arba valstybė, tapusi despotu, gali užgniaužti žmogaus dvasią, išsiurbti iš jos gyvybinius syvus. Laisvė ir individualumas yra žmogiškosios dvasios prigimtinės savybės. Tačiau laisvės ir individualizmo kraštutinumas, tampantis atomizmu, paverčia žmones „plėšriais vilkais vienas kitam“, o socialinio gyvenimo eigą „palieka valdyti atsitiktinumui“, kuris dažniausiai apdovanoja galingesniuosius.
Nuo tų revoliucinių laikų pasaulis ir svyruoja, muistosi tarp dviejų polių: laisvės idėjos kaip atodairos į lygias visų galimybes, į visų laisvę, ir laisvės kaip individualizmo – visų kovos už savo būvį. Berklio universiteto kognityvinių mokslų ir lingvistikos profesorius George‘as Lakeoffas knygoje Kieno laisvė? Mūšis dėl svarbiausios Amerikos idėjos (2006 m.) suskaičiavo, kad JAV prezidentas George W. Bushas savo antros kadencijos inauguracinėje kalboje (2005 m.) žodžius „laisvė“ ir „laisvas“ ištarė bent 49 kartus. Štai kelios citatos, nusakančios Busho, jo strategų ir visos jų atstovaujamos mąstymo stovyklos svajonių branduolį: „mums liko labai svarbi užduotis namie – neužbaigtas darbas Amerikos laisvės srityje“; „iš kartos į kartą mes skelbėme kiekvieno asmens savarankiškumo būtinybę“; „sekdami amerikietiškais laisvės idealais, orų ir saugų kelią mūsų piliečiai mato ekonominėje nepriklausomybėje, užuot dirbę tik tam, kad prasimaitintų“; „mes praplėsime šią viziją, reformuodami institucijas taip, kad jos tarnautų laikmečio poreikiams“; „kursime savininkų visuomenę“, „daugiau nuosavų namų ir verslo savininkų, sutaupytų pinigų senatvei ir sveikatos draudimui“; „paruošime žmones laisvos visuomenės iššūkiams“; „paversdami kiekvieną pilietį savo paties likimo kalviu, suteiksime kolegoms amerikiečiams didesnę laisvę nuo stygiaus (aut. past. angl. want) ir baimės“.
Čia vertėtų paklausti: o kaip su tais paprastaisiais, ne itin gerai apmokamais, dažniausiai tinklinių korporacijų valdomais aptarnavimo darbais, kurie jau tapo būtinąja, sistemine JAV miestų ekonomikos dalimi? Ar juos dirbantiems žmonėms taip pat numatytas vaidmuo laisvoje nuo stygiaus ir baimių savininkų visuomenėje? Mėsainių kepėjams, stalų valytojams, kitiems amerikietiškų greitųjų užkandinių aptarnautojams? Šaligatvių tvarkytojams, mašinų ir langų plovėjams, vaikų slaugytojams? „Amazon“ prekių skirstytojams ir kurjeriams? Ar jiems jau nebereikalingas valstybės „apsauginis tinklas“: pagalba, užsitikrinant oresnį atlyginimą, sveikatos, išsimokslinimo ir kitas bazines paslaugas? Tokius klausimus kėlė amerikietis Lakeoffas. Iš tikrųjų, apie kieno laisvę kalba Bushas?
„Savininkų visuomenės“ kūrimas ir jį lydėję bankų bei paskolų sektoriaus reguliavimo atlaisvinimai baigėsi didžiausia pasauline ekonomine krize per pastaruosius keliasdešimt metų. Tačiau nedera pamiršti ir veiksmų, kurių Bushas ėmėsi po 2001 m. rugsėjo 11-os teroristinių išpuolių. Nekvestionuojant teisės aktyviai gintis po amerikiečius sukrėtusios atakos, svarbu pabrėžti, kad Bushas ir jo administracija visgi buvo pirmieji, kurie sulaužė seniai įsitvirtinusį tabu – oficialiai įtvirtino karo nusikaltimams prilyginamus kankinimus, eufemistiškai pervadinę juos į „sustiprintas / patobulintas tardymo technikas“ (angl. enhanced interrogation techniques). Dar vienas laisvos visuomenės tabu, peržengtas Busho, atsakant į rugsėjo 11-os atakas, buvo jo įsteigta itin slapta masinio elektroninio sekimo sistema, kurią vengė savo parašais tvirtinti net jo paties administracijos Teisingumo departamento ir saugumo agentūrų pareigūnai. Dėl pastarosios ir kitų priežasčių sekimo sistema buvo praminta „Prezidento sekimo programa“ (angl. President’s Surveillance Program). Į atakas Bushas reagavo drąsiai ir be skrupulų, kariniais žygiais ir suvaržymais. Tarsi Napoleono šmėklos įkvėptas antrasis Laisvės imperijos imperatorius, leidęsis į dramatiškus ir regresyvius kompromisus tarp „laisvės ir viešosios tvarkos“, „laisvės ir saugumo“, „laisvės ir gniaužtų“.
Lietuvoje laisvės idėjos šeimininkai yra viena įvairiomis prasmėmis jauna partija. Miestų jaunimą ši partija pritraukia keldama žmogaus teisių lygybės klausimus. LGBT+ porų partnerystės tema jau yra tapusi jos vėliava. „Laisvė pratęsta toliau“, – galėtų pamanyti Amerikos revoliucijos laikų mąstytojas Haynesas. Visgi realiai nuveikti ir garsiausiai nuskambėję šios partijos darbai sukasi aplink Remigijaus Šimašiaus savivaldybės nekilnojamo turto plėtros ir vystymo projektus Vilniuje, aplink vystytojus ir investuotojus, prabangaus turto pirkėjus: naujasis prestižinis Paupio rajonas, šiltnaminiai Bokšto apartamentai ant kalno šlaito šalia Misionierių bažnyčios, Stoties ir Naujininkų vystymo projektai, dėl kurių suderinamumo su gyventojų poreikiais nerimauja jaunėjančios šių mikrorajonų bendruomenės…
Nederėtų pamiršti ir fakto, kad ši – lietuviškoji Laisvės – partija steigėsi kartu su Šimašiaus antrosios mero kadencijos rinkimine kampanija 2019 m. O toliau tebūnie tik keli laisvai ir asociatyviai pateikiami faktai iš Vilniaus gyvenimo. 2016 m. Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis pričiumpamas su „MG Baltic“ koncerno vyriausiojo stratego įteiktu kyšiu. Partijos kolega Remigijus Šimašius, tuo metu jau metus einantis mero pareigas, griežtai atsiriboja nuo įvykio ir visų savo ryšių su „MG Baltic“, kurie ne vienus metus rėmė jo vadovautą Laisvosios rinkos institutą. 2018 m. Šimašius pasitraukia iš Liberalų sąjūdžio, o „MG Baltic“ koncerno nekilnojamo turto plėtros bendrovė „MG Valda“ tais pačiais metais persivadina į „Darnu Group“. Ši grupė jungia 30 nekilnojamojo turto ir statybų veikla užsiimančių bendrovių, sporto ir sveikatingumo bei viešbučių valdymo kompanijų (citata iš paupys.lt). 2019 m., įpusėjus Remigijaus Šimašiaus lyderystės Vilniuje laikotarpiui, „Darnu Group“ vystomame Paupio kvartale baigti pirmieji gyvenamieji būstai. Tarptautiniuose konkursuose jie išdidžiai prilyginami „aukštos klasės nekilnojamajam turtui“. Jų paklausa, kaip skelbiama, viršija pasiūlą.
Tad priekabesnis laisvės idėjos detektyvas galėtų klausti: „Kieno gi ta Laisvė?“
Mindaugas Liaudenskis yra Vilniaus Universiteto sociologijos magistras, šiuo metu laisvai praktikuojantis sociologas.