Walter Baier: Šešėlis ir šviesa neoliberalizmo sutemose

Jei 2008 metų finansų krizė nesugebėjo mums parodyti, kad neribotos rinkos

neveikia, klimato krizė tikrai turėtų tai padaryti: neoliberalizmas padarys galą

mūsų civilizacijai tikrąja šių žodžių prasme.1

Joseph E. Stiglitz

XXI a. antrojo dešimtmečio pabaigos pasaulis yra prieštaringas ir glumina. Viena vertus, mes matome daugybę stulbinančių sukilimų2, kuriems Vakarų žiniasklaida iki šiol skyrė tik labai ribotą dėmesį. Reikalavimai ir šūkiai už „demokratiją“, už „žmogaus orumą“, už „korupcijos pabaigą“ yra tokie panašūs, kad stebėtojas galėtų susidaryti globalizuoto demokratinio protesto įspūdį, generuojamą interneto ir socialinių tinklų. 

Tačiau šalia bendrų interesų matome ne tik nacionalinius ir regioninius ypatumus, bet ir skirtingus tikslus, kurie turi priešingas geopolitines kryptis. Nors Honkongo protestų vėliavos ir transparantai kviečia JAV ir ES įsikišti, žmonės Čilėje, Ekvadore, Kolumbijoje, Argentina ir Irake kovoja būtent su šitokios intervencijos padariniais. 

Už šių sukilimų ir kontrrevoliucijų, perversmų ir demokratinių valdžios perdavimų slypi atvira kova dėl skirtingų orientacijų. Ekvadore ir Bolivijoje JAV paskatino reakcinius perversmus, tuo tarpu Venesueloje to padaryti nepavyko. Brazilijoje teisminis perversmas pavyko, bet prieš Dilmą ir Lulą surengti teismo procesai, kuriais ketinta jį pagrįsti, žlugo. Meksikoje ir Argentinoje progresyvūs kandidatai laimėjo rinkimus ir kovoja su organizuotu nusikalstamumu, vietiniais oligarchais ir tarptautinėmis finansinėmis institucijomis. 

Įvertinti šiuos skirtumus yra svarbu, nes jie formuoja dalį geopolitinių dislokacijų, kurias patiriame. Sirijoje Donaldo Trumpo administracija – ji padrąsino Izraelio dešiniųjų vyriausybę nesilaikyti tarptautinės teisės ir uždegė žalią šviesą Turkijos naikinančiam karui prieš kurdus Rojavoje – pirmą kartą nuo Šaltojo karo pabaigos suprato JAV galimybių ribas. Rusijos kariuomenės intervencija ir parama Assado Sirijai nepadarė pasaulio saugesniu ar geresniu, bet jį pakeitė.

Rusija, kuri buvo paniekinta visais požiūriais XX a. dešimtajame dešimtmetyje, ir Kinija, kuri tapo pasauline galybe, įrodė esančios globalią įtaka darančios žaidėjos. Ši nauja sistema lemia politinės galios aklavietę rytų pusrutulyje, kuria naudojasi regioninės hegemonijos apsimetėlės, tokios kaip Turkija, Saudo Arabija ir Iranas. Artimieji Rytai transformuojami į bet kada galinčią užsiplieksti karo areną.

Po 2015 metų pasirašyto susitarimo, pagal kurį Iranas įsipareigojo nutraukti branduolinių ginklų programą, įvykęs trumpalaikis atšilimas buvo JAV nutrauktas. Europa, būdama vos kelių valandų atstumu nuo tikėtino karinio konflikto epicentro, atrodo bejėgiškai. Po to, kai Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis tarp JAV ir Rusijos buvo nutrauka, Europai grasoma naujomis ginklavimosi varžybomis. 

Dar 2009 metais britų istoriko Erico Hobsbawmo išsakytas įspėjimas galiausiai tampa neišvengiamybe. Jis neatmetė artėjančio Trečiojo pasaulio karo galimybės, kurio priežastį įžvelgė augančioje ekonominėje Kinijos ir JAV konkurencijoje: „gausybė kraujo tekės“3. 

            Akivaizdu, kad pasaulyje vyksta permainos, bet kur jos mus atves dar negalima pasakyti. Moksliniai tyrimų centrai, prilipę prie valdžios elitų, įvardina šias permainas kaip „pasaulio netvarką“4. Bejėgiškumas, į kurį Šaltasis karas įstūmė savo nugalėtojus, net neleidžia nugailėtiesiems pasimėgauti schadenfreude (piktdžiuga).  Ir tai ne tik dėl milžiniško globalaus nestabilumo dominuojant masinio naikinimo ginklams, bet visų pirma todėl, kad negali pateikti ir nepateikia tinkamos pasaulinės situacijos interpretacijos. Tarptautinė sistema pasiekė liepto galą, kai praėjusiais metais JT Klimato konferencija Madride patyrė nesėkmę. Ši nesėkmė yra kitų egzistenciškai reikšmingų visuotinių krizių veidrodis, kurių dramatiškiausia yra klimato krizė, nes ji palieka savo pėdsakus visoms kitoms krizės: gyvybiškai svarbių išteklių trūkumui, pasaulinei socialinei nelygybei ir imigracijos srautams. 

Pavojus, kylantis dėl ekologinio sunaikinimo, yra pakankamai moksliškai įrodytas, kaip ir numatytas laikotarpis jau žinomoms būtinoms atsakomosioms priemonėms. Žmonių atsakomybė šiandien yra akivaizdi dėl to, kad jie gali suprasti savo veiksmus, o  nepriežiūra turės negrįžtamų padarinių, darančių įtaką ateities kartoms.

Šiai istorinei kosteliacijai – olandų chemikas ir Nobelio premijos  laureatas Paulas Crutzenas pavadino ją „antropocenu“5 – būtina universalistinė ir kosmopolitinė etika, kurios reikalauja pasaulinis jaunimo judėjimas. Bet jei naujoji etika nori būti daugiau nei tik šio pasaulio galingųjų maldavimas, ji turi tapti politine, kad įveiktų objektyvias ir subjektyvias kliūtis, su kuriomis susiduria.

Kapitalizmas

Daugelis manė, kad didžioji 2008 metų krizė galutinai nugalabijo Francis Fukuyamos tezę, kad Vakarams laimėjus šaltąjį karą, istorija pasakė savo paskutinį žodį apie globalią socialinę tvarką.6 Tačiau dešimties metų ekonomikos augimas jau nubloškė „didžiąją nuosmukio bjaurastį“ užmarštin.7 Ekonomistai vėl pradeda idealizuoti kapitalizmo amžių kaip „didžiojo turtėjimo“ erą8, kas, kaip rodo skaičiai, yra tiesa, jei kalbame apie vieną procentą turtingiausių pasaulio gyventojų.

Kai kas pasakytų, kad „etiškai nesvarbu, jog vargšai neturi tiek deimantinių apyrankių arba Porscheautomobilių, kiek jų turi rizikos draudimo fondų savininkai. Tačiau etiškai svarbu, ar jie turi tą pačią galimybę balsuoti, išmokti skaityti ar turėti stogą virš galvos.9 Šmaikštus atsakymas kritikams, pradedant Balzaku ir Marxu ar Piketty‘čiu,  yra tai, kad „globalizacija, Miltonas Friedmanas ir neoliberalizmas iš tikrųjų neturtingiesiems buvo beprecedentiškai naudingas“.10 Todėl „užmirškite negražų žodį „kapitalizmas“, kuris yra klaidinantis ir „pakeiskite jį mažiau šmaikščiu, bet tikslesniu žodžiu: „prekybos atnešamu turtėjimu“ arba, jei norite vieno žodžio, „turtėjimu“, „gerėjimu“ ar net „inovatizmu“!“11.

Vėlgi kai kas gali susižavėti statistika, kuri byloja, kad pavyzdžiui, milijardas žmonių pastaraisiais dešimtmečiais buvo išlaisvinti iš didžiausio skurdo. Bet šie skaičiai praranda neoliberalizmo sėkmės atspalvį, kai suprantame, kad 700 milijonų iš jų gyvena Kinijos Liaudies Respublikoje.

Nepaisant visų bandymų/šūkių (?) (invocations), nerimą keliantys reiškiniai stiprėja. Jie demonstruoja pokyčius: mažėjančius augimo tempus, prekybos karą tarp JAV ir Kinijos, sustojusią Europos finansų sektoriaus reformą ir didėjančius turto burbulus, kuriuos maitina centriniai bankai, paminint tik kelis jų. Visa tai tik didina naujos žiaurios krizės riziką.

Josepho Stiglitzo naujausio kapitalizmo laikotarpio reziumė yra kritiškesnė nei jo kolegos iš JAV McCloskey’io: „Elitas aiškino, kad jų pažadas buvo pagrįstas moksliniais ekonominiais modeliais ir „faktais grįstais tyrimais“. Po keturiasdešimt metų duomenys byloja štai ką: augimas sulėtėjo, o šio augimo vaisiai didžiąja dalimi atiteko mažumai viršuje. Atsižvelgiant į stagnuojančius atlyginimus ir klestinčias akcijų rinkas, pajamos ir turtas tekėjo aukštyn, o ne žemyn“.12

Bet jei realybė yra tokia vienareikšmiška, kaip ją nusako Stiglitzas, kaip

galime paaiškinti, kad neoliberalus elitas krizę išgyveno politiškai sustiprėjęs ir, kartu su nacionalistinėmis dešiniųjų jėgomis, netgi sugebėjo sukurti strategiškai reikšmingas rezervines pajėgas, kurios įsismelkė į patį visuomenės vidurį? Kur yra šios analizės didžiausias trūkumas?

Marxas tikriausiai būtų pasakęs, kad pagrindinis ekonomistų, sykiu ir kritiškai mąstančių, trūkumas yra tai, kad kapitalistinę ekonomiką supranta tik kaip objektą, o ne kaip juslinę veiklą, ne kaip joje gyvenančių žmonių praktiką, ir ne kaip vartojimą ir darbą.13

Kai kurie JAV ekonomistai pavadino šiuolaikinį kapitalizmą „stebėjimo (surveillance) kapitalizmu“. Tai pavojingai visa perskverbianti šiuolaikinio kapitalizmo forma, kuri mus paverčia visiškais beginkliais. Tai „nauja ekonominė mutacija (…), išaugusi iš milžiniškos slaptos skaitmenos galios, sujungtos su radikaliu finansiniu kapitalizmu ir jo neoliberaliu abejingumu bei vidiniu narcisizmu“14. 

Davidas Harvey sukūrė sąvoką „kaupimas nuvarant / atimant turtą“ (angl. accumulation by dispossession), o Zuboffas jį pritaikė savajam „stebėjimo kapitalizmui“, apibrėždamas jį kaip „kaupimą stebint, manant, kad turi teisę nugalėti visus trukdžius tam, kad patenkintų savo troškimą žinoti ir norą įtakoti mūsų elgesį ir jo detaliausius niuansus“15. 

„Kaupimas stebint“ kuria giliai antidemokratinės galios koncentraciją. Kaip rašo Zuboffas: „Tai meta iššūkį savivaldumo principams ir praktikai – psichiniame gyvenime ir socialiniuose santykiuose, politikoje ir valdyme – dėl ko žmonija ilgai kovojo ir daug paaukojo“16. 

Stebėjimo kapitalizmas nesunaikina sprendimo galių – kartu su jų priežastimis ir padariniais – bet greičiau jas perskirsto. Vietoj to, kad daugelis žmonių turėtų šias galias (rights), jos [dabar] susitelkė stebėjimo režime, kuris atvėrė visiškai naują socialinės nelygybės plotmę.17

Internetas, didieji duomenys (angl. big data) ir socialinė žiniasklaida visų pirma išjudino naują kapitalo koncentracijos bangą. Trys iš keturių didžiausių JAV korporacijų –  „Apple“, „Microsoft“ ir „Google“ – tapo interneto monopolistėmis 2014 metais. Kartu su dar devyniais komunikacijos ir žiniasklaidos sektoriaus milžinais jos patenka į trisdešimties turtingiausių JAV korporacijų sąrašą.18 Be to, matomas tam tikras diskursyvinis suartėjimas tarp monopolinio finansinio kapitalo centralizuotos struktūros skaitmeninės priežiūros amžiuje ir „sekuretizacijos“ vienu metu užvaldžiusios pasaulį, kuriame vyrauja: (1) prekyba išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, (2) viešo ir privataus stebėjimo tinklas, (3) saugumo kontrolės sistemų militarizavimas ir (4) teisminių procesų pašalinimas iš veiksmingos pilietinės kontrolės.19

Čia galima trumpai paminėti tik štai ką: finansų rinkų dominuojamą  kapitalizmo analizę reikia vystyti kartu studijuojant mąstymo santykius, kurie per nutaikytą prieigą prie daugelio žmonių sąmonės leidžia manipuliuoti ir kontroliuoti vartotojų įpročius ir požiūrius. Tai ne tik keičia kapitalo gamybą ir cirkuliaciją, bet taip pat leidžia naudotis politiniu visuomenių valdymu iki šiol nesvajotose sferose ir neįsivaizduojamais metodais. Be to, nesuprasime visame pasaulyje vienu metu iškilusių dešiniųjų radikalių ir nacionalistinių partijų neišanalizavę šios naujos kapitalistinio dominavimo dimensijos.

Darbininkų klasė

Nauji kognityviniai santykiai įsitvirtino ir todėl, kad tradicinės socialinių prieštaravimų interpretacijos nebeįtikina. Nors darbas – atliekamas pramonėje arba reprodukcinėje sferoje – užima centrinę vietą būtent ekologinės krizės kontekste, darbininkų klasės samprata prarado empirinę sociologinę galią tose kapitalizmo regionuose, kuriuose 90 procentų žmonių pragyvenimas tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso nuo jų buvimo darbo rinkoje. Ar įmanoma įsivaizduoti socialistinę klasės sąmonę be darbo klasės, kurią apibrėžia ne tik jos priešybė kapitalui, bet ir sociologinė skirtis tarp jos ir didelės dirbančių gyventojų dalies?

Darbas didelėje kapitalistinėje įmonėje – vieta, kurioje darbininkų klasė susiformavo kovojant su kapitalu – buvo vyraujanti socializuoto darbo forma visą XX amžių. Elektroniškai sujungtų globalios vertės tinklų amžiuje darbo socializacija įgavo naują formą, nes ji buvo išlaisvinta iš būtinybės sutelkti darbo jėgą konkrečioje vietoje. Dabar darbas tapo globaliai socializuotas.

Be to, faktas, kad technologija sukuria tokį gamybos procesą, kurį Marxas aprašė Grundrisse:

realaus turto sukūrimas tampa mažiau priklausomas nuo darbo laiko ir sunaudoto ​​darbo kiekio, nei priklauso nuo veikiančių subjektų galios darbo metu. Ir jų galia – galingas efektyvumas –  savo ruožtu neturi jokio ryšio su tiesioginiu darbo laiku sugaištu jų gamyboje, o labiau priklauso nuo bendro mokslo išsivystymo lygio ir technologinės pažangos arba mokslo pritaikymo gamybai.20

Nėra taip, kad didelė kapitalistinė įmonė nustojo buvusi socialinių konfliktų vieta. Tačiau per technologinę revoliuciją cecho (shop floor) atstovavimo galia ir profesinės sąjungos apskritai susilpnėjo, net jei kai kuriuose sektoriuose išaugo mažų, aukštos kvalifikacijos darbo komandų įtaka ten, kur yra strategiškai svarbu palaikyti kapitalo apyvartą, pavyzdžiui, transporto sektoriuje.

Tačiau šios prieštaringos tendencijos neturėtų užtemdyti fakto, jog tradicinis darbininkų judėjimas, kuris sekina save būtinoje gynybinėje kovoje už gerovės valstybę, nesugeba pateikti socialinio ir politinio atsako į naują socializacijos problemą. Kritinių socialinių mokslininkų diskusijos apie tai, kas bendra (the commons) ir apie universalias pajamas (basic income), tik labai pamažu skverbiasi į partijų programas ir įtikina lyderius, kurie, būdami suvaržyti kasdienio darbo parlamentuose, yra linkę subordinuoti tai, kas strategiškai būtina tam, kas taktiškai naudinga.

Pirmasis Komunistų partijos manifesto sakinys, jog visa iki šiol buvusi istorija – tai klasių kovų istorija, buvo neteisingai suprastas kaip reiškiantis, kad socialinė pažanga vyksta negailestingai įtvirtinant vyraujančios klasės interesus. Pats Marxas prisidėjo prie jos sklaidos per savo brutalią „proletariato diktatūros“ koncepciją. 

Būtent Lenino minty pirmą kartą randame idėją, kad proletariatas pasieks pergalę tik kurdamas aljansus.21 Kiek šia įžvalga jis pasinaudojo revoliucinėje praktikoje  1917 metais yra kitas klausimas.

Rusijos kelio reliatyvizavimas yra Antonio Gramsci hegemonijos teorijos esmė. Savo ekonominio determinizmo ir „populiariojo marksizmo“ kritikoje Karl Polanyi apverčia deterministinę maksimą: „Klasių likimas dažniau nulemiamas visuomenės poreikių, o ne visuomenės likimą lemia klasių poreikiai“.22

Jei transformacijos siekiančios socialistinės organizacijos nori įvesti naują visuomeninį principą, jos turi įveikti savo spontanišką narcisizmą išimtinai rūpintis tik  ekonominiais ir socialinius interesais klasės, kurią jie pretenduoja atstovauti, o bandyti paversti socializmą idėja, kuri apima visą socialinę visumą. 

Kaip teigė Polanyi, „iššūkis yra visai visuomenei, o atsakas įtvirtinamas grupių, frakcijų ir klasių“23. Dabartinės produktyvios ir griaunančios žmonijos jėgos iškėlė šį klausimą iki pasaulinio lygio. Kai 1955 m. Šaltasis karas buvo pavojuje virsti tikru karu panaudojant termobranduolinius ginklus, Alberto Einšteino ir Bertrando Russello iniciatyva šios dvi asmenybės kartu su kitais devyniais svarbiausiais pasaulio gamtos mokslininkais kreipėsi į tarptautinė visuomenę: 

didžiausi autoritetai vieningai sutaria, kad karas naudojant vandenilines bombas gali padaryti galą žmonijai. Baiminamasi, kad panaudojus daug vandenilinių bombų, ateis visuotinė mirtis – staigi tik mažumai, o daugumai – lėta kankinanti ligų ir irimo mirtis.24

Nors 1955 m. pavojai yra palygintini su šiandienos pavojais, norint išspręsti ekologinę krizę, būtinos kitokios strategijos nei buvo reikalingos tramdant branduolinio karo pavojų. Pastarasis pavojus nors ir nebuvo eliminuotas, bet dešimtmečius buvo kontroliuojamas politinio valdymo priemonėmis. Ekologinės krizės sprendimas negali būti atidėtas, ji reikalauja greito tarptautinio bendruomenės įsikišimo. Antra, branduolinių jėgų pusiausvyra buvo grįsta politinio status quo palaikymu, kuris turėjo skaudžių pasekmių abiejose Šaltojo karo fronto linijose. Tačiau tvarus susidorojimas su ekologine krize neįmanomas tęsiant status quo; tam reikia pakeisti visuomenės veikimo būdą25: būtina nuosavybės, paskirstymo ir galios santykių transformacija. 

Šie du krizės įveikimo būdai, žinoma, nėra tarpusavyje nesuderinami, tačiau jie nebūtinai lemia identiškas strategijas. 

Nors NVO save laiko lobistais siekiant susitarimų tarp valstybių, kita vertus,  politiniai veikėjai organizuoja socialines ir politines kovas tam, kad pakeistų valstybes. Tarp šių dviejų polių slypi daugiakryptis pilietinės visuomenės organizacijų ir socialinių judėjimų spektras. Kaip gali atsirasti politinis subjektas, turintis įtakos pasaulio plėtrai?

Internacionalizmas

Kai XIX amžiuje tautos organizuodamos revoliucijas bandė išsivaduoti iš dinastijų ir tarptautinės reakcinės Vienos kongreso tvarkos, Komunistų partijos manifestas pateikė joms moksliškai pagrįstą didįjį planą. Iš tikrųjų, savo politinės ekonomijos kritika Marxas ir Engelsas atvėrė kelią mokslinam kapitalistinės visuomenės supratimui ir tapo tarptautinio judėjimo steigėjais. Bet visuotinio išsilaisvinimo plano idėja netrukus susidūrė su paradoksaliais rezultatais. Pavyzdžiui, 1849 m. Engelsas Centrinės ir Pietryčių Europos slavams tutti quanti priskyrė „ne istorinį“ pobūdį, nes jų emancipaciniai siekiai buvo priešingi jo numatytos revoliucijos kursui. 

Marxo [ir kitų] pradėtas Internacionalas žlugo 1916 metais, nes jam nepavyko imtis tarptautinių politinių veiksmų siekiant užkirsti kelią Pirmajam pasauliniam karui. Radikalesni judėjimo elementai vėliau susibūrė į Komunistų internacionalą, kuris po permainingos istorijos buvo sustabdytas Stalino 1943 metais tam, kad neva nuramintų savo sąjungininkus antihitlerinėje koalicijoje. Visgi, šis žingsnis buvo tuo natūralesnis jam, kuo labiau vis iškylančios problemos demonstravo, kad tautų išsivadavimo kovos negali būti valdomos iš Maskvos centrinio aparato. 

Po 1945 metų komunistų bandymas suteikti internacionalizmui naują ir platesnę formą per tarptautinių fronto organizacijų sistemą26 žlugo Šaltajame kare. Be to, susipriešinimas su Jugoslavija ir Kinija bei aštuntojo dešimtmečio eurokomunistinis pasipriešinimas parodė, kad Sovietų vadovaujama tarptautinė partijų diplomatija buvo neveiksminga bandant suderinti skirtingas kryptis. 

Kaip tai baigėsi, yra gerai žinoma. Vis dėlto būtų neteisinga visame tame įžvelgti tik krytį žemyn. Taikos judėjimai šeštą, septintą ir devintą dešimtmečiais,  solidarumas su Vietnamu, parama antikolonijiniams išsivadavimo judėjimams, kova su diktatūromis Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje, o taip pat tarptautinė parama Didžiosios Britanijos kalnakasiams jų didžiojo streiko metu, internacionalizmo istorijoje paliko aiškius teigiamus pėdsakus, nepaisant prieštaravimų, kuriuos įtvirtino jo ryšys su Sovietų valstybės interesais.

Šiandien švytuoklė nusviro priešinga kryptimi. Radikali kairė, bent jau Europoje, yra ta politinio spektro dalis, kuriai ypač sunkiai sekasi internacionalizuoti savo politiką. 

Traumuoti XX amžiaus patirties, žmonės linkę rezignuoti į tokią būseną, kurią nusakė Jürgenas Habermasas savo garsiojoje esė „Naujasis neaiškumas“27 ir taip apriboti savo internacionalizmą garbingu pacifizmu ir morališkai motyvuotu solidarumu su agresijos ir neteisybės aukomis.

Tačiau moralizmo, kaip globalios transformacijos kompaso, kurio pradžioje dabar esame, nepakanka. Tiesa, kad šiandieniniame pasaulyje, destabilizuotame chaotiškų traukulių, tradicinio antiimperializmo sąvoka yra nebenaudinga. Autoritarinis daugelio veikėjų besipriešinančių JAV pobūdis, negailestingi Rusijos vadovybės veiksmai vidaus ir tarptautinėje politikoje, jos ir Europos dešiniųjų nacionalistų palaikymo paktas, Šiaurės Korėjos bizantizmas arba religinis Teherano režimo fundamentalizmas naikina bet kokią politinio solidarumo idėją iškėlus antiimperializmo vėliavą.  

Gramsci šią neaiškumo būseną pavadino interregnum, kurioje vyrauja „didi liguistų simptomų įvairovė “, nes „sena miršta, o nauja dar negali gimti“28.

Kalbant apie liguistus simptomus, visų pirma turime minty visame pasaulyje paplitusius nacionalistų, fundamentalistų ir dešiniųjų radikalų judėjimus. Mirštanti sẽna apibūdina mažėjančią buržuazinės hegemonijos integracinę galią. Bet su gimti negalinčiu naujumu iškyla socialistinės kairės vaizdinys kartu su jos silpnu gebėjimu padėti į gyvenimą ateiti tam, kas nauja, padėti per šiuolaikinę strategiją ir tarptautinio solidarumo struktūrų plėtrą.

Utopija

Habermaso laikmečio diagnozė, sumanyta dar iki Berlyno sienos griūties, bet jau atsižvelgianti į kapitalizmo mutaciją į neoliberalizmą, stulbina savo aktualumu šiandien:

Ateitis užimta vien negatyvumo. Ant XXI amžiaus slenksčio randame siaubingą viso pasaulio grėsmės gyvenimo interesams apskritai panoramą: ginklų lenktynių spiralė, nevaldomas branduolinių ginklų plitimas, struktūrinis besivystančių šalių nuskurdinimas, nedarbas ir didėjantis socialinis disbalansas išsivysčiusiose šalyse, aplinkos perkrovos problema ir beveik katastrofiškos aukštųjų technologijų operacijos – tai svarbiausios lakios frazės, kurias masinės informacijos priemonės perskverbė į visuomenės sąmonę. Europoje intelektualų atsakymai atspindi tą patį bejėgiškumą kaip ir politikų atsakymai.29

Nors postmodernybės pranašai paskelbė racionalumu grįsto išsilaisvinimo perspektyvos pabaigą, Habermasas, iškalbingai cituojąs Derridą, pats mato tik „specifinės utopinės idėjos [galimybę], kuri praeityje kristalizavosi aplink suvisuomenintu darbu (Arbeitsgesellschaft) grįstos visuomenės potencialą“30. Anot jo, socialinės teorijos klasika nuo Marxo iki Maxo Weberio sutiko, kad buržuazinės visuomenės struktūrą charakteringai nusako abstraktus darbas, tai yra apmokamo darbo rūšis valdoma rinkos, kuris „utilizuojamas kapitalo generavimui ir organizuojamas kapitalistinės įmonės forma“. Visa tai jie susiejo su utopiniais darbo išsilaisvinimo iš susvetimėjusios  kontrolės lūkesčiais.31

„Utopinė nepriklausomų gamintojų dirbančios visuomenės idėja“ Habermaso požiūriu „prarado įtikinančią galią ne tik todėl, kad gamybinės jėgos prarado savo nekaltumą arba dėl to, kad privačios gamybos priemonių nuosavybės panaikinimas pats savaime neįtvirtino darbininkų savivaldos. Bet visų pirma dėl to, jog ta utopinė idėja tikrovėje prarado atskaitos tašką: abstraktaus darbo galią suteikti visuomenei struktūrą ir formą“. „Darbo, gamybos ir pelno veiksnių galia nustatyti visuomenės būklę ir apskritai visuomenės vystymąsi“ mažėja.32

Vis dar reikšmingai skiriasi požiūriai į subjektyvios darbo svarbos sampratas šiandieninėje socialistinėje kairėje. Feministinė socialinė teorija praturtino diskusiją atskleisdama, kad muskulinistines-konotacijas turintis samdomas darbas sudaro tik visuomenės reprodukcijai reikalingos darbo jėgos mažumą.33  

Kiti autoriai pabrėžė, kad su savo darbo vertės teorija Marxas siekė bent tiek, kiek ji buvo skirta emancipacijai per darbą ir emancipacijai nuo darbo, kai, pavyzdžiui, jis teigė, kad tikrasis visuomenė  turtas yra:

išlaisvintas laikas […], kuris nebus absorbuojamas tiesiogiai produktyvaus darbo, bet bus skirtas malonumui, laisvalaikiui, taip suteikiant erdvę laisvai veiklai ir vystymuisi. Laikas yra žmogaus galių raidos galimybė.34

Tačiau šiandien ekologinė krizė klausimą dėl formavimo galios, kuri priklauso darbui įtakoti visuomenės vystymąsi, atveria naujoje šviesoje, nes ji priartėjo akligatvio galą, kurį kapitalistinio kaupimo skatinamas gamybos būdas priartino.

Darbu pagrįsta visuomenės utopija nurašyta postmaterializmo akyse virto galimai neišvengiamos pasaulinės ekologinės katastrofos distopija, kurią sukūrė mūsų darbas. Taigi šiandien vėl kyla klausimas, kas, kaip, kokiu tikslu ir kiek mes norime dirbti ir kokią kainą esame pasirengę už tai mokėti.  Tai reikalauja „išsiaiškinti, koks mūsų pačių indėlis į socialines problemas, nustatyti pusiausvyrą tarp poveikio ir jo sukeliamos priešingybės ir laisvai prisiimti užduotį parengti moralinės socialinės būtybės pusiausviros apskaitą“ ir padarykite tai „sąmoningai“35. Tačiau socialinių sąlygų šiam suverenumui įgyvendinti nėra. Žinant ekologinę situaciją, šios sąlygos reikalauja, kad mūsų naudingas darbas (mūsų praktinio konkretaus gamtos veikimo prasme) būtų išlaisvintas iš jo subordinavimo abstrakčiam darbui (abejingumo jo specifinę vartojamąją vertę kuriančio turinio, taigi ir socialinių bei ekologinių padarinių prasme). 

Planas 

Pastarųjų mėnesių įvykiai mums dar kartą priminė, kad pagrindinis šiandienos politikos klausimas yra ginkluotų konfliktų pabaiga ir pasaulinio karo prevencija. Nors supratimas apie tai auga, rizika, kylanti dėl pažangos ginklų srityje, yra didele dalimi neįvertinta, ir tai daro neigiamą įtaką kovojant su ekologine krize.

Minimalūs reikalavimai įveikti aplinkos krizę bendrai paėmus yra žinomi:

• iki 2030 m. sumažinti temperatūros kilimą, lyginant jį su ikipramoniniu amžiumi iki 1,5 laipsnio Celsijaus;

• iki 2050 m. padaryti ekonominę veiklą neutralią klimato atžvilgiu.36

Europos Komisija teigia, kad 2,8% bendro Sąjungos vidaus produkto turi būti skirta šiems tikslams per ateinančius 10 metų. Tam reikia papildomų investicijų nuo 175 iki 290 milijardų eurų per metus, palyginti su ES esama aplinkosaugos priemonių bazine linija.37

Šių išlaidų dydis yra visiškai priešingas neoliberaliai ES finansų politikos orientacijai. Pagal 1997 m. Stabilumo ir augimo paktą sutarta, jog valstybėms narėms yra privalomas subalansuotas biudžetas. Ir netgi 2020–2027 m. vidutinės trukmės finansinėje programoje ES biudžetas yra siekti kuklaus 1,1% nuo BVP. Šių dviejų veiksnių rezultatas yra tas, kad viešųjų investicijų pajėgumai yra gerokai mažesni nei būtina.

Tai nėra vienintelė problema. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kontrolės komisija (TKKK) kalba apie „sistemų perėjimus“, būtinus norint pasiekti priimtinus klimato tikslus, kurie yra  „beprecedenčiai“38.  Tokie perėjimai niekur ir niekada istorijoje nebuvo spontaniški rinkų pasiekimai, palikti jų nuožiūrai. Ten, kur tai joms pavyko, buvo reikalingas tvirtas valstybės įsikišimas.

JAV kairieji atkreipė dėmesį į šį faktą kovodami už būtinus politikos pokyčius, pažymėtus „Naujojo žaliojo kursas“ etikete. Užuomina, žinoma, yra į Franklino Delano Roosevelto Naująjį kursą, kuris 1930-aisiais siekė demokratinės išeities iš Didžiosios depresijos per socialinę ir ekonominę reformų programą.

Ši analogija tinkamai pasirinkta, nes ekologinė krizė reikalauja lygiai taip pat nuodugnios ekonomikos rekonstrukcijos, kurią reikia suformuoti socialiai priimtinais būdais, jei tai pavyks.

Tačiau Naomi Klein nurodo istorinio „Naujojo kurso“ ribas. Ji pažymi, kad 70 procentų juodaodžių gyventojų iškrito pro socialinės programos sukurtas socialinio tinklo skyles, o tai, kaip visuma, „prisidėjo prie intensyvaus anglies dvideginio išmetimą skatinančio gyvenimo būdo stiprinimo, prie [netvaraus] urbanistinio išplėtimo ir švaistančio vartojimo, todėl jis taip pat atsakingas už dabartinę klimato krizė “.

Galima kalbėti, galima ir nekalbėti apie „Naująjį kursą“, bet turime pagaliau suprasti, kad „neegzistuoja jokio istorinio modelio tam, kad būtini milžiniški pokyčiai būtų įgyvendinti“39. 

Tai taip pat pasakytina ir apie diskusijas Europoje, kurių išeities pozicija labai skirtinga. Kai Ruzveltas buvo išrinktas 32-uoju prezidentu 1933 m., nedarbo lygis JAV siekė 24%. Tuomet nebuvo socialinės apsaugos, o profesinės sąjungos neturėjo teisės derėtis dėl kolektyvinių sutarčių. BVP dalis, kurią sudarė valstybės išlaidos, įskaitant karybai, buvo apie 20%.

Priešingai, šiandien Europoje matome daugiau ar mažiau ekstensyvias gerovės valstybes, vyriausybės išlaidų ir BVP santykis yra nuo 40% iki 50%. Tai yra vienas didžiausių Europos civilizacijos laimėjimų ir siūlo institucinės transformacinės politikos galimybes. 

Tačiau neturėtume idealizuoti Europos socialinių modelių. Pirmiausia todėl, kad socialinės apsaugos kokybė ir mastas skiriasi priklausomai nuo visuomenės; antra, nes trisdešimt neoliberalizmo metų gerokai susilpnino gerovės valstybes ir paskatino bendrą gyvenimo sąlygų prekarizaciją; ir trečia, nes istorinė gerovės valstybė, kaip ir JAV „Naujasis kursas“, buvo orientuotas į baltaodžių vyrų, dirbančių pagal darbo užmokestį, įvaizdį ir todėl dabar jis yra pažeidžiamas teisėtų puolimų iš daugelio pusių. Jo gynyba negali apsiriboti neadekvačiu status quo palaikymu, bet turi ją peržengti. Tačiau būtent ši būtinybė suteikia galimybę galvoti apie socialinę pažangą nauju būdu ir įtraukti progresyvios ekologinės gerovės valstybės programą į darbotvarkę.

Objektyviai vertinant, žalia ir raudona programos konvertuoja šiuose požiūrio taškuose. Tačiau išlieka svarbus skirtumas. Dauguma žaliųjų politikų siekia derinanti neoliberalų kapitalizmą su ekologiniais reikalavimais – nors kairės politikai supranta, kad „Žalioji naujoji sutartis“ yra politika, kurią reikia pradėti atsižvelgiant į egzistuojančią jėgų pusiausvyrą, o tada ji turi tapti programa kaip pertvarkyti visuomenę.

Radikalieji kairieji netiki neoliberalizmu su žmogaus veidu. Bet kokie žingsniai socialinės ir ekologinės pažangos link yra pasiekiami kovojant ir ginantis nuo neoliberalizmo.

Kur kas labiau radikalią socialinių sąlygų, paskatinusių klimato krizę, kritika aptinkame bažnytinių bendruomenių diskusijose. Popiežius Pranciškus, Romos Katalikų krikščionybės lyderis, 2015 metais Laudato Si’enciklikoje rašo:  

Ar realu tikėtis, kad tie, kurie vaikosi kuo didesnio pelno, stabtelės pamąstyti apie paliekamus ateinančioms kartoms ekologinius padarinius?40

Tad jokios pusinės priemonės (half-measures) nepadės:

Neužtenka, ieškant vidurio kelio, mėginti suderinti rūpinimąsi gamta su finansiniu pelnu ar aplinkos išsaugojimą su pažanga. Šiuo atžvilgiu vidurio kelias reiškia tik katastrofos atidėjimą. Reikia tiesiog naujaip apibrėžti pažangą.41

Pasak Popiežiaus, norint iš naujo apibrėžti mūsų pažangos sampratą reikia prisiimti atstumtųjų ir vargšų požiūrį, vargšų, kurie sudaro didžiąją dalį mūsų planetos [gyventojų], tačiau laikomi „bereikšmiais“ tarptautinėse ekonominėse ir politinėse diskusijose, kurių kančios vertinamos kaip „netiesioginė žala“. Ši kritika nukreipta ne tik prieš valdančiuosius, bet ir prieš Vakarų intelektualus ir visą mokslo elitą:

Taip iš dalies yra dėl to, kad daug profesionalų, viešosios nuomonės formuotojų, komunikavimo priemonių ir galios centrų yra įsikūrę toli nuo tų žmonių, izoliuotose urbanistinėse zonose, ir stokoja tiesioginio sąlyčio su jų problemomis. Gyvena ir mąsto remdamiesi patogia padėtimi, suteikta aukšto išsivystymo lygio ir gyvenimo kokybės, nepasiekiamų didelei pasaulio gyventojų daliai.42

Ciniškas klausimas, kurį Josifas Stalinas uždavė Jaltos konferencijoje, „Kiek daug divizijų turi popiežius?“ turėjo parodyti jo diskusijos partneriams – Čerčiliui ir Ruzveltui – Generalissimo panieką pasaulio nuomonei politikoje.

Tačiau tikrai nebus perdėjimas sakyti, kad diskusija, kurią Popiežius pradėjo (unleashed) 1,3 milijardo katalikų krikščionių tarpe, yra vienas svarbiausių pastarojo dešimtmečio pasaulio politinių įvykių. Ir tai kelia platų socialinio dialogo apie alternatyvas klausimą, kuriame socializmas turi pasakyti kažką gyvybiškai svarbaus.

Mane erzina šio klausimo formulavimas, kuris susieja pagrįstai skubų kvietimą veikti ekologinės krizės akivaizdoje su „nepaprastosios padėties“ idėja. Tiesą sakant, mums reikia ne avarinio režimo, o plataus masto mobilizacijos, sukuriančios demokratinį sutarimą.

Manau, kad atsižvelgdami į padėties sunkumą turėtume diskutuoti be panikos, nes panika reiškia iracionalumą ir nesugebėjimą veikti. 

TKKK ataskaitoje skaitome šiuos sakinius: „Yra daugybė prisitaikymo galimybių, kurios gali sumažinti klimato kaitos riziką.“43

Sušvelninimo galimybės, atitinkančios 1,5°C planą, yra siejamos su įvairiomis sinergijų ir kompromisų galimybėmis Darnaus vystymosi tikslų (DVT) spektre. Nors bendras galimų sinergijų skaičius viršija kompromisų skaičių, jų grynasis poveikis priklausys nuo pokyčių tempų ir masto, poveikio švelninimo priemonių sudėties ir perėjimo valdymo.44

Taigi, anot nemalonios gamtos mokslininkų kalbos, nėra neišvengiamo likimo, tačiau esame pašaukti veikti greitai ir racionaliai. Tariant kitais žodžiais ir pasitelkiant eilute iš Bertolto Brechto Giriant dialektiką: kas suprato savo būklę – kaip kas nors galės jį sustabdyti?

  1. Joseph E. Stieglitz, 2019.  „Sechs, setzen“, Internationale Politik und Gesellschaft (publikuota Friedricho Eberto fondo). Žiūrėta: 2020-10-30.  ↩︎
  2. Honkonge, Indijoje, Čilėje, Bolivijoje, Ekvadore, Kolumbijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Čekijos respublikoje, Rusijoje, Maltoje, Alžyre, Irake, Irane, Libane, Sudane… ir šis sąrašas nėra nei išsamus, nei galutinis. ↩︎
  3. Eric Hobsbawm, 2019. „Es wird Blut fließen, viel Blut“, Stern. Žiūrėta: 2020-10-30. ↩︎
  4. Žr. pvz. Carlos Masala, 2018. Weltunordnung: Die globalen Krisen und das Versagen des
    Westens. Munich: Beck. ↩︎
  5. Žr. Elmar Altvater, 2013. „Wachstum, Globalisierung, Anthropozän Steigerungsformen einer
    zerstörerischen Wirtschaftsweise“, Emanzipation: Zeitschrift für sozialistische Theorie und
    Praxis, 3,1, 79. ↩︎
  6. Francis Fukuyama, 1992. The End of History and the Last Man. New York: Free Press. ↩︎
  7. Deirdre N. McCloskey, Bourgeois Equality. How Ideas, not Capital or Institutions, Enriched
    the World. Chicago: University of Chicago Press, 2016, p. 53. ↩︎
  8. Ibid., 8 psl. ↩︎
  9. Ibid., 46 psl.   ↩︎
  10.  Ibid., 73 psl. ↩︎
  11. Ibid., 93 psl. ↩︎
  12. Stiglizt, op. cit. ↩︎
  13. Karl Marx 1845. „Tezės apie Feuerbachą“. Lietuviškame vertime pirmi sakiniai skamba taip: „Viso ligšiolinio materializmo – įskaitant ir feuerbachinį – pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas [Gegenstand], tikrovė, jutimingumas, imamas tik objekto forma, arba stebėjimo forma, o ne kaip žmogaus jutiminė veikla, praktika, ne subjektyviai. Žr. K. Markas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai, II tomas. Vilnius: VPMLL, 1950, psl. 362. ↩︎
  14. Shoshana Zuboff, 2016. „The Secrets of Surveillance Capitalism“, Frankfurter Allgemeine Zeitung,
    Žiūrėta: 2020-10-30. ↩︎
  15.  Ibid.  ↩︎
  16. Ibid.  ↩︎
  17. Ibid. ↩︎
  18. John Bellamy Foster and Robert W. McChesney 2014. „Surveillance Capitalism: Monopoly-Finance Capital, the Military-Industrial Complex, and the Digital Age“, Monthly Review: An Independent Socialist Magazine, July-August. Žiūrėta: 2020 m. spalio 30 d. ↩︎
  19. Ibid.  ↩︎
  20. Karl Marx 1987. Outlines of the Critique of Political Economy [Grundrisse, 1857-58], Karl Marx
    and Frederick Engels, Collected Works. New York: International, Vol. 29, p. 90. ↩︎
  21. Vladimir Lenin, 1977 „The Two Tactics of Social-Democracy in the Democratic Revolution“, Collected Works. Moscow: Progress Publishers.  ↩︎
  22. Karl Polanyi, 2001. The Great Transformation: The Political and Economic Origins of Our Time, Boston: Beacon Press, p. 159. ↩︎
  23. Ibid. p. 160  ↩︎
  24. Betrand Russell et al. 1955. „The Russell-Einstein Manifesto“, pasirašė Max Born, Percy W. Bridgman, Albert Einstein, Leopold Infeld, Frédéric Joliot-Curie, Herman J. Muller, Linus Pauling, Cecil F. Powell, Joseph Rotblat, Bertrand Russell, and Hideki Yukawa. Žr. pugwash.org. Žiūrėta: 2020-11-01.  ↩︎
  25. Marxas ir Engelsas Komunistų partijos manifeste naudoja „Betriebsweise“ sąvoką, kurią būtų galima išversti kaip „veikimo režimas“.  ↩︎
  26. Pasaulio demokratinio jaunimo federacija (įkurta 1945 m. Londone), Tarptautinė studentų sąjunga (įkurta 1946 m. ​Prahoje), Pasaulio profesinių sąjungų federacija (įkurta 1945 m. Paryžiuje), Tarptautinė demokratė moterų federacija (įkurta 1945 m. Paryžiuje) ir Pasaulio taikos taryba (įkurta 1950 m. Varšuva). ↩︎
  27. Jürgen Habermas, 1986. „The New Obscurity: The Crisis of the Welfare State and the Exhaustion of Utopian Energies“, Philosophy & Social Criticism, 11, 2, 1-18. ↩︎
  28. Antonio Gramsci, 1971. Selections from the Prison Notebooks of Antonio Gramsci. New York: International, 276 psl. ↩︎
  29. Habermas, op. cit., 2 psl.  ↩︎
  30. Ibid., 3 psl. išnaša. ↩︎
  31. Ibid., 4 psl. ↩︎
  32. Ibid.  ↩︎
  33. Išsamus longitudinis lyginamasis tyrimas parodė, kad Vokietijai neatlygintinas darbas darant namų ruošą, prižiūrint vaikus ir pagyvenusius žmones viršijo apmokamą darbą 1,7 karto. Vokietijos federalinis statistikos biuras: „Wo bleibt die Zeit? (…)“, www.bmfsfj.de, p. 11. Taip pat žr. pvz. feministinės ekonomistės Mascha Madörin 2010. Care Economy – eine Herausforderung für die Wirtschaftswissenschaften. Ch. Bauhardt et al. (eds). Gender and Economics. Wiesbaden: Verlag. ↩︎
  34. Karl Marx, 1989. Theories of Surplus Value, Collected Works, vol.32. New York: International, 390 psl. ↩︎
  35. Karl Polanyi, 2018. „On Freedom“, Michael Brie et al. (eds). Karl Polanyi’s Vision of a Socialist Transformation. Montreal: Black Rose Books, 306 psl. ↩︎
  36. IPCC Intergovernmental Panel on Climate Change 2018. Global Warming of 1.5° C, Summary for Policy Makers, www.ipcc.ch/sr15.  ↩︎
  37. European Commission, 2019. Going Climate-Neutral by 2050: A Strategic Long-Term Vision
    for a Prosperous, Modern, Competitive and Climate-Neutral EU Economy, 15 psl.  ↩︎
  38.  Ibid. ↩︎
  39. Naomi Klein, 2019. On Fire: The (Burning) Case for a Green New Deal. New York: Simon & Schuster. Cituota iš vokiško leidimo, 49 psl. ↩︎
  40. Enciklika Laudato Si’: apie rūpinimąsi bendraisiais namais, 190 §, EIS.katalikai.lt. Žiūrėta: 2020-11-02 ↩︎
  41. Ibid., §194.  ↩︎
  42.  Ibid., §49. ↩︎
  43. TKKK, 10 psl. ↩︎
  44. Ibid., 19 psl. ↩︎

Kvietimas rašyti

Jei norėtumėte aptarti teksto idėją arba pasiteirauti dėl galimybės tekstą publikuoti žurnale

Susisiekite