Šiandien socialinės reprodukcijos tematika tampa ypač opiu diskusijų lauku, galinčiu įkvėpti progresyvias politines praktikas. Didžioji dalis analitinių intervencijų, vartojančių šią sąvoką, atsispiria nuo istorinio materializmo įžvalgų. Kaip žinia, Karlo Marxo ir Friedricho Engelso raštuose darbo jėga identifikuojama kaip vienintelė ir „unikali“ prekė, galinti kurti pridedamąją vertę. Ji veikia kaip ramstis nestabdomam kapitalo kaupimui. Visgi, ir galbūt kiek netikėtai, abu klasikai nė vienoje savo studijų vietoje nekelia klausimo apie tai, kaip ta „unikali“ prekė yra gaminama. Arčiausiai prie šio svarbaus klausimo Marxas priartėja šeštajame pirmojo Kapitalo tomo skyriuje. Ten rasime teiginį, jog darbo jėga kaip prekė, žvelgiant iš darbuotojo pozicijos, yra ne kas kita, kaip jo paties reprodukcija ir gebėjimas išlikti gyvu organizmu, pasiruošusiu kitai darbo dienai. Šiam biologiniam išlikimui darbininkams reikalingas tam tikras istoriškai varijuojantis pragyvenimo priemonių kiekis. Be šių priemonių jie paprasčiausiai negali periodiškai ir ilguoju laikotarpiu parduoti savo darbo jėgos rinkoje. Darbo jėgos prekės vertė yra pragyvenimo priemonių kiekio vertės sinonimas. Nors Marxo raštuose aptiktume intuityvius pavyzdžius, ką konkrečiai jis turi galvoje, kalbėdamas apie pragyvenimo priemones – tarkime, maistą, drabužius ar baldus – toms priemonėms prižiūrėti reikalingų procesų ir instrumentų analizės nerasime. Tad pati svarbiausia prekė, be kurios kapitalistiniai santykiai apskritai negalėtų egzistuoti, rinkos analizėje kaskart pasirodo kaip gatavas produktas. Net jei Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmės puslapiuose Engelsas nurodo darbą namų ūkyje (angl. domestic labour) kaip reiškinį, svariai prisidėjusį prie socialiai sukonstruoto ir kritiškai vertinamo darbo pasidalijimo tarp lyčių, tai nesukuria prielaidų išsamesnei studijai.
Vertinti šį lakoniškumą ir analitines spragas galime įvairiai, pavyzdžiui, apkaltindami klasikus negebėjimu išlipti iš patriarchalinių filosofijos rėmų, minėdami tiek Marxo, tiek Engelso darbų neišbaigtumą ar dar kartą persvarstydami bei apgindami darbo vertės teoriją. Bet, nepaisant šių skirtingų tramplinų į išsamesnę analizę, privalu konstatuoti, jog klasikai namų ūkį mato tik kaip erdvę asmeniniam prekių vartojimui. Būtent čia ir ryškėja feministinės įžvalgos, tapatinančios buitinę aplinką ne tik su vartojimo, bet ir su reprodukcijos erdve, svarba. Teigdamos, jog įsivaizduoti kasdienį darbuotojų pasirodymą darbo vietoje yra tiesiog neįmanoma nusisukant nuo tokių procesų kaip prekių pargabenimas iš parduotuvių, maisto gaminimas, indų plovimas, grindų valymas, dulkių šluostymas, kūdikio maitinimas, pervystymas ar maudymas, istorinio materializmo įžvalgų feministinės minties šalininkės pabrėžia ir kvestionuoja analitines tylos zonas bene įtikinamiausioje kapitalistinių santykių kritikoje. Tai darydamos, jos plėtoja socialinės reprodukcijos sąvoką.
Šią apybraižą paskirsiu glaustam pastarojo koncepto pristatymui, paremtam ankstyvųjų istorinio materializmo tradicijoje rašiusių feminisčių mintimis. Atsispirdamas nuo kritikos šiandien populiarumo momentą išgyvenančiai socialinės reprodukcijos teorijai (SRT), pasiūlysiu nusikelti į 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kurio įvykiai buvo itin svarbūs apibrėžiant namų ūkio darbą kaip vertę generuojantį fenomeną kapitalistiniuose socialiniuose santykiuose. Šis, kiek primirštas, argumentas gali deramai atskleisti socialinės reprodukcijos koncepto potencialą teorijoje, praktikos analizėje ir politiniame veiksme.
Socialinės reprodukcijos teorija
2017 m. išleista Tithi Battarcharya redaguota knyga Socialinės reprodukcijos teorija: perbraižant klasės ribas, išcentruojant opresiją (Social Reproduction Theory: Remapping Class, Recentering Oppression) davė naują gyvybės impulsą socialinės reprodukcijos tematikai. Ruošdamos dirvą istorinio materializmo ir skirtingų šakų feministinės minties dialogui, publikacijos autorės plėtoja socialinės reprodukcijos teoriją, siekdamos teorizuoti klasinį išnaudojimą nenusisukant nuo kitų priespaudos formų. Šis ambicingas ir kaip niekad opus uždavinys sprendžiamas plėtojant unikalią teoriją, gebančią sujungti patriarchatą ir kapitalizmą kaip neatskiriamas sistemas. Vartodama klasikinio istorinio materializmo formuluotes, teorija siūlo studijuoti socialinę reprodukciją kaip atskirą veiklų grandinę, egzistuojančią už vertės kūrimo gamybos procese – apmokamo darbo fabrikuose, parduotuvėse, greito maisto restoranuose ir kitose darbo vietose. Čia autorės brėžia dvi linijas. Pirmoji priešina vertę (ir pridedamąją vertę) kuriantį darbą darbovietėse ir neproduktyvias (Marxo darbo vertės teorijos prasme) socialinės reprodukcijos veiklas, kurios, nepaisant tokio teorinio apibrėžimo, yra pamatinės kapitalistinių socialinių santykių dedamosios. Antroji akcentuojama skirtis – tarp visuomeninės arba sisteminės reprodukcijos (angl. societal reproduction) sąvokos, kuri istorinių materialistų paprastai tapatinama su kapitalizmo kaip visuminės sistemos atnaujinimu, ir siauresnio socialinės reprodukcijos (angl. social reproduction) koncepto. Pastarasis konceptas aprėpia skirtingas veiklas, emocijas, pareigas ir santykius, kurie tiesiogiai prisideda prie gyvenimo (kaip egzistencijos būdo) išlaikymo diena iš dienos ir karta iš kartos. Kiek sukonkretinant, anot SRT šalininkių, socialinė reprodukcija nurodo į psichinio, fizinio ir emocinio darbo formas, reikalingas išlaikyti ir atnaujinti dirbančią populiaciją – įskaitant namų tvarkymą, vaikų socializaciją, rūpinimąsi vyresnio amžiaus žmonėmis ar žmonėmis su negalia. Apskritai paėmus, minėtos veiklos vienaip ar kitaip siejasi su rūpyba, neproporcingai gulančia ant moterų, o ne ant vyrų pečių.
SRT tradicijoje rašančių autorių įžvalgos apie socialinės rūpybos institucijas yra svarus indėlis į kritinę neoliberalizmo ir jo generuojamų atskirčių formų analizę. Šio indėlio aktualumas akivaizdus nūdienos istorinėje konjunktūroje, kai pandemijos iššaukta kapitalizmo krizė ne tik išryškina socialinės apsaugos sistemų negebėjimą adekvačiai kompensuoti darbuotojų patirtus nuostolius, bet ir toliau didina rūpybos apkrovas moterims, kurios tuo pat metu yra priverstos dalyvauti ir reakcingų dešiniųjų jėgų pradėtame kare prieš pamatines socialinės reprodukcijos teises. Niekaip neabejodami šios situacijos esmingumu, visgi galime išskirti ir du problematiškus minėtosios teorijos aspektus.
Pirmasis nurodo į pakankamai siaurą studijų lauką, apsiribojantį klausimais apie tai, kaip darbuotojai paruošiami kitai darbo dienai arba kaip rūpybos procesai ir institucijos maskuoja diskriminacijos formas klasiniu ar lytiniu pobūdžiu. Šis pjūvis apibrėžia socialinę reprodukciją tik kaip rūpybos sinonimą, taip nuslėpdamas išsamesnes darbo santykių ir jų lytinės struktūrizacijos analizes. Tenka pripažinti, kad tai skatina nusisukimą nuo įvairialypių procesų (kuriuos pristatysiu vėliau), įgalinančių brangiausios kapitalo prekės – darbo jėgos – reprodukciją. Kitaip nei SRT, Isabella Bakker ir Rachel Silvey1 siūlo platesnį socialinės reprodukcijos apibrėžimą, kuris gali nurodyti tiek į biologinę reprodukciją (įskaitant ekologiją), tiek ir į besitęsiančią darbo jėgos kaip prekės reprodukciją. Autorės pastebi, jog socialinė reprodukcija apima ir institucijas, procesus bei socialinius santykius, siejamus su bendruomenių kūrimu ir išlaikymu – neatskiriamus nuo gamybos ir ekonominių mainų procesų. Antrasis aspektas aprėpia teorijos nuostatą, jog produktyvios darbo formos yra tik tos, už kurias gaunamas atlyginimas. Pasak SRT šalininkių, neapmokamas darbas namie, įskaitant rūpybą, niekaip neprisideda prie vertės generavimo kapitalistiniuose socialiniuose santykiuose. Todėl teorija siūlo analizuoti visuomeninius procesus per gana statiškas dichotomijas, taip supriešindama produktyvias ir neproduktyvias erdves arba apmokamą ir neapmokamą darbą.
Ankstyvoji socialinės reprodukcijos analizė
Išskleidžiant ką tik paminėtus problemiškus dėmenis, vertėtų prisiminti 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykusius kairiųjų feminisčių debatus apie darbą namų ūkyje. Nors šių diskusijų nereikėtų gretinti su socialinės reprodukcijos sąvokos ištakomis (pastarąsias rastume dar XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios feminisčių Claros Zetkin, Nadeždos Krupskajos, Aleksandros Kollontaj ir Rosos Luxemburg darbuose)2, jos puikiai iliustruoja nuodugnius bandymus pažvelgti į darbo namuose ir vertės kūrimo sąsajas. 8-ajame dešimtmetyje Vakarų aktyvisčių ir akademikių ratuose buvo bandoma atsakyti į klausimą, ar ši paradigminė reprodukcinio darbo forma kuria vertę (ir pridedamąją vertę) kapitalui. Debatų dalyves, tokias kaip Selma James ir Mariarosa Dalla Costa3, kurios į pastarąjį klausimą atsakė „taip“, galima vadinti ankstyvosios socialinės reprodukcijos analizės pionierėmis. Jų raštai buvo įkvėpti tarptautinės politinės kampanijos, agituojančios įvertinti namų ruošos darbą ir mokėti už jį atlygį. Kartu inicijuotas judėjimas „Atlyginimai už namų ruošos darbą“ („Wages for Housework“) ilgainiui svariai prisidėjo ir prie bandymų kūrybingai persvarstyti pamatines istorinio materializmo tezes. Teiginys, vienijęs šią stovyklą, buvo deklaracija, kad valdančioji klasė kasdien pasisavina ne tik dalį darbuotojo dienos fabrike, bet ir jo žmonos (ar partnerės) darbą namų ūkyje. Abi šios darbo formos, buvo teigiama, kuria vertę kapitalui. Nors toks požiūris išprovokavo aršias diskusijas kairiųjų gretose, galima pastebėti ir tai, jog ankstyvųjų socialinės reprodukcijos feminisčių analizės pernelyg nenutolo nuo Marxo formuluočių. Analizuodama 8-ojo dešimtmečio debatus, Rohini Hensman4 primena, kad ankstyvųjų socialinės reprodukcijos feminisčių gretose namų ūkio darbas buvo pristatomas kaip svari darbo jėgos kaip prekės gamybos proceso dalis. Ši prekė buvo kasdien parduodama rinkoje. Todėl primygtinai teigti, kad namų ruošos darbas nekuria vertės, reikštų paminti Marxo pridedamosios vertės teoriją, bylojančią, jog kiekvienos prekės vertė nustatoma pagal visuomeniškai reikalingą darbo laiką, praleidžiamą pastarąją prekę gaminant. Tad klausimas, ar priemonės, kuriomis gaminama prekė, yra pačios sukurtos kaip prekės, neturi reikšmingos įtakos galutinei produkto vertei iki tol, kol tos priemonės gali būti palyginamos viena su kita. Iliustracija: įsivaizduokime du tiek pat uždirbančius tos pačios firmos darbininkus: vienas jų valgo restoranuose, drabužius skalbia skalbykloje ir reguliariai naudojasi valytojos paslaugomis, o kitas šiuos darbus verčia daryti savo žmoną. Iš abiejų darbininkų kapitalas nuperka tokios pat vertės prekę – jų darbo jėgą. Norėdami paneigti faktą, kad šioje situacijoje antrojo darbininko žmona kuria vertę dirbdama namie, turėtume sakyti, kad pirmojo darbininko darbo jėgos vertė yra ženkliai didesnė už antrojo. Toks tvirtinimas būtų toli nuo realybės.
Būtent tokia, šiandien populiariai SRT priešinga logika įkvėpė ankstyvąją socialinės reprodukcijos analizę. Jos šalininkės buvo įsitikinusios, kad darbas namų ūkyje atlieka pamatinę funkciją reprodukuojant darbo jėgos prekę. Taip jis kuria vertę kapitalui ir juo paremtiems socialiniams santykiams. Interpretacija, iškėlusi namų ūkio darbą kaip vertę generuojantį reiškinį, žinoma, didžia dalimi sujaukė kortas abstraktiems bandymams padalyti darbo dieną į dvi dalis – kai darbuotojas kuria vertę, prilygstančią jo darbo jėgos vertei (tai, ką Marxas vadino būtinuoju darbo laiku), ir kai jis generuoja pridedamąją vertę išskirtinai kapitalistui (pridedamasis darbo laikas). Na, o atsakymas į klausimą, kaip ir kokiomis aplinkybėmis darbas namų ūkyje gali kurti ir pridedamąją vertę (angl. surplus value), pareikalautų atskiro teksto. Glaustai apibendrindami galime sakyti, kad pridedamosios vertės moters darbas namų ūkyje anksčiau minėtame pavyzdyje negeneruotų tuo atveju, jei vyro atlyginimo pakaktų visoms analogiškoms paslaugoms įsigyti rinkoje. Šiuo atveju vyro darbdavys mokėtų ir už jo žmonos darbą namuose. Tačiau negalėtume atmesti ir situacijos, kai vyras savo atlyginimu su žmona neproporcingai dalijasi už vertę, sukurtą namų ūkyje, taip įkūnydamas kapitalo rolę ir žmoną tiesiogiai išnaudodamas.
Ankstyvųjų socialinės reprodukcijos feminisčių mintis buvo originaliai išplėtota Silvios Federici darbuose. Išsamioje pradinio kaupimo (angl. primitive accumulation) analizėje per feministinę prizmę, kuri atskleidžiama Kalibano ir raganos (Caliban and the Witch) puslapiuose, Federici pademonstruoja, kad kapitalistinio gamybos būdo aušra buvo paženklinta ne tik gamybos procesų ar nuosavybės formų transformacijomis, bet ir platesniais socialiniais pokyčiais. Anot jos, kapitalistinių santykių įsigalėjimas buvo neatskiriamas nuo kolektyvinių teisių sunaikinimo, tiek dėl garsiųjų aptvėrimų (angl. enclosures) Anglijoje, tiek ir dėl kolonializmo. Tačiau šie procesai žygiavo koja kojon ir su ištisų žmonių grupių ekspropriacija ir išstūmimu iš vertės generavimo ir pasisavinimo erdvių. Šia prasme pradinis kaupimas buvo neatskiriamas nuo mažiau žinomų, tačiau brutalia jėga įtvirtintų procesų, tokių kaip moterų darbo devalvacija ir barbariškas jų kūnų naikinimas kaltinant ir teisiant jas už veiklas, sietas su juodąja magija, raganavimu ar kerėjimu. Lytinė diskriminacija gal ir nebuvo pagimdyta kapitalizmo įsigalėjimo, bet buvo ženkliai jo sutvirtinta.
Išskirtiniu galime laikyti ir Marios Mies indėlį į ankstyvąją socialinės reprodukcijos analizę. 1982 m. išleistame klasika tapusiame Indijos Andra Pradešo valstijos nėrinių gamintojų tyrime5 Mies puikiai įrodo bandymų vertės generavimą gretinti tik su tradicine gamybos sfera (tarkime, fabrikais) arba apmokamu darbu formaliame darbo rinkos segmente beprasmiškumą. Nagrinėdama skurdžiai apmokamą moterų darbą, „laisvalaikiu“ atliekamą namų ūkių erdvėse nėrinių gamybos sektoriuje, Mies puikiai iliustruoja korporacijų, jų tarpininkų ir biurokratinių institucijų pasipriešinimą sektoriaus darbuotojų indėlio į vertės ir pelno generavimą pripažinimui. Apibendrindami galime sakyti, kad esminis veiksnys, vienijantis ankstyvosios socialinės reprodukcijos analizės šalininkes, yra kvietimas išsiaiškinti sąsajas tarp skirtingų socialinės reprodukcijos veiklų ir vertės generavimo. Šios įžvalgos yra ne kas kita, kaip pagrįsta kritika klasikinės politinės ekonomijos kanonui, įskaitant Adamo Smitho ir Davido Ricardo raštus, kuriuose darbo vertė sulyginama su jos kaina (kitaip tariant, atlygiu už darbą). Toks klaidingas darbo vertės sutapatinamas su atlygiu, kartais aptinkamas ir abstrakčiuose Marxo kapitalizmo analizės modeliuose, ir skatina SRT skeptiškumą pripažinimui, kad socialinės reprodukcijos veiklos geba generuoti vertę kapitalui. Nors tai gali skambėti kaip tik teoriškai svarbi prielaida, jos rezultatai turi didelę reikšmę ir praktikoje.
Gamybos, vertės ir socialinės reprodukcijos sąsajos praktikoje
Ankstyvųjų socialinės reprodukcijos feminisčių įžvalgos itin naudingos studijuojant nūdienos globalios politinės ekonomijos aktualijas, geriausiai atsiskleidžiančias jos periferijose. Pasiremdami nepelnytai mažai žinomais Alessandros Mezzadri6 darbais galėtume išskirti tris prizmes, per kurias socialinės reprodukcijos veiklos ne tik kuria vertę kapitalui, bet ir konfigūruoja darbuotojų išnaudojimo procesus. Kitaip tariant, toliau pristatomi pavyzdžiai rodo, kad produkcinės (arba gamybinės) ir reprodukcinės erdvės praktikoje yra neatskiriamos.
Reikia pripažinti, jog kapitalas gali naudoti reprodukcines veiklas kaip būdą išskleisti darbo jėgos kontrolę ir disciplinavimą už standartinės darbo dienos ribų. Puikus šios taktikos pavyzdys yra spartus tarptautinių korporacijų įsteigtų industrinių bendrabučių plitimas tokiose šalyse kaip Kinija, Vietnamas, Indija ar Čekija. Rytų Europos kontekste ir konkrečiai Čekijoje tokie bendrabučiai, skirti imigrantėms iš Slovakijos, Bulgarijos ir Rumunijos, tapo norma elektronikos sektoriuje7. Sektoriaus darbuotojas įdarbinimo agentūros apgyvendina ankštuose kambariuose (kartais po penkias), taip sukurdamos pagrindą praktiškai beribiam darbo sąlygų prastinimui, kadangi darbo praradimas reiškia automatišką atsidūrimą gatvėje. Bet koks bandymas darbe nepasirodyti, tarkime, dėl prastos savijautos, taip paverčiant bendrabutį pačios darbuotojos socialinės reprodukcijos erdve bent kelioms valandoms, yra tiesiog neįmanomas. Be to, industriniai bendrabučiai įgalina darbdavius kontroliuoti darbuotojas ir laisvalaikio metu. Įdarbinimo agentūrų koordinatoriai vykdo kasdieninius vizitus, kurių metu kabinami darbo grafikai ir registruojamos tos, kurios į darbo vietą atvyko pavėlavusios. Jie taip pat disciplinuoja darbuotojas, kurių elgesys laisvu nuo darbo metu laikomas „problematišku“. Bendrabučių gyventojos Čekijoje gali būti baudžiamos už rūkymą lovose, triukšmą po dešimtos valandos vakaro ar svečius. Imigravusios ir didžia dalimi moteriškos darbo jėgos socialinės reprodukcijos kontrolė cementuojama ir tokiomis veiklomis, kaip agentūrų „paslaugos“ derinant darbuotojų apsilankymus pas gydytoją, banko sąskaitų atidarymą ar dokumentų vertimą į jų gimtąją kalbą. Panašūs procesai nesvetimi ir kitoms Rytų Europos šalims, o bene liūdniausiai pagarsėjęs atvejis – suomių kompanijos „Elcoteq“ pastangos pažaboti rusakalbių Estijos darbuotojų profsąjungos įkūrimą Talino filiale 2006-aisiais.
Antroji prizmė, apibrėžianti socialinės reprodukcijos veiklų indėlį į vertės generavimo procesus, atsiskleidžia per kapitalistų strategijas, kuriomis siekiama kompensuoti su tomis veiklomis susijusius kaštus ne valstybės (tiksliau, mokesčių mokėtojų) sąskaita, o perkeliant jas ant namų ūkių ar bendruomenių pečių. Įvairios namų ūkio veiklos bei neapmokestinamas darbas, egzistuojantis už formalios ekonomikos ribų, čia egzistuoja kaip neišsemiama subsidija kapitalui, leidžianti darbdaviams išlaikyti žemą darbo vertės ir užmokesčio lygį. Rytų Europos kontekste šių subsidijų išraiškos yra dar sovietmečiu klestėjusios bei kai kur iki šiol išlikusios veiklos, pavyzdžiui, daržovių auginimas soduose ar namuose, neapmokama vaikų priežiūra giminių ar kaimynų ratuose, nesudėtingi remonto darbai daugiabučių bendruomenėse. Už būtiniausių prekių krepšelio dalį kapitalas gali tiesiog nemokėti. Kita vertus, analizės kryptį pasukę tarptautiniu kursu, galėtume konstatuoti, jog kompanijos, veikiančios Vakarų Europos šalyse – kurios tapo mūsų regiono gyventojų naujaisiais namais – jau ilgiau nei penkiolika metų vis gauna neatlygintinų pašalpų iš namų ūkių ir didžiausia dalimi moterų, paruošusių darbuotojus užsienio darbo rinkai. Būtent dėl darbo migracijos iš Rytų Europos Vakaruose veikiančios firmos, o taip pat ir Vakarų darbo klasės, niekaip neturi atsilyginti už darbuotojo iš Rytų auginimą, dalinį auklėjimą ir rėmimą bazinio išsilavinimo metu. Žinoma, būtų sunku išmatuoti tikslias dotacijas, kurias Rytų Europos namų ūkiai (o ne mokesčių mokėtojai) su kiekviena papildoma emigrante suteikia Vakaruose veikiančioms kompanijoms. Orientaciniu tašku čia galėtų būti Jungtinėje Karalystėje veikiančios draudimo kompanijos „LV+“ pateikiami duomenys, kad 2015 m. vidutinė vaiko išauginimo kaina iki 21 metų (įskaičiuojant studijų universitete kainą, bet neįtraukiant kasdieninių išlaidų) šalyje siekė 229 251 svarą sterlingų.
Paskutinysis kampas, atskleidžiantis praktikas, kuriomis socialinė reprodukcija prisideda prie vertės kūrimo – darbas neoficialiuose arba šešėliniuose ekonomikos sektoriuose. Globaliuosiuose Pietuose šie sektoriai sudaro didžiąją darbo rinkos dalį. Bene geriausia iliustracija čia yra išskirtinai moteriška darbo jėga tokiose šalyse kaip Indija ar Bangladešas, dirbanti iš namų. Šioms darbuotojoms darbo dienos paskirstymas į produktyvias ir neproduktyvias veiklas tiesiog neegzistuoja. Aprašydama savo tyrimų patirtis Indijoje, Mezzadri8 mini tipiškas situacijas, kai jos kalbintos drabužių siuvėjos, dirbančios vientisoje namų erdvėje, kitaip tariant, tame pačiame buto kambaryje, ne tik dirba prie darbdavio atsiųstos audinių krūvos, bet tuo pat metu ruošia maistą, prižiūri vaikus ir rūpinasi vyresniais šeimos nariais. Pandemijos metu tokios situacijos tampa vis artimesnėmis ir namų ūkiams, egzistuojantiems pasaulio ekonomikos centruose.
Apibendrint šias reikšmingas ankstyvosios socialinės reprodukcijos analizės įžvalgas ir jų pritaikymą nūdienos kontekste, galima tik priminti, kad teorijos svarba politiniam veiksmui dažnai lieka per mažai akcentuota. Kaip bandžiau parodyti šioje apybraižoje, bandymai skirstyti gamybos ir reprodukcijos erdves į dvi atskiras kategorijas neatitinka realybėje atsiskleidžiančių socialinių santykių, ypač pasaulio ekonomikos periferijose. Politine prasme tokios takoskyros netiesiogiai kuria hierarchiją, ant pjedestalo iškeldamos apmokamą darbą kaip produktyvią ir pamatinę veiklos rūšį, kai mąstoma apie emancipacines ir solidarumu grįstas taktikas. Deja, solidarumas čia paminamas iš anksto, nes pastaroji hierarchija pernelyg susiaurina mūsų sampratas apie tai, ką turime galvoje kalbėdami apie darbo (apmokamo, neapmokamo bei reprodukcinio) kovą prieš kapitalą. Lygiai taip pat sekdami SRT minties linijomis rizikuojame pernelyg susiaurinti socialinės reprodukcijos sampratas ir nusisukti nuo pasaulio ekonomikos periferijų, kuriose ir gyvena didžioji darbuotojų dalis. Tikriausiai vienas esmingiausių klausimų kairiųjų ratuose neseniai buvo suformuluotas Silvios Federici9: kodėl mums vis dar neaišku, kad tos, kurios gimdo, augina ir rūpinasi ateities vertės gamintojais, pačios tiesiogiai prisideda prie vertės kapitalui generavimo?
- Isabella Bakker ir Rachel Silvey 2008. Beyond States and Markets: The Challenges of Social Reproduction. London: Routledge, 2 psl. ↩︎
- Ankica Čakardić 2019. „Social reproduction theory: Critique of capitalism and bourgeois feminism.” Keynote speech at Gender Struggle in Eastern Europe conference. YouTube, žiūrėta 2020 balandžio 5 d. ↩︎
- Mariarosa Dalla Costa ir Selma James 1975. The Power of Women and the Subversion of the Community. Bristol: Falling Wall Press. ↩︎
- Rohini Hensman 2011. „Revisiting the domestic-labour debate: An Indian perspective.” Historical Materialism Nr. 19/3, psl. 3-28. ↩︎
- Maria Mies 1982. The Lace Makers of Narsapur: Indian Housewives Produce for the World Market. London: Zed Books. ↩︎
- Alessandra Mezzadri 2019. „On the Value of Social Reproduction: Informal labour, the Majority World and the Need for Inclusive Theories and Politics.” Radical Philosophy Nr. 2/4, psl. 33-41. ↩︎
- Hannah Schling 2017. „(Re)Production: Everyday Life in The Workers’ Dormitory.” Society and Space, žiūrėta 2021 kovo 29 d. ↩︎
- Alessandra Mezzadri 2016. The Sweatshop Regime: Labouring Bodies, Exploitation, and Garments Made in India. Cambridge: Cambridge University Press. ↩︎
- Silvia Federici 2019. “Social reproduction theory.” Radical Philosophy, Nr. 2(4), psl. 55-57. ↩︎