Šis elektroninis žurnalo „Lūžis“ numeris – 9.1 – yra skirtas bendruomenėms ir jų kūrimosi galimybėms. Pasirinkome tų bendruomenių kūrimą sieti su meninėmis iniciatyvomis, todėl ir platesnę tose bendruomenėse kylančių problemų panoramą stebėsime (dažniau) pro meninę prizmę.
Renkant šiam numeriui medžiagą nuolat teko mąstyti apie tai, kas socialiniuose judėjimuose vadinama mažąja politika – bendruomenių galimybę kurti naują, iš apačios kylantį politinį procesą, kai neapsiribojama iš anksto primestomis ribomis, kai vykstantys pokyčiai įsiskverbia į visų juos jaučiančių asmenų kasdienybę, kai bendros praktikos keičia visą gyvenimo ritmą, atsiranda naujų spalvų, gimsta nauja poezija…
Tokios bendruomeninės iniciatyvos Lietuvoje ypač suklestėjo per keletą paskutinių naujo tūkstanmečio pirmojo dešimtmečio metų, kai liberalios pilietinės visuomenės sampratos nebeužteko – ištikus ekonominei krizei reikėjo kovoti už realias materialines mūsų visuomenės išlikimo sąlygas. Kasdieninėse bendrose kovose iškilo pirmieji socialiniai judėjimai ir iniciatyvos, leidusios suvokti, kad tikroji pilietinė visuomenė gimsta ne kaip konsensuso, o kaip nuolatinių konfliktų ir protesto erdvė. Visuomenę palaiko ne darnos iliuzija, o bendruomenių galimybė išlaikyti politinę ir dvasinę autonomiją, horizontalumą, kurti naujus diskursus, aprėpti naujus horizontus, kuriuose tai, kas asmeniška, kasdieniška ir neva nesvarbu, tampa politikos dalimi. Nauja dinamiška ir tikrai demokratinė visuomenė gimsta ir atsiskleidžia tada, kai egzistuojančios individų teisės ir laisvės virsta politiniu kūnu, kai jos įsikūnija ir yra plėtojamos visuomeniniame gyvenime, mūsų kasdienybėje, kai žmonių orumas ir laisvė neberibojami to, ką Karlas Marxas vadino būtinybe – prievolės nuolat galvoti, kaip išgyvensi rytoj.
Bėgant laikui ir atsiradus socialiniams burbulams, šios pirmosios iniciatyvos apmirė, bet nebuvo pamirštos. Tapo akivaizdu, kad diskurso keitimas nėra viskas, kad kovoms iš apačios reikalingas palaikymas iš viršaus, reikalingas toks galios santykių pokytis, kad atsiradusi nauja politinė jėga sudarytų galimybes plėtotis socialiniams judėjimams ir įvairioms bendruomenėms, reaguotų į jų poreikius ir teiktų joms reikiamus resursus. Tokia partija –KArtu (Kairiųjų aljansas) – Lietuvoje jau yra įkurta, ir jai reikalingas jūsų palaikymas.
Pavyko aprėpti platų spektrą iniciatyvų. Vienos iš jų dar gyvos, į jas mes žvelgiame su ateities viltimi. Kitų jau nebėra, bet iš jų mes išmokome to, ko nepamirštame dabar, kurdami ir plėtodami naujus judėjimus ir organizacijas.
Be pokalbio su Andriumi Bielskiu ir Jolanta Bielskiene ir apie partijos KArtu (Kairiųjų aljansas) pirmtaką – Naujosios kairės 95 judėjimą – ir refleksijų apie pasikeitusius mūsų siekius, siūlome Roko Linkevičiaus straipsnį apie Laisvąjį universitetą, kurio saviorganizacija ir autonomiškumas taip pat vertintinas kaip naujų visuomenės kūrimosi galimybių laboratorija. Šalia Gintarės Gurevičiūtės pasvarstymų, kaip muzikinė improvizacija tampa nedidelio miesto bendruomenės saviraišką išplečiančia ir orumą grindžiančia praktika, rasime Redo Diržio mintis apie tai, kad tikrą solidarumo ir ekspresyvaus, bet smagaus, pasipriešinimo šaltinį kartais galime atrasti kartu bandydami sprukti nuo meninės indoktrinacijos ir mūsų savimonę pavergiančių meninių kanonų. Galiausiai šiame numeryje savo mintimis sutiko pasidalyti Lietuvoje gyvenanti sirė Farah Mohammed, kuri naudodamasi sukaupta turtinga kultūrų pažinimo ir tarpkultūrinio bendravimo patirtimi bei pasitelkdama meninę kalbą padeda į Lietuvą atkeliavusiems imigrantams įveikti pirmuosius iššūkius.
Tikimės, kad meninės iniciatyvos ir ateityje skatins ne tik savimonę, bet ir solidarumą, ties tiltus tarp skirtingų žmonių grupių, leis vieniems iš kitų mokytis orumo ir kartu kovoti už geresnį pasaulį.
Kasparas Pocius