Diskusijų apie kibernetinį smurtą prieš moteris kontekste internetinis priekabiavimas, geriau žinomas kaip trolinimas, yra laikomas tokio smurto pavyzdžiu. Turiu omeny neapykantos kalbą patiriančias politikes ar viešojoje erdvėje aktyviai besireiškiančias moteris. Šie kibernetinio smurto pavyzdžiai, be abejo, reikšmingi, o juos neproporcingai dažnai patiria ypač marginalizuotų grupių atstovai. Amnesty International atliktas tyrimas1 parodė, jog Diane Abbott, pirmoji juodaodė moteris, išrinkta į Didžiosios Britanijos parlamentą, per 2017 m. rinkimus tviteryje kasdien vidutiniškai gaudavo virš 50 neapykantos žinučių. Tai ženkliai daugiau, nei gaudavo kitos parlamentarės. Kibernetinio smurto tipų ir pavyzdžių ribos, žinoma, sunkiai apčiuopiamos, nes modernios technologijos vystosi žaibiškai ir akimirksniu tampa neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi. O jas turintys reguliuoti įstatymai ir institucijos – šlubuoja.
Kibernetinis smurtas yra neatsiejamas nuo jau egzistuojančio smurto artimoje aplinkoje ir yra jo rūšis. Galbūt pavojingiausi atvejai žengia koja kojon su seniai atpažįstamomis šios socialinės problemos formomis – fiziniu, seksualiniu, psichologiniu, ekonominiu ir emociniu smurtu. Nors šias smurto formas išgyvena visų lyčių atstovai, didžioji dauguma aukų yra moterys, o smurtautojai yra dažniausiai vyrai. 2018 m. statistika2 rodo, jog Lietuvoje 82% aukų yra moterys, o 91% smurtautojų – vyrai.
Lietuvoje smurto artimoje aplinkoje priežastys ir dinamika iki šiol dažnai suprantamos klaidingai. Ši tema neretai analizuojama siejant ją su alkoholizmo klausimu, o auką kaltinančios replikos – „kodėl ji tiesiog neišeina, jei jai taip blogai?“ – atkakliai kartojamos. Pamatinis smurtautojo galios ir kontrolės siekis suprantamas tik specialiųjų aukoms padedančių organizacijų akiratyje. Šiame galios ir kontrolės siekyje, šioje smurto dinamikoje randame pavojingiausius kibernetinio smurto atvejus.
Mobilusis telefonas, kuris, leisčiau sau spėti, dabar guli kažkur netoli skaitytojos, savyje saugo gausybę informacijos apie jo savininkę. Iš šios informacijos galima atnarplioti, kur ji gyvena, kur šiandien lankėsi, su kuo kalbėjo ar susirašė, kiek pinigų turi ir kur juos išleido; iš jos internetinių paieškų sąrašo galima net numanyti, ką ji mąsto. Tokia duomenų gausybė – neįkainojamas įrankis kontrolės siekiančiam smurtautojui. Klaidinga būtų manyti, kad šie duomenys sunkiai pasiekiami arba kad šią informaciją galima pasiekti tik fiziškai turint prieigą prie paties elektroninio prietaiso. Žinoma, kiekviena internetinė svetainė turėtų turėti stiprų konfidencialų slaptažodį, tačiau ne visada net ir jauni bei įgudę skaitmeninio pasaulio vartotojai kreipia į tai dėmesį, o ką jau kalbėti apie mažiau elektroniškai raštingus žmones. Dažna smurto artimoje aplinkoje realybė – smurtautojas įtikina auką, jog suprasti technologinių prietaisų ji nepajėgi, tad pats įrengia ir sutvarko namų bei jos asmeninius prietaisus.
Taip fiziškai persekioti auką tampa labai lengva. Nors oficialių duomenų apie kibernetinį persekiojimą Lietuvoje nėra, tereikia pasidomėti, kokios mobiliosios programėlės Lietuvoje populiarios. Jų populiarumą sekančios svetainės Similarweb sausio mėnesio duomenys rodo, jog iš 50 Lietuvoje populiariausių „socialinių“ mobiliųjų aplikacijų Google Play programoje šešias galėtume įvardinti kaip nuotolinio persekiojimo programas. Parsisiuntus jas į stebimą prietaisą, galima nuotoliniu būdu sekti jo fizinę buvimo vietą. Šios programėlės – tik vienas iš gausybės kibernetinių būdų sužinoti prietaiso buvimo vietą. Ką jau kalbėti apie nuotoliniu būdu įrašytas kenkėjiškas programas, kurios gali į kitą prietaisą perduoti visus telefone atliekamus veiksmus.
XX a. 10-ajame dešimtmetyje smurto artimoje aplinkoje aukoms padedančios tarnybos sukūrė rizikos įvertinimo prieigą, kuria, remiantis empirinių atvejų analize, siekiama įvertinti būsimos žalos ar nužudymo tikimybę. Šis metodas plačiai naudojamas ir šiandien. Persekiojimas yra vienas aukščiausių rizikos rodiklių, kuris parodo didelę būsimo smurto tikimybę. Taip pat žinome, jog rizikingiausias laikotarpis yra pirmieji 18 mėnesių po išsiskyrimo. Tačiau Lietuvoje nėra įstatymų, skirtų suvaldyti persekiojimą, kuris dažnai paūmėja po išsiskyrimo. Teisėsaugos paramos persekiojimą patyrę asmenys sulaukia tik tada, jei įrodomas tiesioginis grasinimas gyvybei. Vidury nakties smurtautojo atsiųsta naujo, iki tol saugaus ir slapto būsto, kuriame apsistoja auka, nuotrauka gali sukelti tokį pat siaubą, kaip ir žinutė, grasinanti nužudyti. Belieka tikėtis, kad kai Lietuva pagaliau imsis šią smurto formą kriminalizuoti, bus atsižvelgta į tai, kad šiais laikais persekiojimas yra tiesiogiai susijęs su moderniomis technologijomis ir jų įgalinamas.
Technologiškai įgalinto smurto formų yra daugybė, o įstatymo spragos – milžiniškos. Intymių nuotraukų ar vaizdo įrašų gamyba ir platinimas be leidimo yra ypač paplitęs tarp jaunų žmonių, kartais ir tarp paauglių. Net grasinimas išplatinti tokią medžiagą kelia siaubą. Didžiosios Britanijos organizacija „Refuge“3 pernai atliko tyrimą, kuris parodė, jog tokie grasinimai dažnai priverčia moteris tęsti santykius su smurtautojais. Minėtas tyrimas taip pat atskleidė, jog tokius grasinimus patiria ir vyresnio amžiaus moterys, o dažnai grasinimą patyręs asmuo nebūtinai net žino, ar tokios nuotraukos ar vaizdo įrašai iš viso egzistuoja. Nevyriausybinės organizacijos Didžiojoje Britanijoje šiais metais sėkmingai vykdė lobizmo kampaniją siekdamos kriminalizuoti tokio pobūdžio grasinimus, o intymių nuotraukų bei vaizdo įrašų platinimas be leidimo tapo nusikaltimu dar 2015 m.
Visame pasaulyje matome panašius iššūkius vyriausybėms ir jų teisės sistemoms. Kaltinti technologijas dėl to būtų pernelyg naivu, be to, jos mums suteikia galimybę bendrauti su artimaisiais, dirbti ir kurti. Tačiau sparti moderniųjų technologijų plėtra ir jų kūrėjai retai atsižvelgia į marginalizuotų grupių saugumą. Internetinės svetainės, mobiliosios programėlės ar technologiniai prietaisai retai kuriami sistemiškai apmąstant, kokiais būdais jie gali kelti žalą ir kokios jų funkcijos gali būti panaudotos smurtui artimoje aplinkoje.
Pilietinių aktyvistų bendruomenių spaudimas skatina technologines kompanijas aukštoms pareigoms samdyti moteris ir etninių mažumų atstovus. Ar to pakaktų sumažinti žalą, kurią šios kompanijos daro mūsų visuomenei ir planetai? Abejoju. Kad ir kokia bebūtų profesionalų įvairovė šių kompanijų valdybose, svarbiausias jų siekis liks pelnas. Tad kol šios kompanijos nesusidurs su jų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, tol jos nesiims reikšmingų žingsnių savo veiklai keisti. Technologijas kuriančios įmonės bei šis vis daugiau galios turintis pramonės sektorius veikia globalioje politinėje sistemoje, kuri kol kas nėra pajėgi ar nenori jų adekvačiai reguliuoti. Globali neoliberalizmo ideologija susiduria su globaliomis technologijomis, kurios vystosi nepaisydamos nacionalinių ir geografinių ribų. Todėl žingsniai reguliuoti šį pramonės sektorių privalo taip pat būti koordinuojami globaliai.
Kaip ir kitų smurto artimoje aplinkoje formų, kibernetinio smurto pasekmės ir prevencija turi būti sprendžiamos daugialypėmis priemonėmis, įtraukiant įvairias visuomenės institucijas valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygmenimis. Pirmasis tokios kovos žingsnis – įvardinti ir suprasti šį fenomeną bei jo paplitimo mastą.
- Ekaterina Stambolieva. „Methodology: Detecting Online Abuse against Women MPs on Twitter“ in Amnesty International, 2021 m. kovo 31 d. ↩︎
- „Smurto artimoje aplinkoje statistika“, Lietuvos statistikos departamentas, 2021 m. kovo 31 d. ↩︎
- Cordelia Tucker O’Sullivan, „The Naked Threat“ in Refuge, 2021 m. kovo 31 d. ↩︎