Asociacija Vilniaus Moterų namai
Lietuva prisijungė prie tarptautinės bendruomenės pastangų kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje, atgavusi nepriklausomybę. Tuo metu sparčiai keitėsi smurto prieš moteris šeimoje įveikimo paradigma, visų pirma, supratimas apie tai, kokia pagalba nukentėjusiesiems yra veiksmingiausia. Iki tol egzistavęs universalus įsitikinimas, kad geriausia pagalba smurto šeimoje aukoms yra prieglauda, t. y. moteris ir vaikai turi bėgti ir slėptis nuo smurtautojo, buvo keičiamas naująja paradigma, paremta specializuotos kompleksinės pagalbos teikimu. Šis naujas požiūris pabrėžė, kad svarbu užtikrinti moterų ir vaikų apsaugą jų namuose, reikalaujant neatidėliotinų valstybės institucijų veiksmų ir skatinant teisėsaugą taikyti naujai priimamus įstatymus, kurie numato, kad iš šeimos namų turi būti iškeldinamas smurtautojas – būtent jis turi patirti visus nepatogumus, kylančius dėl jo smurtinių veiksmų. Vis plačiau įsitvirtino požiūris, kad moterys ir vaikai turi teisę likti saugūs savo namuose ir jiems turi būti teikiama specializuota pagalba, padedanti išsivaduoti iš smurtinių santykių ir įveikti patirto smurto padarinius.
Asociacija Vilniaus Moterų namai (VMN) buvo pirmoji moterų nevyriausybinė organizacija (NVO) Baltijos šalyse, 1996 m. atvėrusi krizių centro duris smurtą ir prievartą patiriančioms moterims – teikianti tęstinę, ilgalaikę, su apgyvendinimo paslaugomis nesusijusią, specializuotą kompleksinę pagalbą. Centro įkūrimas buvo paskatintas JT IV Pasaulinės konferencijos moterų klausimais Pekine (1995 m.), o tiksliau – jos iškeltų tikslų ir uždavinių siekti moterų padėties gerėjimo dvylikoje kritinių pažangos sričių, įskaitant smurto prieš moteris įveikimą. Veiklos pradžioje ypač svarbi buvo Šiaurės šalių moterų pagalba. Jos dosniai dalijosi savo feministinėmis vertybėmis, žiniomis ir ištekliais su naujai įkurto krizių centro komanda. Padėdamos į mus besikreipiančioms moterims, klausydamos jų istorijų ir sekdamos tų istorijų vystymąsi, palaipsniui supratome, kad moterų pastangos išeiti iš smurtinių santykių neretai susidurdavo su nedraugišku ir net atgrasančiu valstybės institucijų atsaku. Iškilo būtinybė keisti teisinį reguliavimą.
2004 m. Lietuvai įstojus į ES, asociacija VMN tapo įgaliotąja WAVE tinklo atstove Lietuvoje. Tuo metu WAVE (Women Against Violence Europe) buvo smurtą ir prievartą patiriančioms moterims pagalbą teikiančių NVO tinklas, jungiantis organizacijas Europos Tarybos erdvėje (2013 m. WAVE tinklas oficialiai įregistruotas kaip asociacija su būstine Vienoje). Reguliariai dalyvaudamos šio tarptautinio tinklo veikloje, turėjome galimybę susipažinti su tarptautine gerąja praktika ir 2011 m. mums pavyko ją perkelti į Lietuvą.
2011 m. gegužės 26 d. Lietuvos parlamentas beveik vienbalsiai priėmė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Tai buvo svarbi demokratijos pergalė. Įstatymas įtvirtino, jog smurtas artimoje aplinkoje – tai nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas, todėl valstybė privalo teikti specializuotą kompleksinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims, kurių absoliuti dauguma yra moterys. Įgyvendinant įstatymą 2012 m. visoje Lietuvoje veiklą pradėjo Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) tinklas, kuriamas moterų pilietinių organizacijų pagrindu. Taip buvo institucionalizuota specializuota kompleksinė pagalba – centrų veiklą finansuojant iš valstybės biudžeto programiniu pagrindu.
Kodėl tai buvo svarbi demokratijos pergalė? Visų pirma todėl, kad lyčių lygybė yra visos demokratijos pagrindas, o smurtas prieš moteris – tai kraštutinė moterų diskriminacijos forma, paneigianti visas kitas moters kaip žmogaus ir pilietės teises ir užkerta kelią jomis naudotis (JTO, 1995 m.). Savo ruožtu, Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija, 2011 m.) įtvirtina, kad smurtas prieš moteris – istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai, todėl smurto prieš moteris įveikimas yra viena svarbiausių sąlygų visuomenės stabilumui užtikrinti.
Nepaisant to, kad Lietuvos pasirinktas smurto prieš moteris įveikimo modelis, įskaitant valstybės garantuojamos specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą, iki šiol yra vienas progresyviausių Europoje, jį įgyvendinant institucijų praktikos toli gražu neidealios. Trūkstant vieningo pasaulėžiūrinio pagrindo ir teisingo smurto prieš moteris priežasčių, dinamikos ir pasekmių supratimo, ši problema imama spręsti pasitelkiant Socialinių paslaugų įstatymą. Svarbu pabrėžti, kad smurtas artimoje aplinkoje jokiu būdu nėra išimtinai socialinės atskirties grupėms būdingas reiškinys. Sutuoktinio ar partnerio smurtą kuriame nors gyvenimo etape gali patirti ir patiria viena iš trijų pasaulio moterų, tai gali patirti bet kuriam socioekonominiam sluoksniui priklausantis, bet kokio išsilavinimo, profesijos, amžiaus ir t. t. asmuo, t. y. iš esmės bet kuri Lietuvos moteris. Todėl šio nusikaltimo ir žmogaus teisių pažeidimo aukoms turi būti teikiama specializuota kompleksinė pagalba, reglamentuojama Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, o ne bendroji socialinė pagalba, kurią apibrėžia Socialinių paslaugų įstatymas, skirtas teikti pagalbą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, kurių įvairių metų duomenimis yra ne daugiau kaip 6 proc. Sutikite, kad neatsakinga ekstrapoliuoti į atskirties ir rizikos grupę patenkančių asmenų poreikius, problemas ir jų sprendimo būdus visai visuomenei!
Taip pat pastaraisiais metais buvo priimti bent du moterų teises ir laisves ribojantys įstatymai – 2018 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, o 2020 m. įsigaliojusi Mediacijos įstatymo pataisa įtvirtino privalomą mediaciją skyrybų atveju ginčo teisena, nedarant išimties net moterims, siekiančioms išsilaisvinti iš smurtinės santuokos. Įsigaliojus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, pranešusi apie smurtą artimoje aplinkoje moteris, jei ji turi nepilnamečių vaikų, tampa ne tiek valstybės garantuojamos apsaugos ir specializuotos pagalbos subjektu, kiek Vaiko teisių tarnybos ir socialinių įstaigų perteklinio veikimo taikiniu. Vaikų gynimo nuo smurto šeimoje problemą bandoma spręsti ne pašalinant ir drausminant smurtautoją, kaip to reikalauja tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai, o, neatsižvelgus į realias jų gyvenimo aplinkybes, padarant motinas Socialinių paslaugų įstatymo subjektais bei grasinant atimti vaikus. Perdėtas valstybės kišimasis į privatų asmens gyvenimą, pakeičiant realiai egzistuojančią smurto prieš moteris ir vaikus problemą neegzistuojančia „socialinių įgūdžių stokos“ problema, žymiai apsunkino daugybės Lietuvos moterų gyvenimus. Pabrėžiame – būtent tų moterų, kurios turi visus reikiamus įgūdžius ir kompetencijas pasirūpinti savo vaikais, savarankiškas pajamas, tinkamą būstą ir sėkmingas profesines karjeras. Šio įstatymo veikimas turėjo atgrasantį poveikį išviešinant smurtą ir vėl padidino šio nusikaltimo ir žmogaus teisių pažeidimo latentiškumą. Dėl patiriamo institucinio smurto moterys kreipiasi į SKPC, dėl savo pažeistų teisių rašo laiškus Seimo nariams, buriasi į savipagalbos grupes, bandydamos bendromis jėgomis priešintis nedraugiškam valstybės institucijų veikimui. Valstybė, deklaruojanti siekį padidinti moterų galią visose visuomenės gyvenimo srityse, realiai ją sumažino iki minimumo, įgalindama smurtautoją manipuliuoti institucijomis ir pati tapdama vienu dideliu sisteminiu smurtautoju.
Šiuo metu svarbiausias smurtą ir prievartą patiriančių moterų resursas yra būtent klientui draugišką specializuotą kompleksinę pagalbą teikiantys SKPC. Specializuotos kompleksinės pagalbos principus trumpai galima nusakyti taip:
- Pripažinimas, kad smurtas prieš moteris šeimoje kyla iš lyčių nelygybės ir yra šios nelygybės priežastis ir pasekmė.
- Pripažinimas, jog vyrų smurtas šeimoje yra trauminė daugelio moterų patirtis (kolektyvinė trauma), kuri kyla ne dėl konkrečios moters charakterio savybių, veiksmų ar kitų individualių aplinkybių, o dėl jėgos ir galios disbalanso tarp moterų ir vyrų visuomenėje ir šeimoje.
- Konsultavimas SKPC remiasi feministine teorija ir praktika, yra grįstas žiniomis apie psichologinę traumą, pagarba moters autonomijai, jos sprendimams ir pasirinkimams.
- Pripažinimas, jog smurtą ir prievartą patiriančioms moterims būtinos tik moterims skirtos saugios erdvės, kuriose ir skleidžiasi moterų pagalba moterims. Smurtą ir prievartą patiriančios moterys gali skausmingai reaguoti į vyrų buvimą pagalbos teikimo erdvėje, todėl SKPC konsultuoja tik moterys.
- SKPC pagalba yra ne hierarchinė, o horizontali – klientė suvokiama kaip tokia pat moteris, tiesiog šioje situacijoje konsultantė turi žinių ir įgūdžių, reikalingų pagalbai suteikti. Tuo SKPC pagalba skiriasi nuo bendros socialinės pagalbos įstaigų, kur santykis konstruojamas tarp specialisto ir paslaugų gavėjo.
- Skiriamasis specializuotos pagalbos bruožas visur pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, yra pilietinis įgalinimas arba pagalba atkuriant pažeistas žmogaus ir piliečio teises, t. y. įgalinant asmenį pasipriešinti smurtui ir / ar nutraukti smurtinius santykius, o ne pritaikyti jį prie smurtinės situacijos.
Tenka tik apgailestauti, kad šiai dešimtims tūkstančių moterų (2019 m. užfiksuoti 53 075 kreipimaisi į policiją dėl smurto artimoje aplinkoje, 2020 m. – 58 553) aktualiai pagalbai valstybė kasmet skiria tik 1,5 mln. eurų, todėl šios pagalbos prieinamumas ir netgi žinomumas yra toli gražu nepakankamas. Siekiant faktinės lyčių lygybės, būtent šios srities sustiprinimas, SKPC įgalinimas, didinant jų žmogiškuosius ir finansinius išteklius, yra itin svarbus moterų bendruomenės pažangos skatinimui. Šios pagalbos svarbą pabrėžia ir Stambulo konvencija, kurios ratifikavimo klausimas šiuo metu aktyviai svarstomas.
Istoriškai būtent Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimas tapo lūžio tašku keičiant visuomenės požiūrį į smurto prieš moteris šeimoje problemą. 2010 m. valstybė atsiskaitė už 200 smurto šeimoje atvejų, o 2011 m. priėmus specialų įstatymą, per pirmąsias jo veikimo savaites (gruodžio 15–31 d.) buvo užfiksuota apie 3500 kreipimųsi į policiją dėl patiriamo smurto. Taip pat, Eurobarometro duomenimis, 2010 m. net 84 proc. Lietuvos gyventojų dėl patiriamo smurto kaltino pačias moteris, o 2016 m. šis skaičius sumažėjo iki 42 proc. Tai ir atsakymas Stambulo konvencijos kritikams, teigiantiems, kad Konvencijos ratifikavimas „nieko nepakeis“ ir „viską mes jau turime“ – strateginių dokumentų priėmimas visada keičia problemos suvokimą ir jos sprendimo būdų pasirinkimus, nes, kaip žinia, Pradžioje buvo Žodis.
Deja, šios Konvencijos tikslas ir uždaviniai dažnai neteisingai suvokiami. Gerai organizuota ir iš išorės finansuojama kampanija prieš Stambulo konvenciją, kaip byloja atlikti tyrimai (pavyzdžiui, tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ tyrimas), vyksta ir turi būti teisingai įvardijama: iš esmės tai ataka prieš lyčių demokratiją. Stebint vykstančius procesus, antidemokratinių jėgų bandymus kontroliuoti visuomenę mitais, melagienomis bei gąsdinimais, turime konstatuoti, jog dar nesame įgiję atsparumo jėgoms, aktyviai siekiančioms destabilizuoti visuomenę.
Viešojoje erdvėje akivaizdžiai trūksta autoritetų, galinčių pakilti virš dviejų stovyklų ir įtikinamai stoti bendrojo gėrio pusėje. Būtina parodyti tikrąjį vykstančių procesų veidą ir mesti iššūkį tam, kas jau seniai nebėra diskusija, bet vis labiau tampa neapykantos kalba, oponento dehumanizavimu, atsisakant svarstyti objektyvius argumentus. Simptomiškas yra ir LR prezidento pozicijos neapibrėžtumas. Kalbėdamas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje, prezidentas Gitanas Nausėda išreiškė „didžiausią pagarbą žmogaus teisėms kaip būtinai taikos ir saugumo sąlygai“. Savo kalboje jis pabrėžė įstatymų viršenybės, lyčių lygybės, moterų įgalinimo bei moterų ir mergaičių teisių gynimo svarbą. Tačiau Lietuvoje įsisiūbavus diskusijai dėl Stambulo konvencijos, jo požiūris į moterų teises stebėtinai pasikeitė – kovo 9 d. interviu prezidentas be kita ko pareiškė, jog smurto prieš moteris įveikimui skirtos konvencijos ratifikavimas yra susijęs „[…] su tam tikromis pasekmėmis mūsų švietimui ir netgi žodžio laisvei.“ Nebe pirmą kartą kyla pagrįstas klausimas, ar pareigas einantis prezidentas geba atstovauti visos visuomenės gerovei ir taikai, kaip žadėjo rinkiminės kampanijos metu?
Pažymėtina, jog panašūs destabilizuojantys procesai jau kurį laiką vyksta ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, tarptautinės bendruomenės vertinimu Vengrija nebelaikoma demokratine šalimi, o Lenkija priskiriama prie nekonsoliduotos demokratijos šalių. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog neatsitiktinai piliečių visuomenės balso slopinimas ir moterų teisių kaip visuotinių ir nedalomų žmogaus teisių, bei moterų reprodukcinių teisių ribojimas tapo pirmuoju antidemokratinių jėgų taikiniu šiose šalyse. Taigi, bendras šių procesų vardiklis yra moterų teisių ribojimas, o šias apraiškas pastaruoju metu stebime ir Lietuvoje. Nėštumo nutraukimo prieinamumo ribojimas karantino metu ir nenoras įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą (o tai išspręstų stacionarių medicininių paslaugų trūkumo problemą), kliūtys moterims, siekiančioms nutraukti disfunkciškas ar net smurtines santuokas, sistemiški moterų teisės į privatumą pažeidimai, bandant jas kontroliuoti per vaikų teisių apsaugos sistemą, ir galų gale smurto prieš moteris įveikimui skirtos Stambulo konvencijos demonizavimas yra ne kas kita, kaip kryptingos patriarchato pastangos grąžinti visuomenę į tamsiuosius amžius su jiems būdingu moterų pavergimu ir vyro valdžios despotizmu.
Visgi galima teigti, kad nugali sveikas protas: pasirodo vis daugiau straipsnių ir laidų, skatinančių teisingą tikrovės suvokimą, todėl turime tikėti, kad sugebėsime išeiti iš visuomenę apėmusios ir pandemijos paaštrintos pasaulėžiūros krizės, o ją įveikę tapsime išmintingesni ir atsparesni antidemokratinių jėgų poveikiams.
Tiems, kurie mano, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas ir įgyvendinimas taptų papildoma našta Lietuvos biudžetui, primename, jog, Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, nesanuotas smurtas prieš moteris šiuo metu Lietuvai kasmet kainuoja 645 mln. eurų, o, nesant konsoliduotos valstybės politikos, lyčių lygybės įgyvendinimui skiriamos lėšos įvairių ministerijų lygmenyje išblaškomos oportunistiniams sprendimams. Be to, šiuo metu skirstomos ES Ekonomikos atsigavimo fondo lėšos, o ES reikalauja, kad būtų skirta pakankamai išteklių moterų, kaip labiausiai nuo pandemijos ir karantino nukentėjusios socialinės grupės, pažangos skatinimui kiekvienos ministerijos kuruojamoje srityje. Todėl Stambulo konvencija yra svarbus ir reikalingas įrankis, kurio negalima ignoruoti ir dėl ekonominių priežasčių.
Apibendrinant, svarbu pabrėžti šios Konvencijos svarbą Lietuvos demokratinės visuomenės raidai apskritai. Ratifikavus Stambulo konvenciją būtų pasiekti šie tikslai:
- Būtų paskatintas lyčių lygybės politikos įgyvendinimas – Konvencija tiesiogiai susieja moterų patiriamą smurtą su jų subordinuota padėtimi visuomenėje ir šeimoje. Lyčių lygybės politika būtent ir yra skirta padidinti moterų galią taikant laikinąsias specialiąsias moterų pažangos priemones. Pažymėtina, kad lyčių lygybės politika Lietuvoje faktiškai nebeįgyvendinama. Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, Lietuva nepadarė pažangos šioje srityje nuo 2005 m. ir per pastaruosius keletą metų prarado keturias pozicijas, nusileido nuo 19 iki 23 vietos tarp kitų Europos šalių ir yra vadinama „neriančia žemyn šalimi“ (diving country). Prisiminkime, kad 10-ajame XX a. dešimtmetyje Lietuva pagrįstai didžiavosi, jog yra pirmoji posovietinė valstybė, priėmusi Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą (1999 m.), čia veikė Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierės įstaiga su plačiu mandatu aktyviai stebėti visą valstybės politiką ir kryptingai daryti jai įtaką tiek, kiek ji prisideda prie moterų pažangos. Buvo sukurti ir kiti instituciniai lyčių lygybės mechanizmai: Premjero patarėjos moterų pažangos klausimais institutas, Statutinė moterų parlamentinė grupė ir Nacionalinis konsultacinis moterų forumas prie Seimo, skirtas sujungti moterų NVO iniciatyvas ir pastangas moterų pažangos srityje bei informuoti svarbią struktūrinę įstatymų leidžiamosios valdžios grandį apie NVO veiklos srityse žinomas moterų problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM) buvo priskirtos lyčių lygybės ministerijos funkcijos, jai pavesta kuruoti moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimą, pradėjo veikti tarpinstitucinė Moterų ir vyrių lygių galimybių komisija prie SADM. Nelaimei, ši gera pradžia netrukus buvo užtemdyta revizionistinės, lyčiai neutralios vadinamosios „lygių galimybių politikos“. Tai reiškia, kad nuo teisingo problemos suvokimo ir adekvačių jos sprendimo būdų pasirinkimo buvo pereita prie vulgaraus „lygybės“ suvokimo dedant lygybės ženklą tarp moterų ir vyrų. Moterų problemos patylomis buvo pradėtos priskirti atskirties ir rizikos grupių problematikai. Šiuo metu aukščiau išvardinti instituciniai lyčių lygybės mechanizmai sugriauti ir nebefunkcionuoja. Stambulo konvencijos ratifikavimas paskatintų Lietuvos grįžimą prie lyčių demokratijos stiprinimo ir galėtų prikelti ją iš užsitęsusio atžangos periodo. Tai, mūsų manymu, yra svarbiausia priežastis, kodėl taip aktyviai priešinamasi Konvencijos ratifikavimui, kodėl Katalikų Bažnyčios remiami radikaliosios dešinės ideologai stengiasi ją demonizuoti.
- Atsirastų teisingas smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris prevencijos suvokimas. Bene radikaliausia Konvencijos dalis yra aiškus pripažinimas, kad smurtą visuomenėje ir šeimoje neproporcingai dažnai patiria moterys ir tai vyksta dėl visuomenės nuostatų, kurias būtina keisti. Būtina atsisakyti stereotipinių vyrams ir moterims priskiriamų vaidmenų, kurie yra nepalankūs moterims ir įtvirtina privilegijuotą vyrų padėtį. Viena iš moterų pažangos skatinimo ir stereotipinių jų socialinių vaidmenų suvokimo atsisakymo formų yra aiški komunikacija ir visuomenės švietimas apie tai, jog vyrai nėra pranašesni už moteris, kaip ir moterys nėra pranašesnės už vyrus, jog jos lygiai taip pat sėkmingai gali dalyvauti pinigus ir prestižą kuriančiose visuomenės veiklos srityse, pavyzdžiui, informacinėse technologijose, finansuose, aukštosiose technologijose.
- Stambulo konvencija įtvirtina valstybės pareigą teikti specializuotą kompleksinę pagalbą ir užtikrinti jos prieinamumą. Konvencija itin pabrėžia moterų pilietinių organizacijų ypatingą vaidmenį teikiant klientui draugišką pagalbą ir valstybės pareigą laikyti jas svarbiausiais partneriais bei stiprinti jų institucinius gebėjimus. Tai įpareigotų valstybę skirti deramą dėmesį jau egzistuojančio SKPC tinklo stiprinimui, jo žmogiškųjų ir finansinių išteklių didinimui.
- Dar kartą paneigdamos melagieną, jog „viską mes turime“ ir „Konvencija neįneš nieko naujo“, primename, jog Lietuvoje iki šiol nėra specializuotų pagalbos išprievartavimo aukoms centrų. Konvencija įpareigoja juos steigti.
- Konvencija įpareigoja valstybę teikti tiek skubią, tiek ir ilgalaikę apsaugą nuo smurto, t. y. įvesti skubios apsaugos nuo smurto šeimoje orderį, kurį gali išduoti policija, bei ilgalaikį civiline tvarka teismo skiriamą apsaugos nuo smurto orderį. Tai žymiai pagerintų šio nusikaltimo ir žmogaus teisių pažeidimo aukų padėtį, paskatintų pasitikėjimą valstybės noru ir pasiryžimu apginti moteris nuo smurto šeimoje ir sumažintų šio nusikaltimo latentiškumą – paskatintų moteris išviešinti patiriamą smurtą ir kreiptis pagalbos.
- Konvencija taip pat įpareigoja kriminalizuoti persekiojimą (stalking). Kaip žinoma, smurtas nesibaigia porai išsiskyrus, ypač jei turima nepilnamečių vaikų. Net ir nutraukusi smurtinius santykius, moteris gali būti dar ilgą laiką persekiojama, trukdant jai ilsėtis, dirbti, bendrauti su draugais, ji apipilama grasinimais, būna sekama, taip sukuriant nuolatinę pakartotinio smurto grėsmę ir net pavojų gyvybei.
- Koordinuotas institucijų atsakas. Šiuo metu Lietuvoje veikiantys įstatymai yra tarpusavyje nesuderinti ir jas įgyvendinančios institucijos neretai taiko diametraliai priešingą politiką bei iš jos kylančias praktikas. Pavyzdys – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymų veikimas ir prieštaringos jų įgyvendinimo praktikos. Išviešinusi patiriamą smurtą moteris, jei ji turi nepilnamečių vaikų, neretai yra apkaltinama, kad neužtikrina saugios aplinkos vaikams ir vaikai yra iš jos paimami, nors Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas įpareigoja apsaugoti moteris ir vaikus jų pačių namuose. Stambulo konvencija įpareigoja valstybės institucijas koordinuoti veiksmus smurto prieš moteris šeimoje atvejais tarpusavyje, o taip pat ir su NVO, visų pirma su pagalbą teikiančiais SKPC.
Atsižvelgdamos į tai, kviečiame visuomenę ir politikus palaikyti Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo ratifikavimą.