Pink-Floyd-„The-Wall-kadras
Lietuvos valstybinė ideologija[1]
Visuotinai žinoma tiesa yra tai, kad Sovietų Sąjunga turėjo valstybinę ideologiją. Ji vadinosi „komunizmas“. Įdomesnis klausimas – ar valstybinę ideologiją turi nepriklausoma Lietuva?
Bandydamas atsakyti į šį klausimą, pasiremsiu prancūzų filosofu Louisu Althusseriu (1918–1990 m.). Didelę savo filosofinės kūrybos dalį paskyręs ideologijos temai, ideologiją Althusseris laikė tuo, kas „reprezentuoja individų įsivaizduojamą santykį su realiomis jų egzistavimo sąlygomis“[2]. Althusseriui svarbi skirtis tarp to, kas įsivaizduojama ir realu: nors ideologija neatitinka realybės, ji daro aliuziją į realybę, siekia ją reprezentuoti, kuria iliuziją. Ideologijos vaidmuo – reprodukuoti tam tikroje visuomenėje tam tikru metu įsitvirtinusius gamybos santykius.
Ideologijos teorijoje ideologijos sąvokos apibrėžimas varijuoja, o postmodernus požiūris apskritai (pa)neigė Althusseriui svarbią skirtį tarp iliuzijos ir realybės: nėra nieko realaus anapus socialinės realybės ideologinio šydo. Visgi detalesnis ideologijos sąvokos apibrėžimų analizavimas neatitiktų šio teksto kuklių tikslų. Pakaktų sutarti, kad ideologija, kalbant pačiais šiuolaikiškiausiais terminais, yra filtras, per kurį žvelgiame į realybę.
Svarbesnė ir prasmingesnė mums yra kita Althusserio tezė, kad ideologija egzistuoja materialiai[3]. Šios tezės detalizavimui prancūzų filosofas įveda garsiąją Ideologinių valstybės aparatų sąvoką. Ideologiniai valstybės aparatai (IVA) – tai institucijų, organizacijų ir su jomis susijusių, jas atitinkančių praktikų visuma[4]. Anot Althusserio, ideologija valstybėje veikia per[5]: (1) švietimo sistemą (aparatą), (2) šeimos instituciją, (3) religinį aparatą, (4) politinę sistemą, (5) asociacijų, nevyriausybinių organizacijų aparatą, (6) informavimo, informacijos sklaidos ir naujienų aparatą, (7) leidybos sistemą ir (8) kultūros aparatą.
Visi aštuoni išvardyti „aparatai“, anot Althusserio, prisideda prie efektyvaus ideologijos veikimo valstybėje; ideologija veikia materialiai per šiuos aparatus. Švietimą Althusseris išskiria pirmoje vietoje, nes būtent švietimo aparato vaidmuo, jo akimis, moderniaisiais laikais yra esminis – panašiai kaip bažnyčios vaidmuo viduramžiais.
Tačiau mums, grįžtant prie šio teksto tikslų, jau laikas pereiti prie bene polemiškiausio ir paradoksaliausio Althusserio teorijos keliamo klausimo: kaip ir kokiu atžvilgiu galime kalbėti apie valstybinę ideologiją liberalioje demokratijoje? Prancūzų filosofas šioje vietoje nemato jokių problemų. Anot Althusserio, valstybinę, arba dominuojančią, ideologiją užduoda tam tikras Didysis įvykis, perstruktūruojantis visuomenę, keičiantis jos veikimo pagrindus, ir po šio įvykio įsitvirtinanti nauja dominuojanti klasė[6]. Prancūzijos atveju šis Didysis įvykis yra puikiai žinomas: Prancūzijos revoliucija, prasidėjusi 1789 m., vykusi keliomis bangomis ir nusitęsusi į XIX amžių. Aristokratija buvo nustumta nuo dominuojančios klasės pjedestalo ir vietoj jos galios pozicijoje įsitvirtino naujoji – buržuazija.
Šių dienų Prancūziją Althusseris aiškina būtent per dominuojančios buržua ideologijos prizmę. Šią ideologiją (klasių kovoje) įtvirtina dominuojanti klasė, pasitelkdama IVA. Esminiai šios ideologijos bruožai, kuriuos analizuoja prancūzų filosofas: ekonomizmas – efektyvumas, augimas, technologinis progresas ir t. t.; liberalizmas – tikėjimas į vienodas galimybes visiems, visų lygybę prieš įstatymą, darbo pasirinkimo laisvę, sutarčių laisvę, darbdavio bei darbuotojo lygiateisiškumą; nacionalizmas ir t. t.
Tačiau palikime Prancūzijos analizę Althusseriui, o patys atsigręžkime į Lietuvą. Remdamiesi Althusserio analizės logika, Lietuvoje taip pat galime rasti Didįjį istorinį, revoliucinį įvykį, kuris struktūruoja mūsų dabartį – tai 1990-ųjų kovo 11-oji. Leisime sau teigti, kad ši data, žyminti revoliucinį pokytį, nustato tam tikrą ašinę, dominuojančią ideologiją atsikūrusiai Lietuvos Respublikai. Kokios gi yra šios ideologijos reikšmės?
Kaip ir Prancūzijos atveju, šios dominuojančios (ar valstybinės) Lietuvos ideologijos prasminė ašis kyla iš to, kas yra respubliką steigusio Didžiojo įvykio – 1990-ųjų kovo 11-osios – esmė. Jei reiktų nusakyti Kovo 11-osios esmę vienu raktiniu žodžiu, apibendrintume ją kaip antikomunistinę revoliuciją.
Taip, 1990-ųjų revoliucija turi ir svarbų tautinio išsivadavimo nuo Rusijos hegemonijos dėmenį. Tačiau ne mažiau svarbi revoliucijos sudedamoji dalis buvo socioekonominė – kaip ir bene visose revoliucijose. Socioekonominė 1990-ųjų kovo 11-os revoliucijos esmė buvo planinės ekonomikos pakeitimas kapitalistine, rinkos ekonomika, privačia nuosavybe grįsta ekonomika. Dėl šios priežasties leisime sau 1990-ųjų revoliuciją aptarti kaip būtent antikomunistinę, o vyraujančią / ašinę / dominuojančią / valstybinę Lietuvos ideologiją – kaip antikomunizmą.
Įsileidus tokią prieigą į savo sąmonę, akimirksniu atsirakina plačios galimybės suprasti daugelį dalykų, kurie pastaruoju laiku vyksta Lietuvoje. Tarkime, Lietuvos politiką Taivano ir Kinijos atžvilgiu, kurią, priešingu atveju, būtu sunku racionaliai paaiškinti tiek ekonominiu požiūriu, tiek politiniu ar geopolitiniu požiūriu. Taip pat esame ir vienintelė Europos Sąjungos (ES) šalis, nepritarusi susitarimui dėl ES ir Kubos politinio dialogo, ir šis faktas paaiškinamas tuo pačiu.
Lietuva – lyderė globalioje kovoje prieš komunizmą. Tai, kas galėtų skambėti kaip paradoksas dėl mažos šalies ambicijų nesuderinamumo su realiomis galimybėmis, akimirksniu tampa logišku, visiškai paaiškinamu dalyku, tarsi elementarios matematinės lygties sprendiniu, vos tik įsileidžiame pasiūlytą perspektyvą: Lietuva – tai šalis, kurioje antikomunizmas yra tapęs dominuojančia / valstybine ideologija.
Ištarus šią tezę, būtina aptarti platesnę „antikomunistinės“ ideologijos reikšmę Lietuvoje, o tai būtinai pabandysime padaryti kiek vėliau šiame tekste, bet dabar grįžkime prie „antikomunizmo“ tezės ištakų ir tam, kad pailiustruočiau, jog požiūris į Kovo 11-ąją kaip Lietuvos dominuojančią ideologiją struktūruojantį ašinį istorinį įvykį egzistuoja ir anapus Althusserio pasiūlytos teorinės struktūros, noriu jūsų teismui pateikti gana atsitiktinai rastą citatą iš naujojo filosofo Vytauto Radžvilo opuso. Knygoje bauginančiu pavadinimu – Istorija kaip tautų teismas (2024) – randame skyrių, skirtą būtent kovo 11-osios temai: „Vis dar Kovo 11-osios ar jau Post-Kovo 11-osios Lietuva? (2020)“. Šiame skyriuje lietuvių filosofas, kurio nei marksizmu, nei althusserizmu neapkaltinsi, rašo taip[7]:
„Trisdešimtosios Kovo 11-osios metinės skatina, net įpareigoja, dar kartą susimąstyti ir paklausti: tai kokia vis dėlto yra pamatinė ir svarbiausia šios dienos prasmė? Koks buvo didysis valstybę sukūrusio Sąjūdžio tikslas ir kas buvo iš tikrųjų – o tai reiškia iš esmės – pasakyta visam pasauliui tą lemtingą dieną?
Įprastiniai atsakymai, kad tai yra Laisvės diena, kai Lietuva nusimetė penkis dešimtmečius trukusios okupacijos jungą ir atkūrė valstybingumą, yra iš dalies teisingi. Tačiau paviršutiniški. Jie yra tik žvilgsnis į šio įvykio prasmių ledkalnio paviršių. O tai yra požymis, kad tikroji Kovo 11-osios prasmė yra pamiršta ir nenorima jos prisiminti.
<…>
Turėti savo valstybę – būti suverenia, tai yra savivaldžia ir gebančia laisvai lemti savo likimą bendruomene. Šitoks paaiškinimas jau taiko į reikalo esmę. Vis dėlto tai dar nėra galutinis atsakymas į tik ką suformuluotus klausimus. <…> Tą dieną buvo ne tik paskelbta, kad mes, lietuviai, atkuriame prieš pusę amžiaus sunaikintą valstybę.
Iš tikrųjų buvo padaryta kur kas daugiau: Aukščiausiosios Tarybos priimtu Aktu buvo valingai paneigtas kertinis okupuotos Lietuvos naikinimą grindęs ideologinis principas. Jo idėjinės ištakos – 1848 m. pasirodęs „Komunistų partijos manifestas“. Jame skelbiama, kad tautos ir valstybės kartu su religija, morale, filosofija, politika, teise ir kitomis „visuomeninės sąmonės formomis“ esančios istorinės atgyvenos, kurios būsimoje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje neišvengiamai nunyksiančios.“
Teksto pabaigoje, analizuodamas dokumentą, pavadintą „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, profesorius neabejoja, kad jis yra šio naujojo, nuo 1848-ųjų savo šaknis į žemę gilyn leidžiančio komunistinio, marksistinio, globalistinio pasaulio atspindys, todėl prieina absoliučiai dramatiškos išvados:
„Pradėjusi vadovautis ją [strategiją – M. L.] grindžiančiomis ideologinėmis nuostatomis, atkurtoji valstybė iš pradžių teisiškai, o dabar jau ir faktiškai tampa „post-Kovo 11-osios“ Lietuva.
<…> Atšaukti šią savižudišką strategiją yra absoliučiai būtina Lietuvos išlikimo sąlyga.“
Čia ypač įdomus yra 1990-ųjų supriešinimas būtent su 1848-ais. Verta priminti, kad tais metais įvyko vadinamoji trečioji Prancūzijos revoliucija, kuri nuvertė po pirmosios revoliucijos keliems dešimtmečiams sugrįžusią monarchiją ir galutinai įtvirtino šiuolaikinės Prancūzijos gerovės valstybės elementus kartu su didesnės ekonominės lygybės siekiais ir t. t. Trumpai tariant, profesorius Radžvilas savo pasiūlyta semiotika uždraudžia ne tik komunizmą ir marksizmą, bet ir visą globalią kairę su visa jos gerovės valstybe, nes tai nėra 1990-ųjų Lietuva. Ir taškas.
Bandant suvokti 1990-ųjų kovo 11-osios reikšmę, norėtųsi pasiskolinti kelis prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu’o (1930–2002 m.) terminus. Jei drįstume improvizuotai jais pasiremti, tai galėtume teigti, jog kovo 11-oji yra didžiausią simbolinį kapitalą turintis įvykis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tam tikra prasme šis Didysis įvykis yra ir Lietuvos politikos lauko veikėjas – didžiausią simbolinį kapitalą turintis veikėjas. Politikos lauko, taip pat – kas mums atrodo itin svarbu – ir švietimo lauko bei kultūros lauko veikėjas.
Kitas prancūzų socialinės srities mokslininkas – antropologas Claude’as Lévi-Straussas (1908–2009 m.) – veikale Laukinis mąstymas[8] yra atkreipęs dėmesį į tai, kad pirmykštės gentys, tautos ir bendruomenės taip pat save kildina iš tam tikro Didžiojo įvykio, turi savo atsiradimo mitą, kuris struktūruoja jų mąstymą, pasaulio supratimą, mitologiją – šiais laikais pasakytume „ideologiją“…
Istorija šiuolaikiniam žmogui užima mito vietą, tad Lévi-Straussas mato aiškią paralelę tarp pirmykščių tautų mąstymo ir to, kaip prancūzai kildina save iš Prancūzijos revoliucijos. O mes lygiai taip kildiname save iš Kovo 11-osios. Šiuo atžvilgiu pirmykščių tautų mąstymas nėra toks archajiškas, kaip mums galėtų atrodyti, o mes nesame nuo jų tiek nutolę, kiek manome. Tačiau sugrįžkime iš antropologinių apmąstymų prie reikalo esmės: prie Kovo 11-osios prasmių ir to, ką pavadinome antikomunistine Lietuvos ideologija, platesnių prasmių. Kovo 11-osios socioekonominių pokyčių esmė yra būtent tai, kad buvo išstumtas komunizmas. Dainuojanti Lietuvos revoliucija vijo komunizmą lauk kartu su visa sovietine planine ekonomika. Tai socioekonominis prasminis šios revoliucijos branduolys: antikomunizmas. Visgi Didžiojo Kovo 11-osios įvykio struktūruojama dominuojanti / valstybinė šalies ideologija yra įgavusi ir platesnių reikšmių. Išdrįstume teigti, kad Kovo 11-osios antikomunizmas Lietuvoje yra tapęs ir antikaire, jei mąstome apie kairiąją politiką kairiau nei dabartinė Lietuvos socialdemokratija ar „regioninė“ centro-kairė, kurią Lietuvoje atstovauja ne viena partija, susilaukianti populiarumo būtent provincijoje, periferijoje, arba kitaip – „regionuose“.
Šios antikairiosios ideologijos reikšmes galėtume įvardyti ir dar konkretesniais terminais. Lietuvoje vis garsiau reiškiasi „žalioji“ kairė (kol kas tik rinkiminio diskurso lygmenyje), LGBTQ+ teisių „kairė“ (atstovaujama visais kitais atžvilgiais klasikinės dešiniosios partijos) ir t. t. Pats terminas „kairė“ pradeda įgauti ir svorio, ir tam tikro prestižo, su „kaire“ jau bando identifikuotis nemažas ratas jaunų žmonių, naujosios kartos atstovų. Tad kas yra ta aptariamoji valstybinės ideologijos antikairė? Ji tampa būtent socioekonominės kritikos eliminavimu. Dominuojanti Lietuvos ideologija eliminuoja bet kokią stipresnę ar radikalesnę socioekonominę kritiką, socioekonominių šalies fundamentų kritiką, rinkos dėmenų kritiką.
Ši ideologija nustato tam tikrą „šventumo“ zoną: rinka, privačia nuosavybe grįsta ekonomika, valstybės vaidmens ekonomikoje minimizavimas. Kitaip tariant, į „šventumo“ zoną patenka visa esamybė – esama socioekonominė struktūra, kuri buvo iškovota Didžiojo revoliucinio įvykio metu. Tai „šventa“. Tačiau ši „šventumo“ zona neišvengiamai nustato ir tam tikrą tabu zoną: tai esamos socioekonominės struktūros pagrindų kvestionavimas, bet kokia aštresnė jų kritika, radikalesnių inovacijų siūlymas. Tai, kas yra įprasta klasikinei kairei Vakarų Europos šalyse, pas mus dėl analizuojamų priežasčių vis dar yra tabu zona – antilietuviška.
1 pav. Lietuvos valstybinės ideologijos „semiotinis kvadratas“
Prieš baigdamas, dar norėčiau pasidalyti pastebėjimais apie kelis požymius, simptomus, kuriuos būtų verta detaliau patyrinėti, bet jie stiprina jausmą, kad aptariamoji lietuviškoji ideologija išties veikia. Pirmasis simptomas, tebūnie, jau nueinanti (2020–2024 m.) Lietuvos vyriausybė, kuri lietuviškosios / antikomunistinės ideologijos atžvilgiu turbūt buvo uoliausia iš visų. Šios vyriausybės politika Taivano ir komunistinės Kinijos klausimu būtų simbolinis pavyzdys. Čia ypač reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didžiąją šios vyriausybės dalį sudarė būtent jaunosios kartos žmonės, kurie mokyklose ir universitetuose mokėsi būtent dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, po nepriklausomybės atgavimo, arba jau naujajame amžiuje, kitaip sakant – Naujoji karta.
Kitas simptomas – didžiųjų Lietuvos miestų, ypač Vilniaus, išsilavinusi jaunuomenė, kuri yra tapusi uolia Tėvynės Sąjungos – Konservatorių, taip pat liberaliųjų dešiniųjų partijų elektorato dalimi. Lietuvoje yra įvykusi įdomi inversija: aštresnės socioekonominės kritikos galima tikėtis iš regionų, periferijos, kur kritikos šaltinis yra tam tikras santykinis nepriteklius – pajamų, infrastruktūros ir t. t.; tuo tarpu labiau išsilavinusi didžiųjų miestų jaunuomenė, baigusi geriausias Lietuvos mokyklas ir geriausius universitetus, – ir čia kalbu apie žmones, kurie baigė mokyklas jau nepriklausomybmečiu, – būtent jie stovi „šventoje“ esamybės, kuri buvo iškovota Kovo 11-osios revoliucijoje, sargyboje. Būtent didžiuosiuose miestuose ir tarp jaunų žmonių koncentruojasi jėga, atmetanti radikalesnę socioekonominę kritiką kaip ereziją – „runkelių“, „antrosios Lietuvos“ arba „komunistų“, „leftistų“ ir t. t. ereziją. O tai yra paradoksalu, nes daugelyje Vakarų ir likusio pasaulio šalių būtent išsilavinusi miestų jaunuomenė paprastai yra aštresnės socioekonominės kritikos šaltinis.
Trečiasis, ir šiam kartui paskutinis, simptomas – ideologijos veikimo pavyzdys: net tie jaunosios kartos atstovai, kurie identifikuoja save su kaire – „žaliąja“ kaire, LGBTQ+ teisių ar kita kaire, – savo kritinėje mąstysenoje paprastai eliminuoja socioekonominius matmenis – socioekonominių teisių kairę. Būsto ir sveikatos paslaugų prieinamumas, kainos, minimalus atlyginimas, ekonominė demokratija ir kitos panašios temos nėra madingos, įdomios, neatrodo aktualios.
Pora išvadų pabaigai
Viena vertus, remdamiesi aptartais (o ir kitais) pavyzdžiais, konstatuotume, kad ideologiniu atžvilgiu Lietuvos švietimo sistema per atkurtos nepriklausomybės metus buvo itin efektyvi. Mes esame pratę kalbėti apie įvairų Lietuvos švietimo sistemos neefektyvumą, bet štai švietimas, kaip vienas iš ideologinių valstybės aparatų (pagal Althusserį), veikia itin efektyviai.
Antra vertus, tai kelia ir naujų iššūkių Lietuvos švietimo sistemai. Jei esame pasirinkę Vakarų, eurointegracijos kryptį, tuomet kritinio mąstymo lavinimas, įskaitant ir socioekonominę kritiką, turėtų būti itin svarbus švietimo sistemos uždavinys. Mokiniai ir studentai, baigę mokyklas ir universitetus, turėtų būti susipažinę su klasikiniais kritinių socialinių teorijų veikalais, turi gebėti dalyvauti polemikoje apie dalykų padėtį, ne tik „šventos“ esamybės gynime. Jie turėtų vesti šią polemiką, inicijuoti ją. Išsilavinę žmonės turi būti išsilavinę tikrąja ir vakarietiška šio žodžio prasme, ypač šiais globalių krizių ir iššūkių laikais.
Kam visa tai? Lietuvos labui.
Mindaugas Liaudenskis yra Vilniaus Universiteto sociologijos magistras, šiuo metu – laisvai praktikuojantis sociologas.
[1] Tekstas paremtas pranešimu, kuris skaitytas „KArtu“ ir DEMOS kritinės minties instituto organizuotoje konferencijoje „Kultūra, visuomenė ir emancipacija“, Švietimo temai skirtoje sesijoje, 2024 m. birželio 15 d.
[2] Louis Althusser, 2014. On the Reproduction of Capitalism: Ideology and Ideological State Apparatuses. London – New York: Verso, 181 psl.
[3] Ibid., 184 psl.
[4] Ibid., 77 psl.
[5] Ibid., 75 psl.
[6] Ibid., 98 psl.
[7] Vytautas Radžvilas, 2024. Istorija kaip tautų teismas. Vilnius: Valstybingumo studijų centras, 240–241 psl.
[8] Claude Lévi-Straussas, 1997. Laukinis mąstymas. Vilnius: Baltos lankos, 285–286 psl.