Šis Lūžio numeris yra jubiliejinis. Prieš penkis metus pradėjome leisti kairiųjų periodinį kultūros ir politikos žurnalą, apie kurį svajojome daug metų. Leisti žurnalą turint minimalius laiko ir finansinius resursus nėra lengva, kaip ir nebuvo lengva suburti draugišką bendraminčių redakciją. Džiaugiamės, kad beveik po penkerių žurnalo gyvavimo metų jo leidybą parėmė Medijų rėmimo fondas.
Šis numeris kiek kitoks nei ankstesni. Mano, kaip mokslininko ir vyriausio žurnalo redaktoriaus, gyvenimas Niujorke ir tyrinėjimai Niujorko miesto universitete (CUNY) leidžia pažvelgti į Lietuvos kultūrą ir politiką iš šalies, o tuo pačiu stebėti neįtikėtinai įdomų gyvenimą Niujorke.
Žavėtis Niujorko akademija yra dėl ko. Universitetas čia – bent jau CUNY’je – atlieka politinės visuomenės sąžinės – radikalios savo visuomenės, jos pasakojimų ir praktikų kritikos – funkciją.
JAV kolonializmas niekam nekelia abejonių. Visgi politiniuose debatuose rinkimų metu antikolonializmo balsų visiškai nebuvo. Kai kas sakytų, ir negalėjo būti. Iš dalies dėl to demokratai šiuos rinkimus pralaimėjo. Karas Gazoje, apie kurį kalbama Andriaus Mažeikos straipsnyje, bei nesugebėjimas pasmerkti Izraelio genocidinės retorikos ir veiksmų prisidėjo prie Kamalos Harris pralaimėjimo. Teisūs tie, kurie teigia, kad fašistuojančius Trumpo respublikonus galėjo nugalėti tik stipri ekonominę demokratiją akcentuojanti kairė. Bideno ir Harris demokratų partija tokia nebuvo ir nėra.
CUNY Graduate centro bibliotekos ekspozicija, Niujorkas (nuotrauka iš asmeninio A. Bielskio archyvo)
Daugelis JAV geriausių universitetų yra kritiški egzistuojančios ideologijos, dominuojančių pasakojimų ir politinių praktikų atžvilgiu. CUNY’io Graduate centre vyraujantys kritinės teorijos tyrimai reikšmingai prisideda prie dekolonizacijos, antikapitalizmo ir antiekstraktyvizmo studijų, jų viešos sklaidos. Šie tyrinėjimai svarbūs, nes krikščionių europiečių vykdyta vietinių tautų kolonizacija nuo pat XVII amžiaus buvo žiauri ir sistemiška, o jos neteisingumas, padėjęs pamatus baltaodžių anglosaksų protestantų politinės tautos sukūrimui, – niekada tinkamai nepripažintas. Kaip tik apie tokią dekolonizaciją kalba JAV universitetų akademikai, kritiškai apmąstydami JAV konstitucionalizmo pamatus.
CUNY Graduate centro bibliotekos ekspozicija, Niujorkas (nuotrauka iš asmeninio A. Bielskio archyvo)
Deja, to paties negalima pasakyti apie Lietuvos universitetus. Lietuvoje jie, be kelių išimčių, atlieka dominuojančios ideologijos sklaidos, o ne jos kritikos funkciją. Geriausi Lietuvos universitetai veikia ne kaip mūsų ideologinių jausenų ir vaizdinių kritikai, bet kaip jų ruporai. Taip ruošiami valstybinės ideologijos organiniai intelektualai. Socialiniai ir humanitariniai mokslai Lietuvoje pirmiausia aptarnauja rinkų poreikius – gamina kadrus valstybinėms institucijoms ir privačioms įmonėms, bei įtvirtina dominuojantį tautinį pasakojimą, kuriuo tiki naujai iškepti kadrai. Būtent apie tokią dominuojančią ideologiją rubrikoje „Žiniasklaida ir ideologija“ kalba Mindaugas Liaudenskis (joje taip pat rasite Slavojaus Žižeko esė vertimą apie Leni Riefenstahl kūrybos recepciją).
Lietuvoje ir JAV praūžė rinkimai. Lietuvoje tradiciškai suveikė politinės švytuoklės principas, o dvaro politologų prognozės apie rinkimų rezultatus neišsipildė. Džiaugtis galime bent tuo, kad švytuoklės principas – žinant Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžius jis negali būti nuvertintas – saugo mūsų demokratines institucijas nuo autoritarizmo. Galimybė vasarą padiskutuoti apie politiką su paprastais Lietuvos žmonėmis atskleidė jų bodėjimosi konservatorių ir liberalų vyriausybe mastą. Tad nenuostabu, kad rinkimus laimėjo regioninė kairė[1]. Jai priklauso ir Lietuvos socialdemokratų partija. Pastangos reformuoti ją, kad ir kaip stengtųsi į LSDP gretas stojantys progresyvūs kairieji, atrodo bergždžios. Būtent šio fakto kontekste reikia su- prasti naujos koalicijos formavimo batalijas. „Nemuno aušra“ yra nykaus dešiniojo populizmo su ekonominės kairės retoriniais elementais partija, tačiau jos lyderio demonizavimas – paviršutiniškas ir neproduktyvus. Kaip tik jis ir prisidėjo prie Remigijaus Žemaitaičio iškilimo. Čia slypi tai, ką vadinu „Lietuvos inteligentijos spąstais“: mes, inteligentai, prieš rasizmą, prieš antisemitizmą, prieš „Nemuno dešrą“, taigi būtina vienyti proatlantines, provalstybines, antirusiškas, antisovietines jėgas (prisiminkime, pavyzdžiui, konservatorių inicijuotą laišką, kurį taip netoliaregiškai pasirašė ir save progresyviais laikantys intelektualai), nesuprantant, kad nuolat eskaluojama žemaitaičių kritika ir jų institucinis puolimas (o ne ignoravimas) dar labiau supriešino visuomenę ir pasitarnavo jų ksenofobiniam diskursui.
Tačiau rinkimai JAV ir Lietuvoje byloja daug svarbesnę ir gilesnę mūsų politinės tikrovės tendenciją – politinio atstovavimo liberaliose demokratijose krizę. Jos apraiškos jaunoje Lietuvos demokratijoje mažiau ryškios ir skaudžios nei JAV (ir Europos liberaliose demokratijose). Lietuvoje per daugiau kaip trisdešimt nepriklausomybės metų taip ir nesusiformavo stipri į darbininkus orientuota ekonominę demokratiją ir socialinę-kultūrinę (moterų ir mažumų) emancipaciją ginanti kairė. Išmokti suvienyti šias dvi orientacijas – didžiausias iššūkis ir, drįsčiau teigti, būsimos stiprios politinės kairės sėkmės receptas.
LSDP tokia niekada nebuvo ir nėra, ji viso labo yra regioninė kairė: minimaliai sociali ekonomikoje (tipo „rinkos nėra visagalės, jos reikalingos, bet kuria atskirtį“), tačiau kultūriškai retrogradiška. Iš esmės didelio ideologinio-kultūrinio skirtumo tarp socdemų, demokratų, valstiečių ir Nemuno aušrininkų nėra, jų koalicija – natūrali, o tai, kas į ją patenka ar ne, priklauso nuo personalijų ir jų ambicijų. Dėl to regioninės kairės taip nemėgsta save gerbianti ir „skonį“ turinti Lietuvos inteligentija. Ji, vedina paviršutiniškų estetinių paskatų, nebalsuoja už cepelinus gausiai valgančius demokratų, valstiečių ir socdemų „diedus“. O nacionalinis transliuotojas ir kita žiniasklaida pastariesiems atėjus į valdžią pradeda sisteminio tyčiojimosi kampaniją (prisiminkime pelnytą ar nepelnytą Karbauskio politinio veido naikinimo programą 2016 m. gruodį). Jauni miestų profesionalai, kurie neturi šanso nusipirkti būstą Vilniuje be milžiniškų paskolų bankams, (ne)balsuoja už Laisvės partiją, nes joje „gražūs“ ir progresyvūs žmonės, mylintys LGBT+, bet pasiruošę privatizuoti viešąsias erdves ir viešąjį sektorių.
JAV politinės reprezentacijos krizė daug gilesnė. Jos duobkasiai – neoliberalus elitas, dešimtmečius aklai sekęs neoklasikine Miltono Friedmano ekonomikos teorija ir jos žavėjimusi globalia konkurencija, pelno maksimizavimu, rinkų dereguliacija ir privatizacija. Šios politikos pasekmė – į Kiniją išsikėlusi pramonė, deindustrializacija, pigios, vergiją primenančios, darbo jėgos išnaudojimas užsienyje (ir rasinių mažumų viduje) bei plačiai paplitęs socialinis nepasitenkinimas. Šių materialių prieštaravimų ideologinį maskaradą atspindi vis gilėjanti atstovavimo krizė JAV politiniame antstate. Šiandien politinė takoskyra ir kova nebėra tarp kapitalo ir darbo, kapitalistų ir darbininkų, dešinės ir tradicinės kairės, kaip buvo nuo Pirmojo internacionalo laikų iki pat pokario klasinio kompromiso eros ir jos pabaigos neoliberalizmo aušroje XX amžiaus 9-ame dešimtmetyje. Dabar takoskyra ir politinė kova vyksta tarp išsilavinusių ir neišsilavinusių, kai pirmieji neturi kito pasirinkimo, kaip tik balsuoti už demokratus ar „socialdemokratus“, kurie (sąmoningai ar nesąmoningai) rėmė neoliberalizmą ekonomikoje, tačiau kultūriniu požiūriu remia tapatybės politiką ir „žmogaus teises“. Pasiturintys, išsilavinę profesionalai (taip pat turtingi „progresyvūs“ verslininkai) balsuoja už „kairę“, o nuskurdinti, mažiau išsilavinę darbininkai paliekami autoritariniams neofašistiniams nacionalistams, kurie suviliojo ciniškomis melagienomis autoriteto išsiilgusius darbininkus. Šią politinio atstovavimo – aiškios klasinės-ideologinės skirties, kuri dominavo visą XX amžių, krizę byloja JAV prezidento rinkimai. Ekonomiškai marginalizuoti darbininkai, taip pat dalis Lotynų Amerikos ir afroamerikiečių kilmės vyrai balsavo už dešinįjį populistą Donaldą Trumpą, o išsilavinę, pasiturintys verslininkai ir dalis kapitalistų, remiantys „progresyviąją“ darbotvarkę, dabar balsuoja už demokratus, „kairiuosius“, kurių interesus jų partija atstovauja. Taip visą XX amžių vyravusi kairės ir dešinės skirtis tapo galutinai beprasmė.
Tačiau štai klausimėlis: jei ekonominė tikrovė byloja milžinišką nelygybę, augantį viduriniosios klasės vargą (Lietuva, o tiksliau Vilnius ar Kaunas, šiuo požiūriu laikosi daug geriau nei Niujorkas, kur papietauti restorane su šeima kainuoja kosminius pinigus), socialinę atskirtį, izoliaciją ir milžinišką galios koncentraciją ekonominio elito rankose, kokiu ideologiniu pagrindu įmanomas demokratinis atstovavimas? Kur slypi tikrosios politinės skirtys ir tikra politinė kova? Kas nutiks atstovaujamai demokratijai, kuri, net jei ir netobulai, XX amžiuje atspindėjo ir atstovavo socialinę tikrovę – esminę pramoninio kapitalizmo skirtį tarp dirbančiųjų ir kapitalo savininkų (ši tikrovė ir skirtis, beje, niekur šiandien nedingo)? Ir šis klausimas, beje, ypač aktualus dirbtinio intelekto ir automatizacijos, kurie kuo toliau, tuo labiau išstums gyvą darbo jėgą, kontekste.
Iš dalies apie tai 10-ąjame Lūžyje kalbama Dunjos Larises antros dalies straipsnio vertime (pirmoji dalis publikuota 9-ajame žurnalo numeryje). Čia aptariama XX amžiaus 8-aje dešimtmetyje Louiso Althusserio pradėta diskusija apie marksizmo krizę, prasidėjusią be kita ko ir dėl marksistų nesugebėjimo išplėtoti įtikinančios valstybės teorijos. Šis straipsnis yra svarbus visiems kairiesiems, svajojantiems apie radikalią kapitalizmo transformaciją ir norintiems suprasti, koks šios transformacijos santykis su liberalia demokratija. Italų ir prancūzų marksistai nebuvo gerai susipažinę su austromarksistais, kurie dar XX amžiaus pirmoje pusėje aptarė valstybės kapitalistinėje visuomenėje formas. Jų nesugebėjimas apmąstyti sovietinį socializmą ir demokratiją postkapitalistinėje visuomenėje generavo nusivylimą ir prisidėjo prie marksizmo kaip alternatyvios politinės teorijos krizės. Tačiau šis nusivylimas buvo jų marksistinio maksimalizmo pasekmė, o Nicos Poulantzaso savižudybė – tiek, kiek ją iš vis galima sieti su jo nusivylimu politika 8 dešimtmetyje, – tragiškai ankstyva. Tai, kas sekė po to, buvo daug blogiau – laipsniškas neoliberalizmo įsitvirtinimas ir gerovės valstybės institucijų naikinimas. Šios politikos pasekmė yra ne tik išaugusi atskirtis ir gerovės valstybės išardymas, bet ir minėta politinės reprezentacijos krizė.
Tad ar nėra taip, kad būtent stipri kairė – o tai iš tikrųjų ironiška – vienintelė gali išgelbėti liberalią demokratiją iš jos krizės? Sugriuvus Sovietų Sąjungai, Francis Fukuyama manė, kad atžygiavome į amžiną liberalios demokratijos ir kapitalizmo simbiozės istorijos pabaigos rojų. O šventas naivume! Jei tezė judame į tai, kad augantis autoritarizmas ekonomikoje mutuos į liberalios demokratijos (kiek jos dar šiandien liko) transformaciją į fašistuojantį autoritarizmą politikoje? Ar nejudame į istorijos pasikartojimo tragikomišką farsą – į XX amžiaus 4-ąjį dešimtmetį, kai buržuazija, be didesnių skrupulų, sudarė nešventą sąjungą su fašistais?
Grafitis Brukline, Niujorkas (nuotrauka iš asmeninio A. Bielskio archyvo)
Kapitalistinę modernybę Niujorke galima apibūdinti kaip „žavesio ir suvargimo dialektiką“. Niujorkas yra instrumentinio racionalumo citadelė, kurioje gyvenimas matuojamas piniginės storiu, o visi (t. y. ne milijonieriai) yra priversti skaičiuoti ir galvoti pirmiausia apie pinigus. Elementarūs viduriniosios klasės malonumai – su apie gilėjančią liberalios demokratijos ir jai esminio atstovavimo krizę yra teisinga, ar ne draugu išgerti kavos Manhetene, pavaišinti kolegą alumi, pavalgyti su šeima restorane, nueiti į kino teatrą ar operą – kainuoja neįtikėtinus pinigus. Niujorkas žavus savo įvairove, gyvybe, jaunyste, jo žmonių ekstravagantišku ekstravertiškumu ir miesto bendra atmosfera, kurią sunku nusakyti. Išvažiavus iš jo užplūsta širdgėla lyg po gero vakarėlio jam pasibaigus. Niujorko dydis ir triukšmas vargina, o skurstantys, suvargę ar išmaldos prašantys bado akis. Lietuvoje, Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose, gyvenimo standartai – turiu omeny „viduriniosios klasės“ profesionalus – yra aukštesni nei Niujorke. Lietuvoje maistas kokybiškesnis ir daug pigesnis, teatrai, opera, kirpyklos, pasisėdėjimas bare su draugais, nekilnojamasis turtas – taip pat, o skaidrus ežero vanduo, kuriame galima nevaržomai maudytis, ir kitos kasdienės modernios visuomenės vartojamosios vertės bei malonumai lengviau prieinami.
Grafitis Brukline, Niujorkas (nuotrauka iš asmeninio A. Bielskio archyvo)
Niujorko (vizualinė) meno scena, kuri aptariama diskusijoje su Aidu Bareikiu, įdomi, daugialypė, bet sykiu ir nuvilianti. Jos dominuojanti tendencija yra keistas regresyvus grįžimas į „socialinį realizmą“. Vizualinis menas (ypač Europos modernizmo požiūriu) savo esme yra istoriškas: menui būdingas originalumas, kurį Kantas laikė esmine meno savybe, neleidžia daryti tai, kas anksčiau jau buvo daryta. Taip vienas meno stilius, viena estetinė koncepcija išstumia kitą. Niujorko jaunosios menininkų kartos grįžimas į „socialinį realizmą“, teigiama interviu, turi ir konformizmo elementą: jis progresyvus savo turiniu (pavyzdžiui, vaizduoja afroamerikiečių moteris, kas etiškai ir politiškai sveikintina), bet jo estetinė forma banali veikiausiai (ir) dėl finansinės sėkmės vaikymosi. Daug įdomiau stebėti Bruklino gatvėse Banksy’io (stiliaus) grafičius. Tuo tarpu Lietuvoje vizualiniame mene, anot Bareikio, trūksta ambicijos kaupti ir kolekcionuoti Lietuvos menininkų darbus ir juos išviešinti visur, kur tik įmanoma: galerijose, mokyklose, ligoninėse, bankuose. Kol kas Lietuvos vizualinio meno institucijos gyvena provincialaus postsovietinio nepritekliaus režime. Mūsų meno bendruomenė linkusi pusvelčiui parduoti, o ne eksponuoti, supirkti ir kaupti meną Lietuvoje.
Grafitis Brukline, Niujorkas (nuotrauka iš asmeninio A. Bielskio archyvo)
Kasparo Pociaus straipsnyje apie džiazą – kaip afroamerikiečių išsivadavimo muziką, kaip dalį jų antikolonijinės kovos, kaip „mūsų muziką“ – pasakojama apie džiazo grožį ir reikšmę, gretinant jį su Frantzo Fanono kolonializmo kritika. Panašiai Audrė Gruodytė kalba apie rasizmą JAV ir būtinybę giliau ir jautriau pažvelgti į „Black Lives Matter“ judėjimą, kurį taip nepelnytai kritikavo dalis Lietuvos visuomenės. Feminizmo ir lyčių politikos skiltyje šį sykį net keturi straipsniai. Severia Bel interviu su Afganistane gimusia ir dirbusia žurnaliste Zahra Nader aptariama siaubinga moterų padėtis, kurią jos patiria Talibano Afganistane. Be minėto Audrės Gruodytės teksto, rubrikoje taip pat rasite labai svarbius Laimos Vaigės ir Mantės Urbanavičienės straipsnius apie homoseksualumo „gydymo“ neteisingumą ir jo psichologines bei socialines pasekmes, taip pat apie romantinius santykius darbe ir kodėl vis dar vengiama apie juos kalbėti šiandienos Lietuvoje. Recenzijų skiltyje šį kartą skaitykite puikias Sigitos Ivaškaitės refleksijas apie kino filmą „Sesės“ tebesitęsiančio Ukrainos karo kontekste, taip pat Jolantos Bielskienės impresijas apie dvi šiuolaikinės lietuvių literatūros knygas – Lauryno Katkaus Nakvynė Berlyne ir Dalios Staponkutės Vivat Regina!
Andrius Bielskis
[1] Už „regioninė kairė“ terminą esu dėkingas Mindaugui Liaudenskiui.