Analizuoti Dainų švenčių fenomeną arba Šimtmečio dainų šventę man nėra paprasta. Esu ilgametės Šokių dienos vyr. baletmeisterės ir choreografės anūkė, tad man sunku būtų atsiriboti nuo vaikystės prisiminimų, susijusių su šios šventės išgyvenimu mūsų giminėje,[1] ar nuo nusivylimo jausmo, matant labai menką jau amžinybėn išėjusių choreografų paveldo atspindėjimą šventės programoje (vis tik šventėme šimtmetį!).
Visgi iš pokalbių su įvairiais žmonėmis apie Šimtmečio dainų šventę, susidariau įspūdį, kad ne man vienai šventė sukėlė dviprasmiškus jausmus. Šioje vietoje skubu pasiteisinti, kad neketinu abejoti Dainų šventės reikšme kultūrai bei jos reikalingumu – priklausau didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų, kurių nuostata Dainų švenčių svarbos ir profesionalumo lygio atžvilgiu yra pozityvi.[2] Tačiau manau, kad didžiavimasis Dainų švenčių tradicija dera su galimybe ją vertinti ir kelti klausimus. „[…] kaip tradicinį palikimą atnaujinti ir interpretuoti, atsižvelgiant į šiandienos patirtį ir poreikius, kokia Dainų šventės esmė šiandien ir kokie jos organizavimo tikslai?“ – tokius ir panašius klausimus savo straipsnyje 2015 m. kėlė Odeta Žukauskienė.[3] Deja, nepanašu, kad jie būtų atsiradę Šimtmečio dainų šventės kūrimo centre.
Kokius dviprasmiškus jausmus sukėlė Dainų šventės renginiai? Man iš esmės labai patinka paprastų žmonių įsitraukimas į menines praktikas. Patinka šokantys, dainuojantys, kuriantys žmonės, patinka šventės. Patinka, kai žmonės stengiasi ir siekia tobulumo. Iš šitos pusės – pagarba ir ovacijos. Dalyvės(-iai) šaunuolės(-iai), nuostabios(-ūs), jų skirtas laikas ir pastangos įvertintos. Tą patį galima pasakyti ir apie energingąsias(-uosius) kolektyvų vadoves(-us) – jų atsidavimas pasigėrėtinas. Negalima pykti ir ant renginių režisierių – jos ir jie, reikia manyti, stengėsi iš visų jėgų atliepti skirtingus lūkesčius. Pastangos tęsti šventės tradiciją akivaizdžios, darbo įdėta daug, tačiau… liko ir tuštumos jausmas. Jausmas, kad atstumas tarp tradicijos ir dabarties liko neįveiktas. Jausmas, kad tai, kas šventėje vyko, nėra tampriai susiję su realiais šiuolaikinių žmonių gyvenimais ir dabartiniais iššūkiais.
Tuštumos jausmas, kurį dalyvės(-iai) ir žiūrovės(-ai) individualiomis pastangomis užpildė iš savo fizinių bei vaizduotės resursų, nėra vienintelė neatlikto kritinio darbo apraiška. Kai nėra dedama pakankamai idėjinių, intelektualinių pastangų atstumui tarp tradicijos ir dabarties įveikti, šventė turi tendenciją tapti nomenklatūrine kartote, tradicija – virsti našta arba diktatu, meninės priemonės – vesti prie klišių, deklaruojamos vertybės – tapti beskonėmis. Kvietimas solidarizuotis ima kelti įtarumą ar net susvetimėjimo jausmą.
Iš pradžių mėginusi pastaruosius jausmus gesinti ar net kaltinti save dėl jų, galiausiai priėmiau juos kaip teisėtus. Manau, jie atskleidžia gilią problemą – žmogiškumo trūkumą: tai, kas dabar esame, šventėje liko nerealizuota. Kai dominuoja tradicija, dabartis ir gyvi žmonės, nors ir aukojantys savo fizines jėgas, lieka tarsi bebalsiai. Jų gyvenimas (dabartinė situacija su visomis iš to kylančiomis problemomis ir jausmais) paliekamas už borto. Tuo pačiu už borto paliekamas tikrasis šventės tikslas (juk negalime solidarizuotis su švente). Iš kitos pusės, solidarumui ir jo šventimui reikalingas turinys. Koncentravimasis į atlikimą, panašu, tokio turinio nepagamina ar pagamina nepakankamai.
Kaip įveikti takoskyrą tarp tradicijos ir dabarties? Ar tradicijos pažinimas gali padėti susivokti dabarties iššūkiuose? Ar gali meninė praktika, įvesdama į tradiciją, tuo pačiu metu informuoti veikėjas(-us) apie jų situaciją, taip paskatinant imtis atsakomybės ją keisti? Ar ne iš to turėtų kilti solidarumas ir ateities vizijos?
Į šiuos tikrus ir retorinius klausimus bandysiu atsakyti, remdamasi prancūzų kultūros teoretiko Michelio de Certeau, paleoantropologo André Leroi-Gourhano ir filosofo Maurice‘o Merleau-Ponty įžvalgomis. Šiuo straipsniu jokiu būdu nenoriu sumenkinti Šimtmečio dainų šventės kūrėjų pastangų. Tiesiog leiskimės į pamąstymus, kurie galbūt atsispindės kūrybiniuose sumanymuose ateityje.
Kaip atsiranda tradicija?
Dainų ir šokių šventės Baltijos šalyse rengiamos šimtą metų. Kalbame apie jauną tradiciją, tačiau labai gają – išsilaikiusią per labai skirtingus istorinius, politinius ir kultūrinius laikotarpius.[4] Ji inspiruota tautinio judėjimo idėjų, motyvuota šių idėjų platinimo visuomenėje reikme. „Modernios kultūros grėsmingumas, tradicinės kultūros hierarchijos griūtis, miesčionėjimo procesas šviesuomenę skatino atsigręžti atgal, atrasti liaudies meno grynumą, pasitelkti liaudies meną, tautosaką, tautodailę ir valstiečių patirtį, kuriant tautinę valstybę,“[5] – taip Odeta Žukauskienė apibendrina konstrukcinį „tautiškumo“ procesą. Svarbu pabrėžti, kad tai, ką vadiname tautine arba liaudies kultūra, yra didelių kultūrinių kūrimų, perkūrimų, konstravimų, neatsiejamų nuo politinių tikslų, rezultatas. Tuometinis kultūrinis elitas kūrė „tautiškumą“ iš paprastų žmonių gyvenimo faktų, taip kurdami valstybę ir savo įtaką joje.
Taigi dainomis ir šokiais švenčiamas mūsų širdims taip mielas tautiškumas niekada nebuvo atskirtas nuo politinių tikslų. Tačiau tradicijos konstrukcijų ir suinteresuotų politinių jėgų ar rėžimų pamatymas neturėtų sustabdyti žvelgti giliau į žmonių gyvenimą, kuris įvairiausiais būdais pranoksta politines manifestacijas.
Dainų švenčių populiarumą sovietmečiu galima paaiškinti šia pranokimo tendencija – žmogiškumas mene turi galimybę išlikti neužgesinamas.[6] Tokia jau ta meno, netgi labai tradicinio, netgi labai sunkiais laikais, ypatybė. Jeigu, žinoma, yra žmogiška valia.
Šiek tiek apie šokančią liaudį sovietmečiu
Šokau nuo 5 metų. Mano pirmoji baleto studija „Liepsnelė“ (vadovaujama Lidijos Motiejūnaitės) buvo įsikūrusi ant Tauro kalno, Profsąjungų rūmuose. Dideli rūmai su kolonomis visada buvo pilni žmonių – įvairių tautybių, įvairaus amžiaus. Tai buvo įvairių chorų, šokių kolektyvų, dailės studijų, teatro trupių dalyvės(-iai), žiūrovės(-ai) ir kino gerbėjos(-ai). Prisimenu šviesą, didelį šurmulį, visada daug judėjimo – ir darbo dienomis, kai vykdavo pamokos ir repeticijos, ir per šventes, kai studijų dalyvės ir dalyviai pasirodydavo koncertuose ir spektakliuose žiūrovų perpildytose salėse. Rūmuose veikė net siuvykla, kurioje buvo siuvami kostiumai kolektyvams. Mes, mažos mergaitės, turėjome galimybę šokti su tikrais balerinų (nepaprasto grožio, mūsų akimis) kostiumais! Po Nepriklausomybės atgavimo visa veikla palaipsniui buvo sustabdyta, kolektyvai išformuoti, galiausiai pastatas buvo nugriautas. O dabar žadama, kad bus įgyvendintas Nacionalinės koncertų salės projektas.
Mano pirmoji profesinė kvalifikacija – liaudies šokių ansamblio artistė. Buvome ruošiami „Lietuvos“ ansambliui – profesionaliai reprezentacinei trupei, kurioje šokti tuomet buvo didelė garbė. Iki Nepriklausomybės. Vėliau, kaip žinia, ši trupė prarado savo identitetą, kurio tebeieško ligi šiol.
Tačiau ne „Lietuvos“, o Moisejevo ansamblyje iš tiesų svajojau šokti. Man labai imponavo aukštas ansamblio akademinis lygis. Trupe žavėtis nenustojau ir griuvus Sovietų Sąjungai. Entuziastingas šokio folkloro rinkėjas, režisierius, dramaturgas ir choreografas Igoris Moisejevas (1906–2007) yra vadinamas sceninio liaudies šokio tėvu. Būtent jo pavyzdžiu – darbo principais ir sceninio liaudies šokio ansamblio steigimu – pasekė kitos šalys. Choreografas vykdavo į ekspedicijas, stebėjo ir dokumentavo, kaip šoka paprasti žmonės įvairiuose žemės kampeliuose (daugiausia gimtojoje Ukrainoje, taip pat Rusijoje, Baltarusijoje ir kitur). Skolinosi šokius iš liaudies ir grąžindavo juos tarsi nauja, tobulesne forma. Tačiau būtinai grąžindavo – trupės prioritetas būdavo vykti į atokiausius šalies kampelius ir koncertuoti žemės ūkio ir pramonės darbininkėms(-ams).
Darbas buvo viena iš kertinių temų. Pagarba žmonių darbui ir darbo žmogui atsispindėjo ansamblio šokiuose (beje, šokį, sportą, meninę veiklą Moisejevas irgi traktavo kaip darbą), taip pat ansamblio darbo etikoje. Visi ir visos kolektyve buvo „žvaigždės“, nebuvo pasiskirstymo į „prima balerinas“ ir „masę“. Visos(-i) šokėjos(-ai) siekė aukščiausio akademinio lygio ir pasikeisdamos(-i) atlikdavo pagrindinius vaidmenis, jei tokių būdavo. Kolektyviškumas buvo svarbiausias, tačiau toks, kuris skatina augti, tobulėti, o ne slėptis už „pagrindinių“ nugarų.
Folklorą Moisejevas matė kaip neišvengiamai susijusį su laikmečio paprastų žmonių gyvenimo temomis. Kitaip tariant, nėra liaudies šokio, sustingusio praeityje. „Folklorą reikia vystyti, ne tik fiksuoti, nes liksime praeityje.“ Pasak Moisejevo, folkloras – procesas, panašus į upelį, kuris nuolat keičiasi – kažkas miršta, kažkas atgimsta. Tad reikia ieškoti to, kas tebelieka šiuolaikiška, netgi kasdieniška, – ragino choreografas ir savo pavyzdžiu rodė, kaip galima, remiantis folkloru, kurti „savo amžiaus idėjomis ir jausmais užpildytus kūrinius.“[7]
Deja, kažkuriuo metu, jau po choreografo mirties, ansamblis pasuko „konservavimo“ keliu, įsivardindami savo tikslą tik kaip „aukso fondo“, t. y. Moisejevo choreografinio paveldo, išsaugojimą ir šokėjų, galinčių tokio lygio kūrinius atlikti, parengimą. Nenuostabu, kad dabar ansamblis yra visiškai pavaldus Putino valdžiai. Tuo tarpu jo įkūrėjas niekada nebuvo jo laikmečiu valdžiusios komunistų partijos narys…
Diskusijose apie sceninio ar profesionalaus liaudies šokio autentiškumą reikia prisiminti šį žanrą kūrusius žmones,[8] jų svajones, romantines nuotaikas, susijusias su laikmečiu plačiąja prasme. Net gyvendami represyviomis sąlygomis, žmonės ieškojo būdų įprasminti savo kasdienybę, semdamiesi idėjų ir resursų kūrybai iš praeities, iš savo ar kitų kraštų kultūrinio paveldo. Jų pastangos padėti žmonėms gyventi malonesnį, džiaugsmingesnį gyvenimą yra vertos prisiminimo tol, kol meninė veikla netampa instrumentine politinio elito modeliavimuose. Tačiau toks pavojus visuomet išlieka.
Žmogiškumas priešinasi politinei niveliacijai. Pasvarstykime, kaip jis priešinasi tradicijos uzurpacijai.
„Vien dėl to, kad egzistuojame, jau esame eretikai praeities atžvilgiu“[9]
Prancūzų kultūros teoretikas Michelis de Certeau tradicijos ir dabarties santykius nagrinėja krikščionybės istorijos kontekste. Mąstytojas nori apčiuopti tradicijos gyvybingumo gyslą – tikėjimą. Šias svarbias de Certeau įžvalgas bandysiu pritaikyti sekuliariam kontekstui. Beje, religinės konotacijos Dainų šventėms nėra svetimos – jų aptinkama ir šventės pobūdyje,[10] ir kūriniuose bei vizualuose.
Mūsų santykis su praeitimi, anot de Certeau, nėra paprastas. Esame susvetimėjusios(-ę) praeities atžvilgiu ir tai mums į gera. De Certeau naudoja plastiškumo epitetą mūsų susvetimėjimui su praeitimi apibūdinti. Praeitis nėra plastiška (kaip mums norėtųsi), ji mums priešinasi. Tačiau šis pasipriešinimas yra susijęs su dabarties funkcija ir su žmogaus valia. „Todėl kiekviena karta jai priešinasi tuo pačiu metu, kai ją atpažįsta; […] ji patiria jos kitoniškumą ir kartu paverčia ją kita.“[11] Tai yra neišvengiamas procesas. Dėl šios priežasties, de Certeau teigimu, tradicija gali būti mirusi tik tada, kai lieka nepaliesta, o praeitis galutinai fiksuojama tada, kai ji nebeturi ateities.[12] Kitaip sakant, kuo labiau norime išsaugoti kažką nepaliestą, tuo labiau numariname, nes tik per lietimą (pažeidimą, gal net iškraipymą) kažkas, ko nėra, tačiau buvo, gali tęstis į ateitį.
Pasipriešinti praeičiai reiškia turėti jėgų kurti. Kitaip tariant, dabartyje gyvenančių mūsų skirtingumo pojūtis (to, kas buvo anksčiau, atžvilgiu) turi būti priimtas kaip mūsų egzistencijos, mūsų gyvumo ženklas. Mes esame ta galybė, kuri gali suteikti papročiams ir praktikoms, prasmėms ir kultūriniam paveldui ateitį. Norime kažkam suteikti ateitį – turime padaryti savu, pritaikyti sau (kartais tai reiškia pakeisti, perkonstruoti, padaryti netobulu, gal net kažką sugriauti). Jeigu saugome nuo savęs, bijome prisiliesti – pasmerkiame sunykimui ir prasmės netekimui. Ten, kur tikrieji mes, kur tikras gyvenimas neužplaukia – ten dykynė ir tuštuma.
Gera žinia ta, kad esame nepataisomai kūrybingos(-i). Kūrybiškumas nėra išskirtinių individų bruožas, tai be išlygų yra žmogiškas buvimo pasaulyje būdas. Ištikimybė praeičiai, tradicijai, protėviams yra neatsiejama nuo kūrybos, laisvės, žaidimo. Tradicijos, institucijos, norinčios išvengti šių kūrybinių procesų, yra pasmerktos ateities nebuvimui.
O kaip dėl savęs pritaikymo tradicijai? Iliuzija ir saviapgaulė. Mus pasiekęs palikimas, formuojantis mūsų įsivaizdavimus apie praeitį ar tradiciją, yra džiovintas davinys, iš kurio buvęs gyvenimas išgarintas ar išgaravęs. Visgi tai gera priemonė mūsų kultūriniam alkiui numalšinti. Tačiau mes esame kultūros kūrėjos(-ai).
Paprastai sakant, jei norime, kad tradicija išliktų, turime ją padaryti iš tikrųjų mums prasmingu dalyku. Vėl ir vėl iš naujo. Gal sakysite, kad jeigu veiksmą kartosime daug kartų, kažkaip savaime jis įsiprasmins dėka mūsų uolumo ir profesionalumo. Ir taip, ir ne. Žinoma, viskam galime suteikti prasmę, tačiau tikrai prasmingi veiksmai yra kartu ir efektyvūs visuomenėje. Šioje vietoje reikėtų paminėti Marcelį Maussą, kuris tradicinius veiksmus įvardija kaip būtinai efektyvius veiksmus. Efektyvumas yra susijęs su veiksmo ar praktikos tikslingumu visuomenėje.[13] Efektyvumas nėra sukuriamas specialiai, jis kyla iš žmonių gyvenimo konkrečioje visuomenėje iššūkių.
Kaip bepažiūrėsime, nubraukti žmonių gyvenimo dabartyje ar paslėpti vardan tradicijos tęstinumo neišeis, nes būtent tai yra kūrybinės jėgos, o tai reiškia ir tradicijos gyvybingumo, šaltinis.
Tradicija kaip kritinė distancija dabarčiai ir kūryba kaip laisvėjimo procesas
Na, o dabar pažvelkime iš kitos pusės. Straipsnio pradžioje teisinau susvetimėjimo jausmą, kylantį iš Dainų šventėje kultūriniais ženklais ir atlikėjų mase išsakyto kvietimo solidarizuotis. Dabar kviečiu pasvarstyti apie distanciją tarp savęs ir tradicinės kultūros kaip apie natūralų dalyką.
Iš antropologinės pusės žiūrint, kultūra, menas ir religija parūpina mūsų žmogiškumui vystytis ir skleistis reikalingą terpę. Prancūzų paleoantropologas André Leroi-Gourhanas šią terpę vadina išorine atmintimi. Evoliucinis procesas suformavo žmoniją, formuodamas individualų kūną lygiagrečiai su jo išoriniu tęsiniu – socialiniu kūnu. Mūsų rūšies išskirtinumas glūdi tame, kad individas geba susidurti su socialinės atminties duomenimis etninėje grupėje, susieti juos naujais būdais, daryti išradimus ir pasirinkimus.[14]
Iš to galima daryti išvadą, kad susvetimėjimo jausmas yra natūralus ir kaip tik jis įgalina mane svarstyti ir daryti veiksmus, kurie savo ruožtu darys įtaką socialiniam kūnui bei prisidės prie išorinės atminties perdavimo ateities kartoms. Bandyti išlaikyti etninį palikimą, savo artimiausios geografinės ir socialinės aplinkos ritmus ir jų atributus yra svarbu. Tačiau nepamirškime – išlaikyti reiškia pasisavinti, panaudoti žmogiškos situacijos gerinimui.
Kaip gerinama žmogiška situacija? Kokį vaidmenį tame vaidina meninės praktikos?
Čia reikia prisiminti juslinę meno prigimtį. Estetinis elgesys turi fiziologinį pagrindą ir kyla iš lytėjimo, skonio, klausos ir regos jautrumo bei laikysenos ir padėties erdvėje suvokimo. Pasak Leroi-Gourhano, estetinis suvokimas yra intelektualinė kulminacija, kai suvokiama aplinkinių objektų padėtis, judėjimas ir forma.[15] Menas yra svarbi šiuo suvokimu modeliuojamo gyvenimo dalis.
Vedu prie to, kad nėra meno be aktyvios(-aus) pajautėjo(s), suvokėjo(s), kuri(s) gali perkūrinėti gyvenimo formas ir ritmus, naudodamasis ankstesniais (etniniais) resursais. Kitaip sakant, tamprus ryšys tarp išorinio kūno ir konkrečių veikėjų yra iš esmės svarbus.
Čia galima prisiminti prancūzų filosofo Maurice‘o Merleau-Ponty pastangas parodyti suvokėjo kūniškumą. Kūniškumas, vėlgi, nėra abstraktus, jis yra „šis“.[16] Tai – nuoroda į subjektyvią patirtį, į jos konkretumą. Įkūnijimo fakto išplėtimas į socialinę sritį, siejamas su Merleau-Ponty situacijos sąvoka, kuri leidžia kalbėti apie individą santykyje su kitais individais ir apie socialines grupes tiek, kiek jos egzistuoja bendroje patirtyje ir praktikoje. Ankstesnis mano gyvenimas, šeima, profesija, finansinė padėtis, rasė, lytis, emocinis stovis[17] – visų šių aspektų derinys sudaro mano situaciją, išreiškiamą (meniniais) veiksmais.[18] Žmogus niekada nėra laisvas nuo savo socialinės situacijos,[19] kuri yra ankstesnė už jo suvokimą ir vertinimą. Tačiau žmogus turi laisvę kurti, o subjekto situacija veikia kaip išraiškos priemonė.
Taigi, ką turime? Turime etninį palikimą ir jo šventimo tradiciją ir turime šventės kūrėjas(-us), dalyves(-ius). Tai – žmonės situacijose. Meninės šventės tikslas turėtų būti padėti žmonėms gyventi jų gyvenimus. Šią meno teikiamą pagalbą galima išreikšti dviem veiksmažodžiais: integruoti – parūpinti terpę, gausią simboliais, ir transformuoti – naudojantis tais simboliais, padėti emancipuotis, t. y. suvokti ir keisti savo bei aplinkinių situaciją.
Kaip jau išsiaiškinome, kūryba (pasireiškianti įvairiuose žmogiškuose veiksmuose, ne vien meniniuose) yra neatsiejama nuo mano gyvenimo dabartyje. Netgi daugiau – kūrybinis procesas leidžia geriau pamatyti, suvokti savo gyvenimo situaciją ir daugybę galimų veiksmų, kurie gali iš jos kilti. Kūrybinis procesas leidžia tuos veiksmus įvertinti, atrinkti, išbandyti. Kitaip sakant, kūryba yra laisvėjimo procesas. Galimybių atradimas ir žaidimas su jomis, kuris turi potencialo transformuoti esamas gyvenimo sąlygas.
Merleau-Ponty nuomone, žmogaus veiksmus praturtina daugybė dialektikos ir veiksnių, įskaitant ir tuos, kuriuos jis įtraukė iš praeities. Tačiau tai nepanaikina transcendentinės išraiškos galios, lygiai kaip praeities svoris niekada nėra žmogaus likimas.
Tad turime laisvę rinktis, kuria linkme pakreipsime savo veiksmus ir kaip elgsimės praeities ir tradicijų atžvilgiu. Viskas prasideda nuo klausimų, ką aš – žmogus situacijoje – turiu su tuo (šiuo atveju Dainų švente) bendra ir kaip tai gali prisidėti prie gyvenimo gerinimo. Gyvenimo, tradicijos be žmonių nėra. Jei triname konkrečių žmonių jausmų, gyvenimų ir tų gyvenimų iššūkių svarbą vardan įsivaizduojamos „tautos“ ar „tradicijos“ gerovės, tai kuriame keistas vergystės iliuzijoms ir apsigavimams formas, kurios savo ruožtu prispaudžia žmones.
Šventė
Lietuvos, Latvijos ir Estijos Dainų švenčių tradiciją UNESCO paskelbė žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Tai – didžiulis kolektyvinis veiksmas: individualūs ir kolektyviniai kūnai sąveikauja laike, įprasmindami savo vietą kosmose. Verta suprasti ir atidžiai instituciškai puoselėti šitą procesą, kad jie tai darytų ir toliau.
Dainų šventės kūrėjų bandymas senąjį ideologinį naratyvą pakeisti grįžimu prie kosmologijos yra sveikintinas dalykas. Kaip ir bandymai kurti naują mitologiją, semiantis idėjų ir ženklų iš baltų tikėjimo. Tačiau praeities idealizavimas nėra pakankamas žmonių įgalinimui, greičiau priešingai – idealizuodamos(-i) praeitį, netiesiogiai menkiname dabartį, tuo pačiu ir dabarties žmones – save, verčiame save jaustis kaltomis(-ais) praeities atžvilgiu. Tačiau galimas ir kitoks požiūris. Galime pradėti nuo šiuolaikinių iššūkių – klimato krizė, globalizacija, žmonių išnaudojimas, socialinė ir lyčių nelygybė, mažumų teisių neužtikrinimas… ir kelti klausimą, kaip, naudojantis etniniais simboliais, kurti pasakojimą, kuris įgalintų išvien, su užsidegimu ir tikėjimu spręsti šias problemas. Manau, mūsų, kaip ir kitų tautų, kosmologiniai simboliai yra pakankamai tamprūs, kad apimtų šių dienų iššūkius. Pasaulėjauta, kuri atsispindi mūsų etniniuose ženkluose ir kalboje, pasižymi atidumu aplinkai, meilumu visoms gyvoms būtybėms, atjauta atsidūrusioms(-iems) varguose. Žinoma, folklore yra visko, bet šiuos dalykus miniu kaip galimą statybinę medžiagą vienijantiems ir įgalinantiems pasakojimams.
Šventė yra apie tai, kaip bendrija mato savo vietą kosmose: ryšį su gamta, tarpusavio santykius, darbą, jausmus, santykius su kaimynais, artimesniais ir tolimais… Ne tik apie tai, kokie buvome, esame, bet ir kokie norime būti, kokie būsime. Išvardyti dalykai niekada nėra vien ideologiniai, netgi jeigu kažką iš jų valdžia nori išnaudoti savo tikslams. Pavyzdžiui, jau mano paminėta darbo tema, sovietmečiu buvusi paranki kaip idėjinė priemonė komunizmo statymo naratyvui, bet savyje nešusi gilesnes prasmes (nes žmonių darbas giliai susijęs su jų buvimu pasaulyje), ir ne taip paprasta valdžiai buvo darbo prasmę pajungti ideologiniams tikslams.
Susidūrus su šio laikmečio iššūkiais, gali rastis labai netikėti kūrybiniai sprendimai, inspiruoti folkloro. Pavyzdžiui, siekiant tautinės bendrijos augimo, nebūtina kurti sceninį, baltiškais simboliais paremtą, motinystės kultą (kaip žinia, panašūs motinystės idealizavimai dažniausiai neigiamai veikia potencialias ir esamas motinas). Galbūt pernelyg disciplinuotą šventės manierą verčiau būtų pakeisti džiaugsmingesne ar net ekstaziška. Tikrai iš etninio paveldo lobyno galime ištraukti ir kažką, kas padės kurti solidarumu grįstus santykius tarp lyčių ir tarp kartų, o ne kartoti senovines darbų pasidalinimo ar socialinio pavaldumo „normas“. Kas bus didžiausias inspiracijos šaltinis, kas atneš naujų srovių šventės kūrimui? Žmonės iš skirtingų vietų, su skirtingomis patirtimis, su savo balsais ir pasakojimais.
Galiausiai teks susimąstyti – kas bendrai yra ta tautinė bendrija, kuri švenčia, su kuo ją tapatiname? (Dainų šventėje dalyvavo ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų žmonės bei išeivijos lietuviai(-ės).) Vieta, atmintys, kalba, simboliai – be galo svarbu, tačiau ne juos saugodami išsaugosime „lietuvybės“ tęstinumą. Išvardytų dalykų tęstinumas galimas tik tada, kai jie randa prasmę ir naudą žmonių gyvenimuose. „Lietuvybės“ tęstinumas priklauso ir nuo mūsų svetingumo, atvirumo, leidimo naudotis savo ženklais ir kalba. Padarykime gyvenimą Lietuvoje (ir plačiau) džiaugsmingą, o naudojimąsi kalba ir simboliais naudingą visoms ir visiems.
Švęskime!
Gilija Žukauskienė – judesio ir šokio tyrinėtoja, choreografė.
Nuotraukų autorė Alina Birbalaitė
[1] Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. „Dainų šventės mokytojos ir choreografės Ligijos Vaičiulėnienės šeimoje“, Lietuvos dainų šventėms ir Ligijai Vaičiulėnienei – 100, 10–16 psl., žiūrėta:2024 m. rugsėjo 4 d.
[2] Rita Repšienė. „Apie kultūros vertybes, prioritetus ir naujus iššūkius: Dainų šventė“, Dainų šventė. Tapatybės savastis ir modernybės trajektorijos, žiūrėta:2024 m rugsėjo 3 d.
[3] Odeta Žukauskienė. „Dainų šventė kaip kultūrinės atminties veikmė“, Dainų šventė. Tapatybės savastis ir modernybės trajektorijos, žiūrėta:2024 m. rugsėjo 3 d.
[4] Ten pat.
[5] Dalia Rastenienė. „Lietuvos Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas“, 2014 Lietuvos Dainų šventė, žiūrėta: 2024 m. lapkričio 6 d.
[6] Apie cenzūrą sovietmečio Dainų šventėse ir kaip buvo kuriama tokiomis sąlygomis (mano močiutės pavyzdys): Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, „Dainų šventės mokytojos ir choreografės Ligijos Vaičiulėnienės šeimoje“, Lietuvos dainų šventėms ir Ligijai Vaičiulėnienei – 100, 13–15 psl., žiūrėta:2024 m. rugsėjo 4 d.
[7] Moisejevas citavo Johaną Volfgangą fon Gėtę. XX век. „Балет Игоря Моисеева“. Фильм-концерт. 1982, žiūrėta: 2024 m. lapkričio 1 d. [https://www.youtube.com/watch?v=4LmOrIfc7_w].
[8] Apie lietuvių liaudies kelią į sceną skaitykite: Kazys Poškaitis, 1985. Lietuvių šokio kelias į sceną. Vilnius: Vaga.
[9] Michel de Certeau, 1987. La Faiblesse de croire. Paris: Éditions du Seuil, 83 psl.
[10] Rita Repšienė. „Apie kultūros vertybes, prioritetus ir naujus iššūkius: Dainų šventė“, Dainų šventė. Tapatybės savastis ir modernybės trajektorijos, žiūrėta:2024 m. rugsėjo 3 d.
[11] Michel de Certeau, 1987. La Faiblesse de croire. Paris: Éditions du Seuil, 77 psl.
[12] Ten pat, 81–82 psl.
[13] Marcel Mauss, 2006. „Techniques of the Body“, Techniques, Technology and Civilisation. New York: Durkheim Press/ Berghahn Books, 82 psl.
[14] Philippe Soulier, 2018. Leroi-Gourhan. Une vie (1911–1986). Paris: CNRS Éditions, 172 psl.
[15] André Leroi-Gourhan, „La vie esthétique et les domaines de l’esthétique“, La part de l’œil-Revue de pensée des arts plastiques (Dossier André Leroi-Gourhan et l’esthétique: art et anthropologie), 35-36 (2021-2022), psl. 28-29.
[16] Maurice Merleau-Ponty, 2005. Phenomenology of Perception. London: Routledge, 501 psl.
[17] Laurie Spurling, 2013. Phenomenology and the Social World: The Philosophy of Merleau-Ponty and its Relation to the Social Sciences. London: Routledge, 88 psl.
[18] Merleau-Ponty, Phenomenology of Perception, 520 psl.
[19] Spurling, Phenomenology and the Social World, 89 psl.