Ž. Filmanavičiūtės nuotrauka
Knygos Diseris skaitymo priešistorė
Apėmė jausmas, kad šiuolaikinio menininko Dariaus Žiūros „autobiografiją“ Diseris visi aplinkui perskaitė ir prirašė laudacijų, išskyrus mane, o aš net nežinau, apie ką jie kalba. Dažniausiai stengiuosi nesidomėti knygų rekomendacijomis, kol pati nesu susipažinusi su kūriniu. Vengiu išankstinių nuostatų ir siekiu asmeninio santykio su tekstu. Tačiau žodis Diseris socialiniuose tinkluose taip dažnai šmėžavo, kad galų gale suintrigavo. Todėl, būdama Gedimino prospekte, užsukau į Kitos knygos knygyną, o ten man sako: „Išparduota, paskutinė liko Panoramoje“.Akimirkai sustingau: viena vertus, nemėgstu prekybos centrų, kita vertus, juk nutuokiate, kaip masina žodis „paskutinė“ (skamba tarsi „paskutinė tavo galimybė, daugiau nebebus“). Džiaugiuosi, kad smalsumo genas nugalėjo, nes skaityti Diserį buvo tikrai įdomu.
Diserio kaleidoskopas
Knygos viršelis duoda skaitytojui teksto metakodo užuominą. Jame vaizduojamas juodas paveikslo rėmas be paveikslo. Tai rašytinė autoriaus gyvenimo forma ir galimybė kiekvienam susikurti substancinį vaizdą iš individualios perspektyvos.
Skaitydama šią prozą jutau tiek menininį, tiek intelektualinį malonumą. Tai buvo tarsi nusileidimas į gelmes kito mintimis sukonstruotomis kopėčiomis. Galbūt taip nutiko todėl, kad šio teksto ištakos slypi menininko disertacijoje?
Diseris sukėlė tam tikrą sumaištį, kuriam žanrui knygą priskirti: ar tai grožinė literatūra, ar akademinis tekstas, ar autobiografija? Mes esame įpratę prie klasifikacinio mąstymo – grupuoti, rikiuoti, sistematizuoti. Tačiau galime iškelti atvirą klausimą: ar išties įmanoma pasaulio reiškinius griežtai, tiksliai apibrėžti?
Individas, idėjų apraiškos atsiranda ir išnyksta laike, panašiai kaip netvarūs sapnai, kuriuos rašytojas sutalpino į neįprastą prozą. Diseris – lietuviškos kultūros fenomenas, atsiradęs tam tikrame istoriniame laikotarpyje mūsų šalyje ir rezonuojantis su panašaus amžiaus skaitytojų grupe.
Žiūrai pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės akademinės patirties ir išorinės aplinkos virsmų. Jo akademiškumas negirgžda kaip sena spinta, jo akademiškumas – gyvenimiškas. Menininkas fenomenologiškai aprašė subjektyvias būsenas koreliacijoje su pasauliu, todėl tekstas pasižymi intersubjektyvumo bruožais. Jis sugebėjo disertaciją paversti lengvai skaitomą ne mokslo daktarams – tai didžiulis privalumas.
Grožinės literatūros ekspertai galbūt pasiges siužeto vientisumo, nes tekstas yra tarsi įrašytas į vaizdajuostę, ištrauktas iš archyvų senas filmas, trūkinėja. Tačiau paskutinis knygos skyrius „Ką aš kalbu, kai kalbu apie plaukimą“ – vientisa literatūra apie baimę nuskęsti.
Skyrius „Išprotėjęs subjektas“ skirtas filosofijai: kodėl ir kaip subjektas išprotėja. Jį skaitydama prisiminiau postmodernizmo reiškinį aprašančią ištrauką iš knygos Įvadas į postmodernizmą. Kaip kiekvienam tapti savojo postmodernistinio spektaklio kūrėju? Jums reikės patogiai įsitaisyti ant kušetės priešais ekraną ir paimti į rankas nuotolinį televizijos valdymo pultelį. Tuomet pradėkite perjunginėti kanalus: iš naujienų – į serialą, iš sporto – į dokumentinį filmą ir t. t. Viskas! Jūs jau televizijos koliažo menininkas. Trokšdami patenkinti asmeninių pomėgių įvairovę, renkamės žiūrėti Nieką, o sąmonę paverčiame „nuline“.1
Greičio visuomenė, begalinė pramogų industrijos pasiūla, įvykių virtinė mūsų sąmonę fragmentuoja, todėl kiekvienas esame šiek tiek išprotėjęs subjektas, įskaitant ir Diserio rašytoją.
Knygoje vyrauja ne tiek pats veiksmas, kiek vidinė žiūra, atskleidžianti kažką už faktų ribų, kas vyksta paties Žiūros galvoje. Jis aprašo savo meninio kelio transformaciją: nuo apčiuopiamos tapybos aliejiniais dažais iki periferijos žmonių portretų fotografavimo ir jų veidų po vieną minutę filmavimo – tarsi tylaus virtualaus interviu. Netiesiogiai paliečia akademinių diplomų nuvertėjimo temą.
Autorius piešia portretus Palangos ir Paryžiaus gatvėse. Renka nudegusius žvakigalius kapinėse, turistų monetas fontane. Kritiškai vertina autoritetų didaktiką, nuolat ieško savęs saviraiškoje, išeidamas už įprastų ribų. Pasakoja apie netikėtą spalvų vaiskumo atradimą, apie „androidus“ dirbančius policijoje. Užsimena apie tai, apie ką kalbėti sunku ir skausminga – apie motinos ligą, jos kūno irimą, senatvės ir mirties nuojautą. Kalba apie lietuviškas balas, Antakalnio balkoną ir apie naujųjų laikų knygnešį, Dubline pavogusį tonas knygų rėksmingais savipagalbos pavadinimais, savaime kuriančiais performansą.
Žiūra piešia, tapo, lydo vašką, monetas, fotografuoja, filmuoja, mąsto, jaučia, rašo, lygina patirtis. Pieštukas, teptukas, fotoaparatas, filmavimo kamera jam „tarnauja“ kaip Heideggerio plaktukas, skirtas kam nors. Tas kam nors yra tyrinėjimas dar nematytų pasaulio visatų.
Žiūra knygoje mąsto: „Kuriant vaizdą, jis tarsi atsiskiria nuo turinio. Lyg eterinio aliejaus lašas, išgautas iš viso maišo gyvų augalų. Žiūrovas vaizdą suvokia kaip mįslę, bet nesugeba jos įminti, ir čia slypi neįvardijama vaizdo galia. <…> Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad rašyti nepalyginamai sudėtingiau nei kurti vaizdus.Tai juodas intelekto darbas, reikalaujantis kur kas daugiau energijos.“[2]
Norvegas Karlas Ove Knausgårdas savo autobiografiniame romane Mano kova pastebėjo, kad rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. O buvimas santykyje su savo šešėliu reikalauja ištvermės.
Rašymas – tai buvimas su savimi vienumoje ir tyloje. Tai būsena, kuri nepasižymi patogumu, pastovumu, tai koncentracija ir meditacija, nelabai deranti su kasdiene sąmone. Žmonėms yra sunku medituoti. Panašiai yra ir su rašymu. Todėl nekeista, kai Žiūra sako, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti. Pirmąjį savo tekstą parašė susilaužęs koją, kada nieko kita neliko daryti, tik pasilikti akistatoje su savimi.
Garbaus prisiminimo filosofas Arvydas Šliogeris yra „primėtęs filosofinių bulvių“: „Jei pasirinksi tiesą, prarasi gyvenimą, jei pasirinksi gyvenimą, prarasi tiesą.“[3]
Plačiai žinoma dailininkė Frida po avarijos iškentė trisdešimt dvi chirurgines stuburo operacijas ir tik sirgdama pataluose pradėjo tapyti: „Tapau save, nes labai dažnai būnu viena, – sakė Frida, – nes esu objektas, kurį geriausiai pažįstu.“[4]
Meno daktaras kalba kitų lūpomis, kad Diseris parašytas taip, kaip yra „viskas iš tikrųjų“[5], skirtingai nei Sigito Parulskio literatūra. Lygiuotis su literatūros titanais drąsu, bet verta.
2018 m. iš Sigito Parulskio ėmiau interviu apie filosofijos ir literatūros santykį, kuriame rašytojas sakė, kad literatūros tikslas yra pramoga: vieni pramogauja skaitydami intelektualius tekstus, kiti lėkštas istorijas. Literatūros kūrinys įtraukia mus į nuotykį, gali mokyti ir dar gali padėti išgyventi mažyčio stebuklo būseną. Anot Parulskio, retai visos šios trys savybės susitinka kūrinyje, bet geras literatūros kūrinys kelia klausimus, o nepateikia atsakymus.[6]
Ar Diseris kelia klausimus? Net skyrius yra su klaustuko simboliu. Arba klausia anekdoto forma: „Ar entropijos dėsnio pajutimas raiškoje reiškia jos galą? Ko – entropijos?“[7] Skaitytojui duodama užuomina, kad nieko išties nežinome.
Naujausioje Parulskio apsakymų knygoje pastebėjau, kad jo kūrybos trajektorija primena Šliogerio melancholiškų ieškojimų posūkį: nuo filososofijos link fotosofijos (filosofo sukurtas naujadaras iš dviejų graikiškų žodžių: phos – šviesair sophia – išmintis, šviesos išmintis). Parulskis prisipažįsta, kad pastaruoju metu nepakenčia rašymo, knygų, visko, kas susiję su žodžiais. Pastaruoju metu jam patinka fotografija, vaizdas, kontrastas, šešėliai – viskas, kas nekalba, kas nenaudoja žodžių, kas tyli.[8]
Matome skirtingų žmonių kūrybinių kelių ieškojimo paraleles ir sankirtas. Nors fotografija nieko nepaskelbia reikšmingu, nes dabar fotografuoja visi, bet ne kiekvienam pavyksta rasti savitą matymo būdą. Šliogeris nefotografavo žmonių. Jis bandė įsižiūrėti į tylinčius nežmogiškuosius daiktus. Parulskio fotografijos juodai baltos, tarsi sąvokos, jeigu kalbėtume Flusser’io terminais. Jose matome neegzistuojantį pilką pasaulį: žmonių mažai, daugiau pastatų, antkapių fragmentai kapinėse. Žiūra fotografuoja portretus, jam įdomūs žmonių veidai laike. Iš fotografavimo patirties žinau, kaip psichologiškai nelengva fotografuoti žmones. Tai procesas, kuris reikalauja modelio ir fotografo betarpiško pasitikėjimo.
Žiūra ne tik fotografuoja, bet ir reflektuoja Vilémo Flusserio knygą Fotografijos filosofijos link, Rolando Bartheso – Camera lucida. Menininkas nedaug rašo apie įtakingiausio fotografijos aiškintojo, kuris pats nefotografavo, Bartheso įtaką jo kūrybai, todėl pasidalysiu savo pamąstymais. Pinhole (sumažinta camera obscura; fotoaparatas be objektyvo, tik su skylute)virto pasaulio matymo būdu, kai laiko fenomenas įgauna kitokią prasmę. Pinhole fotografijoje sustabdo ne akimirką, bet patį fotografą. Tai gyvenimo patyrimo lėtas mąstymas. Fotoaparatas be objektyvo pagauna lemiamą akimirką, regimą per mažytį plyšelį. Juo padaryta nuotrauka pakartoja tai, kas daugiau egzistencijoje nepasikartos. Tai pats stebėjimo ir matymo principas. Nors nei Parulskis, nei Žiūra „prieštvanine technika“ nesinaudoja, jie savo kūryba išgauna Pinhole nuotraukas. Jos yra kaip išgalvotas žodis, kai žmonės sako, kad tokio žodžio nėra, bet supranta jo reikšmę.
Diseris – daugiaperspektyvinis kūrinys, išvengęs banalių kalbos klišių, apimantis skirtingus žanrus ir temas: nuo autoriaus išėjimo į armiją, kaip gyvenimo galo, iki apendicito iššūkio ant operacinio stalo. Taip bendražmogiškos patirtys suartina skaitytoją su rašytoju.
Knygoje intriguoja skyrius „SWIM“. Jo pagrindinė mintis nukreipta į haliucinogeninių grybų fenomeną. Grybų karalystė iki šiol mokslui sunkiai pasiduodantis reiškinys. Jų vartojimas yra draudžiamas, tačiau fotografavimas (kaip ir stoties merginų) nėra Lietuvos įstatymais ribojamas. Todėl išties, kodėl menininkui nepasivaikščioti ties legalumo riba?
Britų ekologijos mokslų daktaras Merlinas Sheldrake knygoje Raizgus gyvenimas aprašo hipotezę: „<…> klajodami po grybų atogrąžų ir subtropinės Afrikos pievas, mūsų protėviai aptiko psilocibino turinčių grybų, ėmė juos vartoti ir garbinti. Iš hominidų proto patamsių išniro kalba, poezija, ritualai ir mąstymas.“[9]O legendos byloja, kad Platonas lankydavosi slaptose, senovės Graikijoje vykusiose grybų apeigose – Eleusino misterijose! „Magiški“ grybukai nuo Antikos laikų buvo naudojami religiniuose ritualuose ar jais buvo gydomos tam tikros ligos.
Kas Diseryje gali pasirodyti tradiciškai neakademiška? Meno daktaras pirmame knygos skyriuje „Nuo ko viskas prasidėjo“, pasakodamas apie savo tylos projektą, mini jį tylai įkvėpusią Carlo Castanedos sukurtą istoriją. Jei vertinsime konservatyviai, ironiškai sakysime: juk Castaneda – tai ezoterika! Kita vertus, ieškojimai postmoderniame būvyje už įprastų suvokimo ribų nebėra tabu. Per Vilniaus Katedros aikštę giedodami mantras praeina spalvotai apsirengę krišnaitai – vizualus ir garsinis kontrastas įspūdingas, bet jo beveik nepastebime. Arba užeiname į indiškos virtuvės restoranėlį, o jo kampe stovi amerikietiškas futbolo žaidimo stalas, kuris nebestebina. Tarpstame simbolių, papročių, religijų, kalbų postmodernioje mišrainėje. O gal tai kelias į vienalytę kultūrą? Iš vienos pusės, Castanedos kūriniai primena populiariosios psichologijos patarimų rinkinius. Iš kitos pusės, galbūt tai neišvengiama asmenybės raidos literatūra?
Žiūra kalba apie persisotinusią pozityvumo visuomenę: „Dauguma jau pamiršo, kad smiley ženklas kultūrinėje apyvartoje atsirado kaip ecstasy tablečių dizaino logotipas. Ecstasy tapo nebemadingas, o „smailikas“ nepaprastai išpopuliarėjo ir toliau veikia kaip simbolinis pozityvaus santykio stipriklis arba tekstinio bendravimo dezodorantas. Tai reiškia, kad mes, net nebevartodami narkotikų, vis tiek juos vartojame.“[10]
Tai kas malonu, tas – pozityvu. „Smailikas“ veikia panašiai, kaip ecstasy: smegenys prigamina padidintus serotonino, dopamino, adrenalino kiekius, kurie suintensyvina mūsų pojūčius. Tačiau, kai smegenys ištuština laimės hormonų išteklius, pasireiškia nematomas pozityvumo smurtas. „Smailikas“ – ta pati reprezentacija, kurią Žiūra prilygino nuolatinei diplomatijai. Autorius nekenčia rašymo, kaip reprezentacijos,[11] sekinančio savęs kontroliavimo, rūpinimosi, kaip kiti reaguos į žodžius. Tokia autoriaus baimė suprantama, nes palanki kitų nuomonė glosto mūsų savimeilę ir džiugina, o negatyvi – žeidžia. Tačiau jei žodį „reprezentacija“ pakeisime žodžiu „empatija“, gal būsena pasikeis?
Skyriuje „Autoportretas“ menininkas reflektuoja savęs tapimą, kaip saviterapiją, ar savojo Aš nepagaunamumą, kaip tapatybės krizę. Man atrodo, kad autoriaus tapatybės sedimentacija įvyko disertacijoje. Žiūra virto Kitu, atsistojusiu šalia savęs stebėtoju: „Kiekvienas kūrėjas, kas jis bebūtų – tapytojas, rašytojas, aktorius, muzikantas, poetas, choreografas, filosofas ar šiuolaikinis menininkas, kokiam meno laukui bepriklausytų, bando išreikšti save arba, kitaip tariant, sukurti tai, ką galima pavadinti simboliniu autoportretu.“[12]
Post scriptum
Šiame tekste yra daug citatų. Sergu manija jas rinkti, nes manau, kad tiesioginis autorių citavimas geriausiai atskleidžia jų idėjas, jei kalbame apie jas.
Žinau, kad gausus citavimas tradiciškai yra laikomas neskoningu reiškiniu. Oponuojama, kad „ištrauktos iš konteksto“ mintys įvairiai interpretuojamos, tuomet nukrypstama nuo rašytojo keliamos temos. Tačiau jei daug skaitote, turėjote pastebėti, kad yra knygų, kurios nepasiduoda citavimui, nes įžvalgos reikalauja pasakojimo visumos, bet yra kitokių knygų, kurių kiekviena pastraipa gali būti citata, nenukrypstanti nuo aptariamos problemos.
Gali pasirodyti, kad citavimas redukuoja knygą į keletą kūrėjo minčių, o visa kita nuskandinama užmarštyje. Tačiau knygų recenzijos yra žanras, kuris neišvengiamai abstrahuoja kūrinį.
Italų filosofas Umbertas Eco citavimą diagnozavo, kaip postmodernizmo negalią, kai žmogus neturi savo minčių, o jei cituoja mąstytojus, rašytojus, mokslininkus – jaučiasi išsilavinęs, protingas žmogus. Tačiau gal gali būti, kad cituojantis žmogus yra daugiau hermeneutas nei kvailys? Man cituoti nėra gėda. Gražaus prisiminimo filosofė Jūratė Baranova prirašė gausybę knygų ir visose jose daug citavo. Nei karto negirdėjau jai priekaištaujant. Ji buvo edukologė.
Darius Žiūra Diseryje necituoja. Jis atveria skaitytojams savo minčių gelmes.
–
Živilė Filmanavičiūtė yra šiuolaikinės filosofinės antropologijos magistrė
[1] Richard Appignanesi, Chris Garratt, Ziauddin Sardar ir Patrick Curry, 2014. Įvadas į postmodernizmą. Iliustruotas gidas. Vilnius: Modernaus meno centras, 150 psl.
[2] Darius Žiūra, 2024. Diseris. Vilnius:Kitos knygos / Vilniaus dailės akademijos leidykla, 71 psl.
[3] Arvydas Šliogeris, 2010. Bulvės metafizika. Vilnius: Apostrofa, 79 psl.
[4] Hayden Herrera, 2020. Frida. Fridos Kahlo biografija. Vilnius: Kitos knygos, 99 psl.
[5] Darius Žiūra, 2024. Diseris. Vilnius:Kitos knygos / Vilniaus dailės akademijos leidykla, 151 psl.
[6] Sigitas Parulskis. „Ir filosofija, ir literatūra viso labo tik iliuzinisto atributika“, filosofija.info, žiūrėta: 2025 balandžio 13 d.
[7] Darius Žiūra, 2024. Diseris. Vilnius:Kitos knygos / Vilniaus dailės akademijos leidykla, 58 psl.
[8] Sigitas Parulskis, 2025. Patys gražiausi sapnai apie kelią. Sapnuoju, kad Witoldas Gombrowiczius gelbėja mano gyvenimą. Vilnius: Tyto alba, 14 psl.
[9] Merlin Sheldrake, 2021. Raizgus gyvenimas. Kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį. Vilnius: Baltos lankos, 139 psl.
[10] Darius Žiūra, 2024. Diseris. Vilnius:Kitos knygos / Vilniaus dailės akademijos leidykla, 55 psl.
[11]Ibid., 45 psl.
[12] Ten pat, 85 psl.