Kas yra RoR ir kaip ji susikūrė?
Ūžesys: RoR‘o kolektyvo narius(-es) jungia panašios vertybės, jas įvardinčiau kaip laisvę, solidarumą ir tarptautinį socialinį teisingumą. Esame europinio tinklo dalis, kuris jungia RoR‘ą ir panašius kolektyvus.
Saulius: Pasaulyje yra dešimtys, jei ne šimtai, panašių ansamblių, grojančių sambos įkvėptą, protestams pritaikytą muziką. Konkrečiai Vilniaus RoR‘as įsikūrė po tuo metu Kaune veikusio kolektyvo „Bombo feminista“ surengtų dirbtuvių Vilniuje 2019 m. Aš pats dalyvavau. Po smagių ir triukšmingų dirbtuvių turėjome susitikimą, per kurį nutarėm įkurti Vilniaus RoR‘ą. Labai greit radome naudotų instrumentų, taisėm juos, siuvome diržus patys. Pamenu tai kaip labai smagų laiką. Prie Ūžesio įvardytų dalykų, sakyčiau kad mus dar stipriai sieja Queer solidarumas ir antikapitalistinės tendencijos.
Tomas: RoR grupę apibūdinčiau kaip savotišką įvairių žmonių agregatą, susirinkusį iš įvairių kitų aktyvistinių grupių ir judėjimų bei šiaip pažįstamų, kurie ieško būdo prisidėti prie aktyvizmo.
Kodėl samba?
Tomas: Sambos pasirinkimas yra susijęs su pačio ansamblio istorija ir sambos funkcija protestuose. Sambos muzika, kurią tikrai galima išgirsti ne tik karnavalo metu, Pietų Amerikoje taip pat naudojama ir protestų metu. Mano žiniomis, prieš susiformuojant RoR‘ui, koks jis dabar yra, vyko tam tikri kultūriniai mainai, kurių metu atvykusius(-es) aktyvistus(-es) vietiniai sambos ansambliai ir mokyklos mokė, kaip groti sambą, ją pritaikyti. Samba taip pat buvo dalis pasipriešinimo prieš etninę bei religinę diskriminaciją ir priespaudą, kurią vietiniai ir vergai patyrė iš okupuojančių ar kolonizuojančių jėgų.
Šiaip sambos nelaikyčiau visiškai svetima, ypač tokiais globaliais laikais. Tam tikrus ritmus, melodijas ir net instrumentus galime girdėti ir populiariojoje muzikoje. Įsiklausius ir žinant, ko klausyti, galima pastebėti sambos įtaką. Be to, dėl interneto ji yra vis labiau prieinama. Kiek žinau, yra net kitas sambos ansamblis Vilniuje, kuris groja autentiškesnę, bet ne į protestus orientuotą sambą. Taip pat būtų svarbu paminėti, kad per ilgą RoR‘o istoriją į natų knygas prisidėjo daug ir pačių ansamblių (įskaitant mūsų) sukurtų bei adaptuotų melodijų.
Kas jūsų gyvenime pasikeitė, kai būgnų bendruomenė atsirado? Kokie buvo lūkesčiai, kas pasiteisino, kas ne?
Ūžesys: Prie kolektyvo prisijungiau (berods) ganėtinai neužilgo po jo susikūrimo Vilniuje. Buvo 2021 m., buvau dvyliktokas ir pirmoje muzikos mokyklos klasėje mokiausi groti būgnais, ieškojau drum set‘o repeticijoms, buvau besiruošiąs pateikti prašymą stoti į VU TSPMI. Prie RoR‘o prisijungiau po demonstracijos Kudirkos aikštėje (iki to laiko demonstracijose buvau tik kartą), skirtos paremti Palestiną, pamatęs būgnais grojančius žmones. Susibendravome ir pamažu tapau kolektyvo dalimi. Gaila, kad drum set‘o taip ir neradau: nors kur repetuojam yra kitų grupių, tai kartais pavykdavo pagrot, bet reguliarios vietos rast nepavyko. Iš kitos pusės, tada buvo mano politinio angažavimosi ir bendrai domėjimosi Lietuvos politinėmis aktualijomis pradžia. Ėmiau labiau sekti, kas dedasi čia, nes iki tol dažniausiai stebėjau taip vadinamų JAV ar kitų stambesnių geopolitinių žaidėjų politiką. Kadangi tai sutapo su paskutinėmis didžiosiomis Covid-19 bangomis ir 12-os klasės pavasariu, kilo mintis eskaluoti krizinį laikotarpį. Pavyzdžiui, tuo metu pavyko suorganizuot klasės streiką prieš B lygio dalyko atsiskaitymą – žmonės buvo menkai motyvuoti (nes B lygis), ketinimų laikyti egzaminą iš dalyko klasėje pas nieką nebuvo, tai mano iniciatyva paprasčiausiai niekas nepasirodė pamokoj, per kurią turėjom rašyti kontrolinį. Vėliau per pertrauką mokytojas atėjo pasikalbėti. Pasakė, kad gerai, galite nerašyti to kontrolinio, tiek jau to. Tai buvo pirma politinė pergalė mano gyvenime. Taigi dalyvavimas RoR‘e vis dar yra vienas iš būdų politiškai pasireikšt iki šiol.
Tomas: Asmeniškai man, RoR‘as tapo rutina, bet ne blogąja prasme. Jau penkis metus savo sekmadienius leidžiu repeticijose, ruošiantis įvairiems renginiams, protestams, demonstracijoms. Tai tapo būdu palaikyti ryšį su įvairiomis bendruomenėmis ir politiniu gyvenimu Lietuvoje, o kartais net užsienyje. Ansamblio tarptautiškumas suteikė galimybę sukurti ryšius su kitų šalių aktyvistais, dalytis patirtimi ir būtimi.
Vienintelis lūkestis, o gal labiau baimė, kaip tuomet droviam ir tikrai nemuzikaliam žmogui, buvo ansamblio rimtumo ir sudėtingumo įvaizdis, kuris per kelias repeticijas greit išnyko.
Saulius: Aš tiesiog gal labai mėgstu triukšmą ir jo norėjosi protestuose. Mano svajonė iš pradžių buvo gal šiek tiek kitokia – įkurti protesto chorą, kuris dainuotų piktas, bet kartu ir humoristines dainas. Panašių chorų esu girdėjęs protestuose užsienyje ir pastebėjau, kaip tai pakeičia visą protesto atmosferą. RoR‘e, nors ir nedainuojame, tarp triukšmų kartais (priklausomai nuo protesto – daugiau ar mažiau) šaukiam įvairius šūkius. Kai kurie jau tapo standartiniais beveik visuose mūsų protestuose: „So-so-solidarumo, socialinio teisingumo!“, „Patys plaukit savo indus!“ ir „Duonos, meilės, sekso, stogo virš galvos!“. Žodį „sekso“ pagal poreikį keičiame į tinkamesnį, pavyzdžiui, darbo, algos ir pan.
Papasakokite apie patį gatvės įvykį – apie jausmus, kuriuos jūsų būgnai sukuria, taip pat apie galbūt patiriamą priešiškumą.
Ūžesys: Praktiškai visose akcijose groju su RoR‘u, tai per daug nežinau, koks jausmas yra kitur, tiek kaip stebėtojui, tiek kaip prisidedančiam. Pamenu, kad buvau prie Rusijos ambasados 2022 vasario 24-ios rytą su vos keliais žmonėmis: kelis pažinojau iš LSDP ir LSDJS, o su keletu susipažinau vietoje – jie anarchistai iš Rusijos. Buvo tyku, bet jautėsi įtampa, aišku, ne tarpasmeninė, tai galbūt ta tyla paskatino bendrauti. Imant atsiliepimus žmonių iš ten, kur RoR‘o grupių nėra, jie visi pritaria, kad būgnai pagyvina akcijas, suteikia kažkokį didesnį svorį, kad va, va ten kažkas juda, yra ko paklausyti, pažiūrėti. Žmonės natūraliai atkreipia daugiau dėmesio į smarkesnį garsą. Begrojant vietoje aš judu ypač mažai dėl instrumento specifikos. Žygiuojant einu ritmu, tai palengvina koordinaciją. Nėra to nepatogumo, kai groji vienu ritmu, o eini visiškai kitu. Mano manymu, tai ir atrodo žymiau geriau ir tvarkingiau.
Aišku, būna ir keblumų. Dažniausia jie susiję su būgnų gabenimu iš taško A į tašką B, rečiau su punktualumu ar žmonių atvykimu tiesiai į demonstracijos vietą, nes tada yra mažiau žmonių, kurie gali panešti būgnus. Man pačiam pradžioje būdavo nelengva prisiminti gestų reikšmes, nes švilpuku grojantis žmogus užima koordinatoriaus tarp instrumentų rolę, nusprendžia, ką ir kada grosime, ir tą rodo gestais, bet su laiku visa tai savaime įsiminiau. Pačių demonstracijų metu kolektyvą dažnai fotografuoja, esam šiek tiek dėmesio centre, tai dažnas fotografas, nepasiprašęs ir nepaklausęs, įsiterpia tarp švilpaujančio ir kitų, taip uždengdamas daliai gestus, o tada po demonstracijos skaitome, kad neva būgnininkai šiurkščiai elgėsi su žurnalistais, kai jie patys vargu ar galvoja apie tai, kaip mus paveikia jų veiksmai. Rečiau, bet panašiai būna ir su atsitiktiniais žmonėmis, kurie arba nori trukdyti, arba geranoriškai pamėginti pagroti. Dar, manau, vien dėl to, kad esame su būgnais, susilaukiame daugiau policijos neigiamo dėmesio, grasinimų išsklaidyti demonstraciją, nusivedimo į furgoną, vežimo į areštinę ar nepagrįstų perspėjimų dėl neva uždengtų veidų. „Kovido nėra, nebent kovidu visi sergate“, atsakė policininkas, paklaustas kokios rizikos „sistemiškai dengiantis veidus“.
Tomas: Kaip bebūtų keista, protesto metu, net ir būnant minios viduryje, dėmesys labai sutelktas į patį ansamblį, jo būvį, būseną, savijautą. Šį susitelkimą kartais sujaukia kokie žurnalistai ar kiti ne tokie malonūs veikėjai, kurie įlekia į pačią rikiuotę. Būna smagu įterpus pauzę, leisti sau išgirsti įvykio dalyvius(-es), esančius(-ias) su mumis, jų palaikymo šūksnius ar pritariančius plojimus. Dažnai jau žiūrint žinių ar asmeninius įrašus galima užtikti žmones, kurie šoka pagal mūsų ritmus.
Pats grojimas padeda užgožti priešiškus balsus, dažnai – neapykantos. Būgnų garsai neša žinutę, kurią mes palaikome, pagarsindami ir padidindami ją.
Saulius: Man labai patinka adrenalinas, tad ir priešiški momentai kartais visai džiugina. Pamenu, kaip viename iš protestų už Palestiną pasirodė mus filmuojantis provokuojantis veikėjas (vėliau sužinojome, kad jis savanoriškas Kremliaus propagandistas). Jis bandė sukelti konfliktą tarp protesto dalyvių, tam kad policija nutrauktų renginį. Jam beveik pavyko – jis taip šlykščiai kalbėjo, kad vienas dalyvis, nors ir taikus žmogus, pradėjo grasinti jį sumušti. Mes provokatorių apsupome būgnais ir triukšmavome tiek, kad jis nesugebėjo nei žodžio pasakyti. Tiesa, jis ilgai laikėsi, gal net 10 minučių bandė toliau įkyriai filmuoti mūsų veidus ir įžeidinėti, kol pagaliau neatėjo policija ir pašalino jį. RoR‘e iš principo taip veikia pasipriešinimas – mes konfliktiški, bet vengiame smurto.
Kaip ritmai gali būti pasipriešinimas? Papasakokite apie ritminius pasipriešinimus, kaip jie atrenkami?
Tomas: Ritmai gali reprezentuoti pasipriešinimą, atliepdami tam tikrą istoriją, jos įvykius, bei iš savęs, melodijos forma. Melodijos gali skatinti judėti taip, kaip nėra įprasta, taip pat gali tiesiogiai priešintis normatyvui, būvio taisyklėms.
Ritmus dažniausiai renkamės pagal renginio nuotaiką iš tų melodijų, kurias turime tuometinėje rotacijoje ar mokomės. Kokiam Pride rinktumėmės kažką linksmesnio, energingo, o solidarumo su Ukraina ar Palestina eisenai – kažką, kas sukurtų rimties atmosferą. Jeigu pasirinkta melodija neveikia tam tikrame renginyje, turime atsarginių melodijų, kurias laikome pagrindinėmis. Ritmai yra dalis pasipriešinimo, viena iš jo formų, bet nebūtinai įsikūnija tokia forma, kokia, pavyzdžiui, pasirinkome mes.
Instrumentai jūsų labai prieinami, ritminės figūros nesunkiai įsisavinamos, netgi dirigavimas vyksta pakaitomis, kad visi ir visos galėtų įsitraukti. Pagrindinis dėmesys skiriamas dalyvavimui? Kodėl tai svarbu?
Tomas: Pozicijų keitimas, manau, yra labai svarbi mūsų ansamblio dalis, nes tai suteikia galimybę kiekvienam reikštis savaip. Kiekvienas diriguojantis žmogus atneša savo energiją, savo manieras. Taip pat analogiškai ir grojant, nors melodijos ir paprastos, kiekviena(s) gali įnešti savo būdą jas atlikdamas. Tai padeda suteikti visiems galimybę savaip pasireikšti, žinoma, jeigu tam yra noras.
Saulius: Taip pat faina, kad dauguma žmonių groja ne visada vienu instrumentu, bet išbando kitus. Mūsų instrumentai, išskyrus snare, yra kilę iš braziliškos sambos tradicijos. Jų pavadinimai taip pat greičiausiai kilę iš portugalų kalbos, bet dalis tikriausiai į portugalų kalbą atėjo iš įvairių Afrikos kalbų – dideli surdo, rankoje laikomas tambourim, mažas būgnas repenique, melodiją grojantis agogo (angliškai vadinamas „cowbell“). Tomas jau sakė, kad yra toks dirigentas, vadinamas „maestro“. Jis yra kaip ir toks lyderis, sprendžiantis kas bus grojama tuo metu. Kadangi RoR‘e vyrauja horizontali organizacija, dirigento rolė keičiama – visi gali pabandyti „maestrauti“, pavargus vienam maestro, kitas ar kita perima jo vaidmenį.
Daug ką prie RoR‘o traukia būtent neformalumas ir horizontalumas. Iš principo, kai kviečiame naujus(-as) narius(-es) groti, labai dažnai daug kas kuklinasi, sako, kad gyvenime nėra groję jokiu instrumentu arba turi silpną ritmo pajutimą. Mes juokais visada į tai atsakom „tai ir pas mus mažai kas tikrai moka groti“. Bandome sukurti atmosferą, kur visi ir visos jaustųsi patogiai, nebijotų pabandyti, klysti ir tobulėti. Neretai darome ir kūrybines dirbtuves naujiems nariams(-ėms).
Žinoma, ne viskas yra taip lygu, kiek norėtųsi. Nebūtinai visada pavyksta įtraukti žmonių iš mažiau privilegijuotų visuomenės sluoksnių ir kitų pasaulio kraštų. Pavyzdžiui, stengiamės, kad maestro ne visada būtų baltasis ir vyras. Tačiau maestro vaidmens daug kas bijo, tai atrodo atsakingas darbas ir, dažniau nei mes norėtume pagal savo ideologiją, tie patys žmonės maestrauja, vietoj to, kad nuolat keistume tą vaidmenį.
Jūsų ritmine pajauta, koks yra dominuojantis šiuolaikinės visuomenės gyvenimo ritmas? Jeigu pasaulis būtų tobulas ar tobulesnis, kokie būtų jo ritmai ir kaip atrodytų jūsų būgnai jame?
Tomas: Sakyčiau, kad visuomenės ritmas gan abejingas ir tylus. Kartais atrodo, kad RoR‘as užima garsiakalbio funkciją skelbiant, pavyzdžiui, kokio protesto žinutę. Tobulesniame pasaulyje kiekviena(s) galėtų savo ritmu ir įgarsinti save, savo balsą, RoR‘as galėtų tapti tik viena iš daugybės raiškos formų, o gal tiesiog malonumu, tam tikru estetiniu režimu.
Sunku dabar jau įsivaizduoti kokią socialinę ar protesto akciją be RoR‘o būgnų. Kaip dėl to jaučiatės? Kokios pagalbos jums reikėtų?
Tomas: Smagu būti reikalingam. Smagu ir patiems išreikšti palaikymą toms idėjoms ir iniciatyvoms, kuriomis mes – nariai(-ės) – tikime. Aišku, kartais norėtųsi ateiti į renginį be papildomų atsakomybių ir pareigų, kaip paprastam „civiliui“. Taip pat norėtųsi paieškoti daugiau pasipriešinimo, papildyti arsenalą. Tačiau man patinka būti RoR‘o dalimi ir, manau, kad RoR‘as visada turės savo vietą ir savus gerbėjus(-as)“.
Visada reikalinga finansinė parama, nes instrumentų ir repeticijų erdvės išlaikymas kainuoja daug. Kol kas RoR‘as išlaikomas pačių narių finansais ir kartkartėmis pasitaikančiomis organizacijų lėšomis. Taip pat visada smagiau turėti daugiau narių. Su daugiau narių padidėja ir ansamblio skambesys, tuo pačiu tai tampa proga išbandyti dar nepaliestą RoR‘o dalį – šokius.
Ūžesys: Iš dalies tai yra gerai, iš dalies tai laikyčiau problema, silpnybe. Taip manau dėl to, kad yra smagu žinoti, kad kolektyvas yra laukiamas, dažni organizatoriai mus kviečia suteikti demonstracijai svorio. Pats jaučiuosi kažkiek galėdamas pasipraktikuoti grojimą, nors prie drum set‘o grot yra žymiai įdomiau. Kita vertus, manau, kad pats metas paieškoti kažkokių alternatyvų, kaip protestus padaryti gyvesnius, kad nereiktų kliautis vien RoR‘u ir kad bendra tendencija nebūtų visiškai nuo mūsų priklausyti. Nors tas faktas nelabai mane veikia, bet galbūt kitiems(-oms) tą suprantantiems(-čioms) yra šioks toks papildomas krūvis. Kalbant apie pagalbą, tai tikėtina, kad geriausia būtų paremti mus finansiškai, nes būgnų priežiūra ir erdvės nuoma kainuoja, o visos pajamos yra arba iš savos kišenės, arba už prisidėjimą prie kai kurių demonstracijų. Manau, kad dar visai verta tiesiog prie mūsų prisijungti, jei norisi, nes tada mūsų daugiau, kažkiek lengviau pasidalinti tam tikrais dalykais, mažiau krūvio kiekvienam(-ai).
Nuotraukų autorius Vilius Vingras
