Europoje karas tebevyksta, jis tęsiasi ir Gazoje, kur civilius toliau žudo Izraelio karinės pajėgos. Joe Baideno pasiūlytas trijų žingsnių ugnies nutraukimo planas kol kas stringa derybose. Net jei ugnis bus nutraukta, ilgalaikė taika sunkiai tikėtina. Palestinos politinis autonomiškumas JAV inicijuotame taikos plane neminimas, o Izraelio valstybės įvykdyti karo nusikaltimai prieš civilius – daugiau kaip 37 000 palestiniečių žuvo per 8 karo mėnesius, kai tuo tarpu Ukrainoje nuo žiaurios Putino agresijos per 28 karo mėnesius žuvo 10 600 ukrainiečių – nėra universaliai smerkiami taip, kaip buvo pasmerkti Rusijos nusikaltimai. Šie dvigubi standartai ypač akivaizdūs Lietuvoje. Ispanija, Norvegija ir Airija drąsiai stojo į Palestinos pusę ir pripažino jos valstybingumą. Šis pripažinimas reikšmingas simbolinis įvykis, kuriuo turėtų pasekti ir kitos valstybės. Privalome kalbėti apie Izraelio valstybės agresiją drausminančias sankcijas, panašias į tokias, kokios buvo įvestos Rusijai. Šiuo požiūriu politinė kairė gali ir privalo suvaidinti svarbų vaidmenį. Priešingu atveju, kaip teisingai pastebėjo Suomijoje Europos parlamento rinkimus laimėjusios Kairiųjų aljanso partijos lyderė Li Anderson, Europa bus kaltinama dvigubais moraliniais standartais ir teisės viršenybės nesilaikymu.
Lietuvoje praūžė dveji rinkimai, o rudenį dar laukia Seimo rinkimai. Niekas neabejojo Gitano Nausėdos pergale, tačiau kai kurie dvaro politologai ir komentatoriai baisėjosi dalies visuomenės parama Eduardui Vaitkui ir Remigijui Žemaitaičiui. Pastarųjų teiginiuose iš tikrųjų būta ne tik bjaurių ksenofobinių ir seksualines mažumas menkinančių teiginių, bet ir akivaizdžių nesąmonių. Vaitkaus NATO ir Europos Sąjungos kaltinimai dėl Rusijos „išprovokuotos“ agresijos yra, žinoma, abejotini. Tačiau dominuojančią ideologiją bylojantis diskursas, kaltinimai ir Vaitkaus pasisakymų ribojimai dėl to, jog išdrįso pasakyti, kad Lietuvos valdžia stumia šalį į karą su Rusija, kad tai savižudiška, kad toks elgesys daro mus mažiau saugius, atskleidžia demokratijos stoką ir instituciškai įtvirtintą netoleranciją kitokiai nuomonei. Karo grėsmės akivaizdoje kritiškos nuomonės, pavyzdžiui, karingumą Rusijos atžvilgiu kritikuojanti pozicija, privalo būti įtrauktos į racionalią diskusiją. Sykiu rinkimai byloja, kad maždaug penktadalis visuomenės nepritaria Lietuvos valdančiojo elito požiūriui į Rusiją ir kad į paraštę nublokštų piliečių Lietuvoje tikrai netrūksta.
2024 m. gegužės 1 d. buvo de fakto įkurta kairioji partija KArtu (Kairiųjų aljansas). Tai pirma politinės kairės, o ne centro kairės, partija ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Per ilgai kairieji laukė šio įvykio, per ilgai buvo taikstytasi su socialdemokratų ideologinėmis išdavystėmis ir abejingumu skurstantiesiems ir diskriminuojamiems. Drakoniški įstatymai kuriant partiją – 2 000 narių reikalavimas – įvesti liberalų, o po to socialdemokratų byloja apie norą riboti iš apačios kylančius politinius judėjimus. Kitose Europos šalyse egzistuoja daugybė politinių partijų, kurios turi po 200 ar 300 narių.
Devintasis Lūžio numeris ir žurnalo redakcija reikšmingai atnaujinta. Pirmiausia labai džiaugiamės, kad žurnale atsirado nauja kultūros rubrika „Teatras ir visuomenė“. Ją redaguos Europoje menininkų bendruomenei gerai žinoma teatro režisierė Yana Ross ir scenos meno kritikė Sigita Ivaškaitė. 9-asis Lūžio numeris pradedamas kaip tik Yanos Ross inicijuotu ir Sigitos Ivaškaitės užrašytu trijų teatro režisierių – Lauros Kutkaitės, Uršulės Bartoševičiūtės ir Yanos Ross – pokalbiu apie darbą Lietuvos ir Vokietijos teatruose, jų patirtį ir iššūkius. Sigitos Ivaškaitės tekste, taip pat publikuojamame „Teatras ir visuomenė“ skiltyje, kalbama apie feministinius kilmingų raganų motyvus, kurių apraiškos vis dažniau pastebimos mene (šią temą septintame Lūžio numeryje analizavo Audrė Gruodytė, kuri kartu su Laima Vaige dabar redaguos skiltį „Feminizmas ir lyčių politika“). Autorė interpretuoja juos kaip ironišką menininkių atsaką į nūdienos dešiniojo populizmo generuojamas seksizmo ir ksenofobijos grimasas.
„Teorija ir praktika“ skiltyje spausdinama pirmos Dunjos Larises, Vienoje gyvenančios politikos teoretikės, straipsnio apie marksistinę valstybės teoriją dalies vertimas. „Apmąstant valstybės teoriją Vakarų marksizme“ pirmą kartą publikuota Transform žurnale Facing the State (Akistaton su valstybe), o šiam leidiniui skirta konferencija vyko 2023 m. rugsėjį Atėnuose. Joje sutikau ne tik straipsnio autorę, bet ir kitus ryškiausius XX a. teoretikus Étienne‘ą Balibarą ir Göraną Therborną. Straipsnyje, remiantis Marxu, keliamas klausimas apie valstybės prigimtį ir formas kapitalistinėje visuomenėje. Šis klausimas svarbus ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Pabrėždama nepakankamai akcentuotą austromarksistų analizę, Larise teigia, kad nacionalizmo negalima redukuoti tik į buržuazinę ideologiją, skirtą klasinio konflikto numalšinimui. Priespauda gimdo nacionalizmą, kurio neišsemia Marxo ekonoministinis aiškinimas. Visgi daug svarbesnė ir praktinę reikšmę turinti tezė – tai autorės pabrėžiamas Karlo Rennerio teiginys, kad „šalies darbo santykius reguliuojantys įstatymai yra teisinis klasės ekonominės galios indeksas“ ir mintis, kad valstybės forma visuomenėje yra jos klasinių santykių atspindys. Vadinasi dirbančiųjų politinis organizavimasis kaip ir anksčiau išlieka labai reikšmingas.
Mindaugas Liaudenskis kelia klausimą apie laisvės idėją ir tai, kaip ji, iš pradžių išplitusi Prancūzijos revoliucijos laikais ir neatsiejama nuo lygybės, vėliau buvo panaudota neoliberalų, tuo pačiu ir Laisvės partijos, pateisinti verslo laisvę ir jo beribę nuosavybės teisių plėtrą. „Ekonomika ir demokratija“ skiltyje šį kartą publikuojama labai svarbi Fausto Putriaus analizė apie neoliberalios laisvės pasekmes gaminant daiktus, kai kapitalistinės įmonės sąmoningai kuria juos taip, kad šie sulūžtų iškart, kai baigiasi jų garantijose numatytas laikas. Ieva Gražytė kelia klausimą apie tai, koks yra ryšys tarp kripto valiutų ir dešiniųjų politikos Portugalijoje.
Rubrikoje „Tarptautinė politika“ rasite du tekstus. Laurynas Greblikas trumpai apžvelgia Lotynų Amerikos kolonizavimo istoriją ir pabrėžia jos svarbą Lietuvai. Straipsnyje teigiama, kad Lietuvos diplomatija nepelnytai ignoruoja Lotynų Amerikos kultūrinį, ekonominį ir politinį potencialą. Žygimantas Menčenkovas kalbina Perkūną Liutkų, Prancūzijos lietuvį, diplomato Antano Liutkaus sūnų. Perkūnas pasakoja apie draugystę su Fideliu Castro, apie nuotykius Kuboje ir angažavimąsi Lietuvos ir kitų kolonizuotų kraštų nepriklausomybei.
„Meno ir kultūros“ skiltyje – Agnės Jurgelėnaitės esė apie Vilniaus kultūrines erdves. Remdamasi amerikiečių sociologu Ray‘umi Oldenburgu, autorė vadina jas trečiosiomis vietomis – viešosiomis erdvėmis, kuriose vyksta žmonių susibūrimai anapus namų ir darbo. Užupis ir jo kavinės Agnei buvo, yra ir turėtų likti tokios trečiosios vietos. Tema apie Vilnių kaip erdvę, kurioje norime būti, savotiškai plėtojama ir paskutiniame Roko Linkevičiaus tekste apie išlaisvinantį grafičių potencialą.
Andrius Bielskis