Nuo ko priklauso menininkės nepriklausomybė?
Kaip kurianti moteris, neabejotinai norėčiau save pozicionuoti kaip nepriklausomą kūrėją, bet esu nuolat abejojanti asmenybė, kuriai laisvės ir nepriklausomybės sąvokos atrodo labai reliatyvios. Nors atrodo elementaru, kad nė viena nenorime gyventi pagal svetimą valią: patirti tai, ką, daugumos nuomone, turėtume patirti, klausytis to, ką mus skatina girdėti, bet, kita vertus, tik įsiklausydamos į daugumos ūžesį galime suvokti, kas aktualu daugumai. Kūrėja, regis, yra įpareigota būti jautri ir empatiška daugumos aktualijoms, nes tai sąlyga, kuri įgalina kūrėją tapti adekvačia, visuomenės problemas atliepiančia nare, politinės kultūros / kultūros politikos rupore. Mano profesijos atstovių atveju – tapti menininke, kuriančia aktualius ir visuomenės problemas atliepiančius kūrinius.
Laisvės ir priklausomybės sąvokas kūryboje ir gyvenime išgyvenu kaip iš pažiūros opozicines, bet, įdėmiau pažvelgus, tampriai persipynusias sąvokas, egzistuojančias viena kitos įtakų zonose. Štai kalbant apie menininkės nepriklausomybę regiu drąsią, stoišką, savitą moterį, kurios laisvės sąvokoje svarbią vietą užima pačios meno suvokėjos laisvė. Juk, lygiai kaip ir žiūrovas (visuomenės atstovas), galintis priimti, kritikuoti, atmesti meno kūrinį, menininkė/as turi teisę reikšti savo poziciją, interpretuoti faktus, kurti savitą, psichologizuotą raišką, kalbėti temomis, kurios būtent jai atrodo aktualios. Tačiau čia kyla klausymas: kada meno suvokėjos pasaulis tampa įdomus žiūrovei/ui, stebėtojai/ui, vertintojai/ui? Vieno recepto nėra, tačiau yra tendencijos, kurios individualistą grąžina prie įsiklausymo į daugumos pulsą ir skatina klausytis to, ką, daugumos nuomone, turime išgirsti, kūrėją paverčiant savotiška patarnautoja. Trumpai tariant, laisvės ir priklausomybės santykį prilyginčiau individo ir visuomenės santykiams: sudėtinga, bet neišvengiama.
Pati pastebiu, kad šiandien menininkės/ai yra itin lankstūs dialogui ir kompromisams, net jei kalbama apie dalykus, kurie yra neįmanomi. Mano manymu, viena absurdiškiausių, kultūros politikoje gajausiai sklindančių idėjų yra projektinis populizmas apie universalų, visuomenės aktualijas atliepiantį meną, prieinamą visiems ir visur. Negaliu suprasti, kodėl vengiama prisiminti, kad žmonija, būdama viena biologinė rūšis, niekuomet netampa vienu socialiniu organizmu, inertišku vienai krypčiai, ideologijai, raiškai ir t. t? Kita vertus, suprantu, kad ši vizija pavaldi POLITINIAMS kultūros prioritetams, tad spaudimas meną suvokti kaip tokią kultūros formą, kuri kuria vientisą, gan uždarą, homogenišką, visiems suprantamą vertybių sistemą, yra suprantamas. Sistema skatina kurti meną, pritraukiantį kuo daugiau skirtingiausių ideologijų, pasaulėžiūrų, išsilavinimų, patirčių žmonių. Man tai byloja apie šimtmečius nekintantį politinį prioritetą: menas, veikiantis bendras žmonių silpnybes, o ne kritinio mąstymo ugdymą. Ir nežinau, ką pasakyti apie kūrėjas/us, deklaruojančius, pvz.: „Šis spektaklis ir jaunam, ir senam, ir apsiskaičiusiam, ir neskaitančiam, ir turtingam, ir biednam…“
Maža to, pasaulis dažnai argumentuotai nurodo, ką dera iškelti kaip reikalingą meną, o ką reiktų atmesti, bet aš manau, kad laisva /nepriklausoma menininkė neturėtų pasiduoti tokiam spaudimui. Ji turėtų rasti savyje jėgų suvokti galimai reikšmingą individualaus, savito ir intuityvaus pasaulio patyrimą. Ji turėtų išdrįsti sutelkti dėmesį į natūralius, kasdienius ir nebūtinai žiūrovui aktualius išgyvenimus. Kadangi būtent individualus, savitas, intuityvus pasaulis gimdo galimybę rastis ne tik reikalingam, bet ir reikšmingam menui. Paaiškinsiu kažkur girdėtą reikalingo ir reikšmingo meno sąvokų skirtumą. Taigi, Reikalingas menas yra reikalingas šiandien ir didesnei daliai žiūrovų, pirkėjų, vadinasi, jis gali vykti dažniau, yra paklausus, atsiperkantis. Reikšmingas menas nebūtinai bus žmogui reikalingas, paklausus ar atsiperkantis. Tai gali būti jam ar tam tikrai žmonių grupei neskirtas menas, bet Reikšmingas menas turi retą galimybę tapti idėjiškai svarbus kuriame nors etape ir galbūt keičiantis pasaulį istoriniame kontekste. Tai individualios ženklų, veiksmų, garsų, spalvų interpretacijos, kurios paleidžiamosmenininkės į pasaulį plėsti jo suvokimo ribų, todėl gali būti priešlaikinės ir nesuprastos.
Kam priklauso laisvos menininkės, organizacijos, kūriniai?
Štai kas dar įdomu: nors menas yra vidinės, psichologinės tikrovės išraiška, koduojama meniniais ženklais. Nors menas formuoja fantazijos pilną fikcinę tikrovę, kuri asmeninės interpretacijos saitais yra susijusi su egzistencine tikrove. Ir nors tai, kas vyksta viduje, negali būti varžoma, stabdoma ar griaunama, bet vos panorus, kad gimstanti idėja taptų įgyvendinta išorėje, finansuota ir laisvai skleidžiama visuomenėje, atsiranda daug praktinių keblumų. Norėdama įgyvendinti (ypač potencialiai reikšmingą) idėją, įvairioms komisijoms ją turi pateikti tokia forma, kuri savaime diktuoja prioritetus. Dažniausiai bandant atitikti tuos prioritetus reikšmingos meninės idėjos galiausiai transformuojamos į reikalingas meno idėjas. Tuomet jauni „laisvieji“ menininkai „kala“ projektus pagal vieną išmokytą kurpalių, o vyresnės kartos kūrėjai kandžiojasi, esą jaunimas jau nieko naujo nesukurią, visi kūriniai vienodi, kaip euroremonto palytėti parkai.
Ne mažiau mane trikdo manipuliavimas laisvės sąvokos sinonimu – nepriklausomybe. Pastebiu tai pasireiškiant vertinimų lauke. Kultūrinio lauko nepriklausomybės grandinė gan trumpa ir paprasta:
Nepriklausomas menininkas teikia šaukimui pritaikytą projektą, kurį vertina nepriklausomi ekspertai, veikiantys pagal Lietuvos kultūros ministerijos specialistų suformuotus vertinimo kriterijus.
Ir čia viskas gerai, tik kur ta nepriklausomybė? Kame ji reiškiasi? Mano manymu, ji reiškiasi pasirinkimo galimybe: prisitaikyti ir dalyvauti šioje instituciškai hierarchizuotoje sistemoje, už kurią nieko geresnio nesame sukūrę? Ar kelti sistemos netobulumo problemas ir nesiliauti apie tai diskutuoti?
Žinoma, galima mane apkaltinti naivumu, idealizmu ar net romantizmu, bet aš renkuosi diskutuoti. Kelti klausimus, pvz., apie nepriklausomų meno ekspertų nešališką nuomonę vertinant kūrinio, projekto meninę vertę:
- Projekto meninės, kultūrinės veiklos kokybė (0-30). (ji vertinama svarstant, ar projektas išsiskiria aukšta kūrybinio turinio kokybe. Numatyti profesionalūs kultūros ir (ar) meno veiklų dalyviai, ar kitų sričių atitinkamas kvalifikacijas turintys specialistai, pridėtas detalizuotas jų sąrašas, apibrėžtos jų funkcijos projekte.) Nežinau, ar čia istorinis aklumas, ar labai aukšta ekspertų savivertė, pasitikint savo meniniu skoniu, bet šiandien kultūra yra vargiai pajėgi apimti ir parodyti visuomenę, kurioje žmonės gyvena, nes socialinių santykių sistema tokia sudėtinga ir diferencijuota, o patirtys tokios įvairios ir nesuvokiamos, kad sunku rasti bendrų simbolių vienai patirčiai susieti su kita. Nors kultūra nebegali apibendrinti visuomenės patirčių ir pati tampa privati, o atskiri menai – uždari, bet „nepriklausomi“ meno ekspertai žino, kuris iš dviejų raudonų kvadratų turi didesnę meninę vertę: Kazimiro Malevičiaus stiliumi nutapytas kvadratas ar Giorgionės drobė, paruošta tapyti paveikslui „Laura“.
- Taip pat labai keblūs vertinimo kriterijai yra 2. Projekto idėjos aktualumas ir pagrįstumas (0-10).
- Planuojamų projekto veiklų rezultatai ir svarba kultūros ar meno srities raidai (0-20). Bet čia nesiplėsiu, tik pasikartosiu, kad jauni menininkai ir menininkės, norėdami gauti lėšas kūrybai, „kala“ projektus pagal sintetinių aktualijų, suformuotų tiesų ir spekuliuojamos ateities kurpalių, paleisdami filosofiškas, autentiškas, unikalias idėjas, kurias kartais per sunku „pritempti“ prie suformuotų prioritetų. Taigi, siekiantys gauti lėšas „laisvieji“ menininkai būna priversti atitikti keliamus reikalavimus, kurie vienaip ar kitaip siejasi su valstybinėmis organizacijomis, profesinėmis sąjungomis, visuomeniniais, politiniais judėjimais.
Nepriklausomos menininkės kultūros politikos sistemoje ir suprekintame kultūros lauke.
Jau pasvarsčius apie kultūros politikos ir laisvų menininkų santykį, dar sunkiau suprasti visuomenėje vis dar pasigirstančią frazę „nemaišykite meno ir politikos“. Ar tai įmanoma?
Kadangi sociumo istorijoje meno vaidmuo yra labai svarbus (nes menas atlieka tarpininko vaidmenį tarp kultūros ir politikos), natūralu, jog valdžiai rūpi kultūros būklė, jos palaikymas, plėtojimas. Tam tikrų kryptingų postūmių formavimas ir yra vadinamas kultūros politika. Kultūros politika įkūnijama sistemingomis nuostatomis, kuriomis vadovaujasi ją vykdančios institucijos. Kaip jau minėjau: vyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos, universitetai, visuomeniniai judėjimai, bendruomenių grupės, įvairūs fondai teikia paramą, kontroliuoja, reklamuoja, moko ir vertina kūrybingus asmenis. Pvz., kino kompanijos gali rinktis tuos scenarijus, kurie atspindi šalies problemas, verslininkai – finansuoti simfoninės muzikos renginius, norėdami atkreipti į save dėmesį ir pan. O menininkai, menotyrininkai, verslininkai nesiliauja diskutuoti apie tai, kad Lietuvoje meno pasaulis tebėra stipriai instituciškai hierarchizuotas.
Viskas čia nebūtų visai neblogai, jei to komercinio, reikalingo, suprekinto meno šešėlyje reikšmingas menas nebūtų paverstas pajacu, liūdnu egoistu, sistemai prieštaraujančiu vien dėl to, kad jaučiasi neįvertintas, nepripažintas.
Čia kviečiu prisiminti susitarimą: 1982 m. UNESCO surengtos Tarptautinės konferencijos kultūros politikos klausimais (MONDIACULT) delegatai sutarė, kad: „Kultūra suteikia žmogui savižinos galimybę. Per kultūrą asmuo save išreiškia, supranta, pripažįsta savąjį netobulumą, suabejoja pasiekimais, nepailstamai siekia naujų prasmių ir kuria darbus, kuriais peržengia savuosius trūkumus.“
Būtent šį sutarimą ir jo priežastis linkėčiau paskaityti kultūros politikos atstovams, formuojantiems Lietuvos kultūros politikos prioritetus, nepriklausomiems ekspertams, vertinantiems projektus, nepriklausomiems menininkams, baigiantiems užmiršti, ką reiškia kovoti dėl savo idėjos ir kokia to prasmė.
Trumpa Hipotezė apie nepriklausomos laisvės mitą.
Mano manymu, menas visuomet yra subjektyvus, egoistiškas ir tik hipotetiškai nepriklausomas. Vis tik, bandant nupiešti nepriklausomos menininkės portretą, matau moterį, drįstančią išlikti autonomiška ir neįtakojama aplinkos, bei savarankiškai veikiančią nenuspėjamu algoritmu. Tokios nepriklausomos meno veikėjos rezultatai nenuspėjami ir neprognozuojami. Ji kuria meną, palytėtą paslapties, lemties ir likimo. Nepriklausoma kūrėja yra apsaugota nuo įtakų, visuomenės nuotaikų ir mados srovių. Tokios kūrėjos žiūrovas neabejotinai yra emanciptuotas. O pati kūrėja, laviruojanti tarp pripažinimo viršūnės ir meno kankinio vaidmens, silpnumo akimirkomis kaip maldą sau kartoja mitą apie Odisėją ir ciklopą.
Greta Gudelytė yra teatro režisierė, aktorė, tarpdisciplininių menų kūrėja.