Praėjusių metų spalio 17 dieną festivalyje Vilnius Jazz įvyko neeilinis koncertas. Čia koncertavo iš Niujorko atvykusi muzikantė Amirtha Kidambi ir jos grupė The Elder Ones. Dainininkė scenoje pasirodė su palestinietiška kufija, prieš jos pasirodymą buvo perskaitytas laiškas, kuriame muzikantė pristatė savo kūrinių temas – pradedant nuo ūkininkų protestų Indijoje ir baigiant vykstančiais karais ir žmonių naikinimu. Renginio recenzijose buvo suabejota, ar pernelyg didelis dėmesys politikai neslopina muzikinės raiškos. Perskaitę šį interviu galbūt suprasite, kas paskatino kūrėją prabilti taip, kaip ji kalba dabar – ir, pasirodo, sulaukti didžiulės sėkmės.
Pirmiausiai norėtųsi paklausti, kokią muziką klausėtės prieš tapdama muzikante? Galbūt tai nebuvo net muzika? Gal tai buvo gatvės garsai, ūžesiai ar kažkas kito? Ir kaip ta muzika Jus paveikė? Ar norėjote tą poveikį perduoti savo klausytojams?
Pirmiausiai su muzika susidūriau ir įsitraukiau namuose. Mano mama labai mėgo – ir iki šiol mėgsta – klasikinę karnatinę muziką iš Pietų Indijos. Ji visada skambėdavo mūsų namuose, kartu su religinėmis giesmėmis, Vedų giedojimais, ritualiniais choraliniais giedojimais. Tokia muzika mane supo visada. Ir dar labai anksti – nuo tų laikų, kurių dar neatsimenu – lankydavomės bendruomenės giedojimo susitikimuose, kur buvo giedamos religinės giesmės. Ten pirmą kartą išgirdau harmoniją ir pradėjau pati ja groti. Tai buvo bendras giedojimas – kažkas užveda, o kiti atkartoja. Tokiu būdu ir pradėjau pažintį su muzika.
Mokykloje dainavau visuose choruose. Dainavome daug vakarietiškos klasikinės muzikos. Net vaikystėje prisimenu, kaip mokykloje dainavome Bartoko kūrinius vengrų kalba. Dalyvavome įdomiuose projektuose – dainavome su Kirovo baletu iš Sankt Peterburgo, atlikome Čaikovskio kūrinius vaikų chore. Tai buvo labai įdomūs dalykai.
Kai augau, mane labai įtraukė rokas ir hiphopas. Esu kilusi iš Bay Area – San Francisko ir Oklando apylinkių, o ten yra stipri aktyvistinė hiphopo scena. Muzikantai ten ne tik atliko savo kūrinius – jie taip pat kalbėjo apie politines problemas. Taip pat toje vietovėje buvo stipri pankroko scena – tokios grupės kaip Deerhoof, Lightning Bolt, Hella. Kalifornijoje esama senos pankroko tradicijos. Taigi domėjausi ir punk muzika – jie visada kėlė politinius klausimus ir ėjo prieš srovę.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, įvyko 9/11. Tai man buvo labai reikšmingas momentas. Ypač todėl, kad Amerikoje po to atsirado rasizmo, nukreipto prieš tokius žmones kaip aš. Todėl politinė muzika mane ypač traukė.
Tuo pačiu metu atradau džiazą – dainavau mokyklos džiazo grupėje, o mūsų miesto bibliotekoje kažkas buvo nupirkęs visą kompanijos „Impulse” įrašų kolekciją. Kiekvienas jų įrašas buvo bibliotekoje. Klausydavausi jų per kompiuterį – atsimenu, kaip klausiau John Coltrane Ascension ir panašių kūrinių. Mane tai labai sujaudino, ypač vėlyvasis Coltrane‘as, jo muzikoje atsirado sąsajų su Indijos dvasine muzika. Tai man priminė religinę muziką, bet tuo pačiu ir pankroką – tai buvo labai intensyvu, labai garsu, tarsi šauksmas.
Įstojau į universitetą studijuoti klasikinės muzikos. Man tai labai patiko – ypač domėjausi senąja muzika. Ji turi tam tikro laisvumo, net eksperimentinės dvasios – kai klausome jos dabar, barokinė ar viduramžių muzika skamba labai „kitaip”. Man tai buvo įdomu, bet vis dėlto per daug europietiška. Nejaučiau, kad tai mano kultūra, kad turėčiau tai atlikti.
Kai persikėliau į Niujorką ir pradėjau kurti savo muziką, viskas pasikeitė. Universitete turėjau grupę, grojančią post-roko stiliumi – nežinau, ar esi girdėjęs apie Godspeed You! Black Emperor ar panašias grupes – tai kažkas panašaus. Bet atvykus į Niujorką, pradėjau lankytis tokių atlikėjų kaip Cecil Taylor koncertuose. Ir tada visų šių ryšių dėka pradėjau atrasti savo balsą.
Mano muzikoje atsirado religinės muzikos elementų, ji politinė, ji priešinasi meinstrymui, taip pat joje esama klasikinių ir eksperimentinės muzikos įtakų. Viskas natūraliai susijungė.
O taip visa tai man labai įdomu. Esu filosofijos daktaras, bet taip pat labai giliai pasinėręs į šią klasikinę, laisvąją naująją muziką, nes ji nuostabi, ypač kai ją kuri. Taigi norėjau paklausti ypač apie Indiją – kaip ji daro įtaką tavo kūrybai? Ar jauti, kad nori į ją įdėti kažką indiško, ar nori šią muziką perkurti savaip, kad išreikštum tai, kaip Indiją jauti pati?
Sunku paaiškinti, nes apie tai sąmoningai negalvoju. Aš to neplanuoju – tai tiesiog manyje yra. Esu indė, mano tėvai kilę iš Indijos. Akivaizdu, kad visa ta religinė muzika, harmonija, kuria groju – visa tai ateina iš Indijos. Trumpai mokiausi karnatinės muzikos, ir tai paveikė mano vokalą. Bet taip pat buvau klasikinio šokio šokėja – šokau Bharatanatyam, tai yra klasikinio meno forma, glaudžiai susijusi su muzika. Tad mokiausi muzikos jausdama kūną – šokio žingsnius, ritmus, visa tai įaugę į mane.
Todėl aš pernelyg daug apie tai negalvojau – kaip jau sakiau, visa tai vyko natūraliai. Viskas savaime susijungė. Kai pradėjau improvizuoti, dariau tai viena, nes galvojau štai kaip: visi Niujorko improvizatoriai yra mokęsi džiazo, o aš studijavau klasikinę muziką, tad nesijaučiau esanti džiazo muzikantė. Man buvo nedrąsu improvizuoti su kitais.
Taigi, kai pradėjau improvizuoti, tiesiog išsitraukiau harmoniją iš spintos, grodavau ilgą garsą – droną – ir pritardama improvizuodavau balsu. Taip atradau savo drąsą ir balsą. Žinoma, tai buvo susiję su religinės muzikos tradicija ir tam tikrais garsais. Harmonija – tarsi ryla, kai pritari jai balsu ja dainuoji, labai jauti instrumento vibraciją. Todėl, nors daug apie tai negalvojau, vis grįždavau prie šio instrumento. Tarsi kažkas mane traukė.
2017 metais gavau stipendiją – pati parašiau paraišką – kelionei į Indiją, kad galėčiau studijuoti karnatinę muziką. Tuo metu jau apie tai rimtai galvojau. Indijoje praleidau tris mėnesius, kasdien mokiausi pas guru. Tai buvo didžiulis momentas mano gyvenime. Ir ne tik dėl klasikinės muzikos – man atrodo, iki tol turėjau šiek tiek „vakarietišką“ Indijos suvokimą, nes juk esu gimusi ir augusi JAV. Galvojau, kad Indija yra labai tradicinė. Ir taip, joje daug tradicijos. Mačiau daug karnatinės muzikos, bet taip pat susidūriau su labai įdomia šiuolaikine kultūra – Indijos hiphopu, netgi išgirdau grojant nuostabią bliuzo grupę iš Himalajų, iš Nepalo.
Sutikau įdomių muzikantų, surengiau keletą laisvos improvizacijos koncertų – buvau ten kartu su Peter Evans (buvusiu savo partneriu), grojome duetu. Visi buvo labai atviri – jiems tai neatrodė keista, jie įsitraukė. Sutikau daug jaunų žmonių, darančių kažką naujo, ne tik besiremiančių savo kultūra, bet ir eksperimentuojančių.
Tai atvėrė man akis – supratau, kad Indija nėra viena. Reikia kalbėti ne tik apie karnatinę muziką, ne tik apie hinduistinę religinę muziką. Yra tiek daug religijų, kultūrų, kartų, žmonių, kurie eksperimentuoja.
Dėstau elektroninę, elektroakustinę muziką, garsinius menus Bruklino koledže Niujorke. Priklausau ir akademiniam pasauliui. Galbūt žinote apie vieną neseniai vinilo plokštelėmis išleistą archyvą – NID Tapes Archive iš Indijos Nacionalinio Dizaino Instituto. Tai yra įrašai iš 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kai JAV kompozitorius Davidas Tudoras atvežė Moog sintezatorius į Indiją. Taip atsirado neįtikėtina sintezatorių muzikos kolekcija.
Man svarbu, kad žmonės nemanytų, jog tokios vietos kaip Indija yra homogeniškos. Tai senovinė kultūra, bet tuo pačiu ji labai šiuolaikiška.
Įdomu matyti, kaip to kartais nesuvokia žmonės iš vakarų. Šiek tiek domėjausi Edwardu Saidu, Indijos postkolonializmo mąstytojais – Chatterjee, Spivak ir kitais. Įdomu, kad visa tai atranda ir muzikinę išraišką.
Taip, taip. Labai gerai, kad tai paminėjai, nes tai yra viena iš mano tyrimų sričių, viena iš temų, kuriomis domiuosi – būtent postkolonializmo studijos. Kaip atlikėja, muzikantė ir kompozitorė dažnai galvoju apie savęs orientalizavimą. Ar kartais nepateikiu kažkokio supaprastinto, orientalistinio savo kultūros įvaizdžio? Aš tikrai nenoriu atsitraukti nuo savo kultūros, bet noriu būti atsargi, kad neperteikčiau jos pernelyg supaprastintai, nes viskas yra kur kas sudėtingiau. Be to, tai, apie ką rašau – yra gana kritiška. Pavyzdžiui, turime vieną kūrinį – „Farmers Song“ („Valstiečių daina“) – ji buvo sukurta palaikant prieš Modžio režimą Indijoje protestuojančius Gudžarato ūkininkus. Ir ten kalbama apie hinduistų nacionalizmą, apie kritines idėjas. Viskas ten labai daugiasluoksniška – tai nėra tik „O, Indija tokia graži, tokia senovinė“.
Taip, taip, Modi nėra labai „gražus.”
Amiritha: Taip, politinė situacija… Deja, visame pasaulyje matome tokius fašistinius nacionalistinius judėjimus, kurie nori kurti etnines valstybes. Todėl man postkolonijinė teorija nėra tik teorija – aš tikrai stengiuosi ją praktikuoti, apie tai kalbėti scenoje. Kalbu apie Edwardą Saidą scenoje. Bandau perduoti tas idėjas ne tik muzika, bet ir kalbėdama su publika.
Norėjau paklausti apie Niujorką. Kadangi gyveni Niujorke, ar vis dar jauti, kad Niujorkas yra muzikos pasaulio centras šiandien? Kai kurie muzikantai taip sako – esą be Niujorko nebūtų muzikos. Ką tu manai?
Amiritha: Nežinau, ar tikrai be Niujorko nebūtų muzikos, bet jis tikrai ypatingas. Aš gyvenu čia jau 15 metų. Tai neįtikėtina. Persikėliau iš Kalifornijos, nes man atrodė, kad ten nevyksta tiek visko įdomaus. Daug labiau vyrauja komercija – Holivudas, kino industrija, televizija. Nebuvo tiek atvirumo. Kai atvykau į Niujorką, tiesiog negalėjau patikėti – tiek daug koncertų, tiek daug skirtingų muzikos žanrų, tiek įvairių žmonių. Čia labai didelė įvairovė. Bet kurią savaitės dieną gali pamatyti bet kokios rūšies muziką – viso pasaulio muziką.
Kartais, kai pažiūriu į koncertų sąrašą, nustembu: kiekvieną naktį vyksta tiek koncertų, kad net neįmanoma pasirinkti. Net jei domiesi tik eksperimentine muzika, rasi bent dešimt renginių per naktį. Tad šiuo požiūriu, aš nežinau nė vienos vietos pasaulyje, kur būtų tiek daug muzikos. Ir žinoma, tai – hiphopo gimtinė. Čia ir istorija – the Ramones, new wave, no wave, punk… Aš pažinojau Cecil Taylor, susitikdavau su juo, buvau jo laidotuvėse, ten dainavau. Groju su William Parker. Esu grojusi su Henry Threadgill, o Richard Abrams iš AACM (Amerikos kuriančių muzikantų draugija, jungianti spalvotuosius menininkus – K.P.) kvietė mane dainuoti jo kūrinyje.
Manau, vienas iš ypatingų Niujorko bruožų, kurio gal nerasime kitur – tai gilus ryšys su vyresniąja karta.
Dar vienas klausimas. Tu esi aktyvi, veikli. Bet šiandien žmonės tiek daug jaučia, prasiveržia smarkios emocijos, stengiamasi daryti labai daug. Ar manai, kad mums reikia rasti ramybę savo gyvenime? Gal turi kokių nors receptų, kaip ją atrasti? Ar mums reikia tokios ramybės? Ar reikia pabėgti nuo realybės?
Aš tikrai nemanau, kad pabėgimas padeda. Kai ignoruoji problemą arba ją atstumi, ji grįžta tapusi dar stipresne. Tad manau, kad turime pažvelgti jai į akis. Tai vienintelis būdas pasiekti ramybę. Man atrodo, kad tai sakė Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis – kad ramybė yra ne tada, kai nėra smurto nebuvimas, bet teisingumo buvimas. Turime mąstyti apie ramybę ne kaip apie tylą ar nežiūrėjimą į problemas, bet kaip apie aktyvų veikimą, bendruomenės kūrimą ir paramą. Man ramybę suteikia bendradarbiavimas su mano bendruomene, koncertų rengimas ir bendravimas su žmonėmis.
Šie koncertai – tai bendradarbiavimas su žmonėmis, su kuriais anksčiau nesu grojusi. Londone buvo muzikantas iš Palestinos – Didad Kalash – jis įkūrė „Sonic Liberation Front“. Jis atvyko iš Vakarų Kranto, bet dabar įstrigo Londone, nes negali grįžti namo dėl bombardavimų. Su juo grojome kartu su Alabaster DePlume, kuris taip pat labai atvirai kalba apie Palestiną. Tose erdvėse, kur grojame, jaučiame, kad galime laisvai kalbėtis, būti kartu – net kai pasaulyje vyksta tokie siaubingi dalykai.
Žinoma, dar yra Ukraina, Sudanas, Kongo Respublika – tiek daug visko vyksta vienu metu. Visur ieškau ryšio su žmonėmis, bendruomene. Tai man suteikia vilties ir tam tikros ramybės.
Žinoma, reikalingas ir ryšys su gamta. Šiandien bėgiojau po labai gražų parką. Reikia ir tylaus laiko, susikaupimo. Aš daug dirbu su savo kūnu – padeda kvėpavimas, joga, meditacija. Prie visko prisideda ir tai, kad kiekvieną dieną apie trečią valandą ištrinu „Instagram“. Ryte šiek tiek peržiūriu, ką reikia paskelbti, pamatyti, o po pietų ištrinu ir vėl įsidiegiu tik kitą dieną. Tai šiek tiek vargina, bet man padėjo. Gal vėl pabandysiu.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Kasparas Pocius