Šis elektroninis „Lūžio“ numeris yra skirtas liaudies meno temai. Tai – kvietimas pasvarstyti, kaip šiandien reikėtų suprasti liaudį ir liaudiškumą, ir kur šiais laikais reikėtų ieškoti liaudies kuriamo meno. Tema plati, tad tikiuosi, kad prie jos dar sugrįšime, tačiau šiame leidinyje norėjosi bent jau pradėti.
„Liaudis“ yra ir istorinis, ir kultūrinis, ir politinis terminas. Jis susijęs ir su luominiu, klasiniu žmonių pasidalinimu, ir su romantine vaizduote, ir su politika, ir netgi ideologija. Žodžių junginys „liaudies menas“ neišvengia konotacijų, priklausomai nuo to, apie ką kalbame – ar apie romantikų kūrinius, besisemiančius tyrumo iš „anticivilizacijos“, ar apie kaimo žmonių papročius, ar apie sovietmečio produktą – sceninį ar net profesionalų „liaudiškumą“, o gal tiesiog apie protėvių tradicijų ar meistrystės išlaikymą. Panašu, kad žodžio „liaudis“ prasmę tenka palikti kontekstams. Kokiuose kontekstuose jis bus minimas šiame elektroniniame leidinyje?
Pačia elementariausia prasme žodis „liaudis“ reiškia socialinę žmonių bendriją,[1] paprastus žmones. Anot paprasto žmogaus adoratoriaus Michelio de Certeau,[2] šis anoniminis herojus (paprastas žmogus) yra labai senas, tai – šnabždantis visuomenių balsas, pretekstas tekstams, nesitikintis reprezentacijų. De Certeau vienas pirmųjų dėjo pastangas atrasti teorinius klausimus ir mokslinius metodus, padedančius ištraukti šią mįslingą žmonių grupę iš tiršto neaiškumo rūko ir artikuliuoti tikrąją jų veiklą bei kūrybingumą. Mus, ieškančias(-ius) liaudies, de Certeau iš karto perspėtų: nepaisant to, kad paprastų žmonių masė yra (arba, retrospektyviai žiūrint, atrodo) tarsi bevardė ir beveidė, matyti joje homogeniškumą būtų didelė klaida! Žmonės niekada nėra pasyvūs ir toli gražu nesivadovauja nustatytomis taisyklėmis. Tad vietoje to, kad spekuliuotume apibendrinimais apie liaudį, šiame numeryje pasirinkome atsisukti į tikrus žmones, kurie kuria, kūrė ir kurs.
Pažiūrėkime į liaudį kitaip. Naujas požiūris gali rastis iš šio žodžio pasisavinimo. Pabandykime priskirti save liaudžiai be susipriešinimo ir neturėdamos(-i) omenyje politinio, religinio, klasinio, rasinio ar kultūrinio homogeniškumo. Tokiu nauju žvilgsniu apžvelkime tai, kas buvo anksčiau, paieškokime požiūrių, skatinančių įvairovę ir įtraukumą, į liaudies meną, atraskime naujas iniciatyvas ir naujus būdus, kaip, pasikeitus gyvenimo sąlygoms, paprasti žmonės įprasmina savo gyvenimus.
Pirmiausia numeryje skyrėme dėmesio masinio šimtmečio renginio – Dainų šventės –fenomeno apsvarstymui. Tada ieškojome meno, kuriamo „nuo apačių“, t. y. inspiruoto paprastų žmonių patirčių. Šiame numeryje pristatome du tokio meno pavyzdžius: „Rhytms of Resistance“ grupę (Interviu su „Rhytms of Resistance“ (RoR) kolektyvo būgnininkais apie protestus ir ritmus) ir „Vaivorykštės miuziklą“ (interviu su „Vaivorykštės miuziklo“ turinio kūrėjais ir atlikėjais Frydrichu Mirecku ir Egidijumi Skužinsku). Kitame interviu su šio miuziklo idėjos autore bei režisiere Greta Štiormer ir dramaturge Gabriele Labanauskaite kalbėjomės apie teatrą kaip bendruomeninį meną. Numerį užbaigėme Andriaus Bielskio prisiminimais apie Klaipėdos liaudies operą.
Taigi šiame numeryje kalbame apie meną kaip asmeninio ir bendruomeninio į(si)galinimo, savo balso ar kalbos atradimo praktiką, terpę dialogui; apie kūrybą kaip visuomenės vizijos ir bendruomenės kūrimą; apie ritmą, telkiantį pasipriešinimui, ir apie meną kaip solidarumo šventę.
Smagaus skaitymo!
Gilija Žukauskienė
[1] „Liaudis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, žiūrėta: 2024 m. lapkričio 15 d.
[2] Autorius dedikuoja savo knygą Kasdieninio gyvenimo praktikos paprastam žmogui. De Certeau, Michel, 1988. The Practice of Everyday Life. Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press.