„Jei aš negaliu šokti – tai nėra mano revoliucija!“ – neva yra pasakiusi Emma Goldman. Ir, nors tai yra reklaminiais tikslais parengta jos minčių parafrazė, šokis šiame šūkyje atsidūrė neatsitiktinai. Buvo tikras incidentas šokių aikštelėje…
Emma Goldman gimė Kaune (tuometinėje Rusijos imperijoje), naujausiais duomenimis, 1870 m.1 Iki septynerių metų gyveno Kurše, vėliau persikėlė pas močiutę į Karaliaučių, trylikos – su tėvais į Sankt Peterburgą, apimtą revoliucinių įvykių ir nuotaikų. Ankstyvoje jaunystėje emigravo į JAV, kur netruko įsilieti į revoliucinį darbo judėjimą, susipažinti su socialistų ir anarchistų idėjomis. Pastarosioms Emma jautė ypatingą artumą, tad nenuostabu, kad greitai tapo jų šaukle – ugninga kalbėtoja anarchistų mitinguose. Ir ne tik – savo kalbomis kėlė kovos dvasią darbininkų streikuose, skaitė paskaitas, rinko lėšas kitų šalių revoliucionieriams, o vėliau, anarchistų judėjimui atskilus nuo socialdemokratų, tapo svarbia jo teorijų ir taktikų formuotoja.
Emma pasižymėjo ne tik nepaprasta iškalba, bet ir puikiais organizaciniais gebėjimais, kurie buvo labai greitai pastebėti. Jai buvo patikėta užduotis kviesti merginas jungtis prie darbininkų streikų. Tam buvo organizuojami susitikimai, koncertai, pobūviai ir… šokiai. „Tuose šokiuose buvau viena iš ištvermingiausių ir linksmiausių“, – pasakoja apie save Emma2. Štai tokio vakaro metu, kai Emma džiaugsmingai „išsiskleidžia“ ją įkvepiančioje ir atgaivinančioje veikloje, vienas kovos draugų rūškanu veidu pasiveda ją į šalį ir išsako savo nuomonę, kad jai, propagandistei, nederėtų taip lengvabūdiškai šokti. Tik ne su tokiu neapgalvotu laisvumu! Taip neoriai elgtis negali sau leisti ta, kuri tuoj taps judėjimo varikliu. Toks lengvabūdiškumas tikrai gali pakenkti bendram tikslui.
Šioje situacijoje gimsta Emmos posakis: „Aš trokštu laisvės, teisės reikštis, kiekvieno ir kiekvienos teisės siekti gražiausių, tauriausių dalykų!“ (vėliau „perfrazuotas“ į „Jei aš negaliu šokti – tai nėra mano revoliucija!“3) Emma buvo apsisprendusi taip gyventi, nepaisant nieko – kalėjimų, persekiojimų, nepaisant net ir draugų pasmerkimo. Juk anarchistinė vizija – „socialinė harmonija“ gali gimti tik iš „solidarumo dvasios“ – natūralaus ir savanoriško energijų telkimo vardan palankių žmonijai rezultatų siekimo4. Individualūs troškimai, ypač patys tauriausi, gražiausi, daugiausiai energijos teikiantys, neturi būti priešinami bendro gėrio tikslui. Emma suprato anarchizmą kaip naujos socialinės tvarkos filosofiją, kuri pagaliau suderina abi gyvenimo sritis – individualią ir kolektyvią. Esė „Anarchizmas – už ką jis iš tiesų kovoja?“ ji rašo, kad „individualūs ir grupiniai instinktai yra lyg širdis ir plaučiai: širdis yra gyvybės esmės talpykla, plaučiai – šią esmę išgryninančio ir stiprinančio elemento saugykla. Individas yra visuomenės širdis, sauganti socialinio gyvenimo esmę, o visuomenė yra plaučiai, užtikrinantys, kad šis gyvenimo esmę palaikantis elementas, t.y., individas, būtų tyras ir skaidrus.“5
Rašau šias kūniškas Emmos metaforas ir šypsausi – juk šokis irgi galėtų būti tokios „socialinės harmonijos“ metafora, o kartais – ir daugiau nei metafora. Ar tai nėra kaip tik ta šaka, kuri tiesiogiai nukentėtų (netektų savo žavesio bei prasmės), šokėjai(-ui) netekus gyvybingumo?
Beje, ne tik šokdami, bet ir judėdami išgyvename kažką panašaus, ką Emma išgyveno šokio aikštelėje. Ką būtent? Ogi veiksmų vertinamąjį „aidą“, kuris lydi mūsų judėjimą konkrečiose socialinėse, kultūrinėse, geografinėse aplinkybėse ir yra nukreiptas į nuolatinį jų taisymą arba „efektyvinimą“.
Pasiaiškinkime šį dalyką. Pradėkime nuo visuomenės, o tiksliau – visuomenių. Įsivaizduokime jas kaip dinamiškus pavienių žmonių ir grupių skirtingų elgesio formų darinius (žmonių ir grupių, judančių savo aplinkose, jausmuose, skirtingais stiliais, ritmais, jėga). Kiekviena visuomenė turi savo specifinius įpročius ir judėjimo formas, kurios tuos įpročius palaiko. Šie judėjimai nekyla vien iš individualių, grynai protinių susitarimų ir psichinių mechanizmų. Tačiau būtent jie sudaro visuomenės savitumą, lemiantį individams būdingus elgesio ir mąstymo būdus. Marcelis Maussas įvardino tai kaip kūno technikas, nurodydamas į būdus, kuriais kiekvienoje visuomenėje žmonės yra išmokę (arba žino, kaip) naudotis savo kūnais6. Šios žinios, pasak Mausso, yra kūniškas ir techninis įprotis, apimantis visą žmogaus būtį – ir biologinį, ir psichologinį, ir sociologinį būties matmenis7. Mūsų požiūris į kūną, kaip ir kiekvienas judesys, yra kilęs iš kultūrinės ir istorinės aplinkos. Judėjimo įpročiai įgyjami mokantis ir praktikuojant. Mokymosi procese neabejotinai yra dalis imitacijos. Vis dėlto, judesių perėmimo pobūdis yra dialoginis. Veikimo būdo perėmimas ar įpročio įgijimas neapsieina be kritinio, emocinio, fizinio įvertinimo. Judesiai, kuriuos išmokome, perėmėme iš kitų (juos turime matyti tam tikros tradicijos kontekste8) yra individualiai koreguojami, varijuojami, keičiami. Juk mano gyvenimo patirtis niekada nėra identiška kitų žmonių patirčiai. Įsisavindama judesių serijas (jau pats žodis suponuoja, kad judesiai palaipsniui tampa mano „savastimi“), „prisitaikau sau“ kitų patirtį – elgesio ir mąstymo būdus. Kūno pritaikymas jo panaudojimui neapsieina be glaudaus socialinio kontakto. Tačiau tam, kad kolektyvinė patirtis būtų perimta, jos „pritaikymas“ perėmėjams(-oms) yra labai svarbus. Veiksmų vertinamasis (ir lyginamasis) „aidas“ mumyse – tai tokia „savęs“ patirtis, kuri atsiranda kaip mūsų veikimą lydinti atsakomoji reakcija ir išsirutulioja į veiksmus9. Ši (kinestetinė) savęs patirtis veda prie pokyčių – kūno technikos pritaikymo, jos aspektų plėtojimo arba modifikavimo, transformacijos. (Pasipriešinimas arba atsparumas kaip sąmoningas judėjimo būdo perėmimo vengimas akistatoje su visuomenės reikalavimais irgi yra kūrybinis atsakas, dažniausiai siejamas su socialiniu spaudimu.) Tad, nors kūno technikos turi būti vertinamos kaip formuojantis socialinės tvarkos elementas, jose esantis kūrybiškumas yra vertas dėmesio! Vertinamojo „aido“ inspiruotas kūrybinis atsakas – tai individualūs pasiūlymai, susiję su kolektyvinėmis žiniomis ir lūkesčiais.
Kitaip sakant, mes įtraukiame į savo elgesį visuomenės, kurioje gyvename, socialinę simboliką, o tada grąžiname jai savo individualiu kūrybiškumu įkrautus simbolius. Tam tikra prasme net ir pačią visuomenę galima traktuoti kaip žmonių įsivaizdavimų „įsikūnijimą“. (Vaizduotė – kuri savo ruožtu gali būti suvokiama kaip mūsų veiksmų „aido“ išplėtojimas – šioje laidžioje apykaitoje irgi vaidina labai svarbų vaidmenį.)
10Tačiau grįžkime prie Emmos. Jaunuolio Emmos šokio vertinimas buvo išsakytas tiesiogiai, bet spaudimą, kurį jautė ir kuriam priešinosi Emma, darė, tikėtina, ne vien jaunuolis, bet ir visa aplinka (jaunuolis tik norėjo „padėti“ Emmai „susigaudyti“). Kitaip sakant, judėdamos ir atlikdamos veiksmus sociume, mes nuolat „taisomės“. Kuria linkme – priklauso ne vien nuo konkrečių aplinkybių, bet ir nuo mūsų idealų, tikslų bei patirties. Mumyse šis judesių keitimas tikslų siekimo linkme vyksta nuolat. Jei nepastebime – tai tik dėl to, kad pripratome, prisitaikėme11 prie sociokultūrinės aplinkos, kurioje veikiame. Kita vertus, visi esame išgyvenę socialinio nepatogumo jausmą, atsidūrę svetimoje kompanijoje, kai nebežinome, kaip derėtų elgtis. Arba patekusios į instituciją, į kurios „žaidimo taisykles“ nesame įšventintos. Štai tuomet mes ir girdime vertinamąjį savo veiksmų „aidą“ labai aiškiai, nors savo „tradicinėje“ aplinkoje į jį dėmesio neatkreipiame. Ir tai nėra signalas, kad kažkas su mumis negerai! Tai – ženklas, kad tiesiog yra kitaip. Ženklas, kad štai dabar pasireikš mūsų kūrybiškumas – naujoje situacijoje gali atsirasti nauji elgesio būdai, gali keistis abi sąveikaujančios socialinės aplinkos – ta, iš kurios ateina „šokėja“, ir ta, kurioje ji pasirodo. Užplūdęs adrenalinas ir dėmesio pokyčiai taip pat yra kūno teikiamos priemonės kūrybinio impulso rengiamiems judesiams atlikti. Koks užtaisas ir kokios galimybės! Nuo subtilių prisiderinimų prie „svetimųjų“, kurie savo slepiamu kitoniškumu liudys norą peržengti socialinius ar klasinius skirtumus, iki ryškių atsisakymo prisitaikyti performansų – maišto, pasipriešinimo, kurie neabejotinai ves į veikiančio individo „adekvatumo“ arba dominuojančių socialinių įpročių kvestionavimą. Taip, tai – rizika, nežinia… Visgi, tai vyksta, net jei mūsų įprastas „atsakas“ yra kūrybinių impulsų nuslopinimas ar tokių situacijų vengimas. Tad ar ne geriau išmokti išlikti sąmoningomis tokiose situacijose (vertinti jas kaip dovanas sau ir visuomenei) ir treniruotis autentiškai bei išraiškingai veikti?
Tačiau kuo čia dėtas šokis? Juk nebūtina šokti, kad patirtume laisvės galimybes savo judesiuose. Taip, iš tiesų. Tačiau kažkas yra tame ir ypatingo. Pavyzdžiui, tapydamos arba žiūrėdamos į dailės kūrinius, persvarstome savo egzistenciją per vizualumo12 prizmę. Šokyje sureikšminamas pats judėjimas (su visais neišvengiamais jo komponentais). Tai – kvietimas patirti ir / arba persvarstyti judėjimo kūrybiškumą. Ypatinga patirtis, išskirianti ir išplėtojanti šį buvimo gyvais aspektą.
Emma šoko. Jos reakcija – nesutikimas, pasipriešinimas – kilo iš jos veiksmų nedermės su sociumo lūkesčiais (su tuo, kaip „tradiciškai“ buvo įprasta tokioms, kaip ji, elgtis). Ji nesusitaikė su „tau nedera“, „neoru“. Ji atsisakė „suprasti“, kad jos laisvė kenkia bendram tikslui, ir liko atspari dusinančiai viešumos priespaudai. Ji pasitikėjo savo troškimais ir reakcijomis. Nežiūrėjo į save kaip į savęs pačios priešę, su kuria reikia „susitvarkyti“. Būtent tokį požiūrį suponuoja apriorinis psichologinis reiškinio (ypač „nemalonių“ situacijų) ir jo priežasčių aiškinimas13. Toks požiūris formuoja neigiamą požiūrį į psichofiziologines kūno reakcijas ir, užuot skatinęs žmones aktyviai ir sąmoningai veikti (konfrontuoti, ieškoti išeičių, kurti alternatyvas), įstumia juos į savistabos bedugnę (kurioje judėjimo kūrybingumas siejamas su nauda savistabai).
Taigi, geriau šokti, gauti „įspėjimą“ ir tuomet geriau suprasti save, kitus ir aplinką bei prisidėti prie tos aplinkos keitimo „vardan palankių žmonijai rezultatų siekimo“, nei kūrybiškumą nukreipti į visuomeninį „išsiveiksminimą“ (t. y. – nebešokti).
Aš irgi daug išmokau per šokį. Kaip judesio ir šokio tyrinėtoja, o ir mėgėja pašokti, negaliu nepastebėti, kad mano šokančių draugių gretos mažėja – dauguma renkasi šokti „save“ saugiose terapinėse aplinkose. Man kyla klausimas – o kas kovos už visuomenines erdves, kas „mokys“ apie socialinius šokio tikslus, kas keis požiūrį į lytims „deramą“ raišką? Žinoma, ne viskas nuo mūsų priklauso, bet daug priklauso ir nuo mūsų. Pavyzdžiui, net jei ateini šokti į „poros ieškojimo“ fiestą, kurioje šokis tėra kūno eksponavimas potencialiems partneriams ar partnerėms, savo šokio būdu gali sugriauti lytims priskirtas raiškos erdvėje tradicijas.
Čia norėčiau prisiminti Iris Marion Young esė „Mesti kaip mergaitei: moteriško kūno laikysenos, judrumo ir erdviškumo fenomenologija“, kurioje autorė atkreipia dėmesį į moterų judėjimo ir orientavimosi į aplinką ypatumus. Anot autorės, moterys erdviškumą patiria ne per judėjimą erdvėje, bet per į(si)vietinimą14, kurį, kaip ir kitus moters kūno modalumus – laikyseną, erdviškumą, judesių atlikimo būdą – suformavo moterų situacija konkrečiose sudėtingosesocioistorinėse aplinkybėse, o paprasčiau tariant – gyvenimas patriarchalinėje visuomenėje. Iš asmeninės patirties žinau, kad gebėjimas pasinaudoti erdve šokio tikslams nelieka nepastebėtas, kaip ir moterims „nederamas“ platus judesių diapozonas viešumoje (tokia raiška gali būti interpretuojama kaip seksualinio dėmesio siekimas). Visgi, nepasidavimas įprastoms judesio normoms gali paskatinti jas permąstyti, jau nekalbant apie daugybę galimų būdų šokti, kurie gali kvestionuoti ar bent praplėsti susirinkusiųjų tikslus.
Ko dar išmokau iš šokio? Kad padėdama moterims treniruoti „jėgos centrą“ – pilvo, nugaros, šlaunų ir sėdmenų raumenis, o šokio pratybose mokydama(si) judėjimo erdvėje, taip pat mokau(si) atsakomybės, savarankiškumo, mokau(si) siekti tikslų. Čia vėl reikia grįžti prie Young įžvalgų. Autorė atkreipė dėmesį, kad moterims būdinga į fizines užduotis neįsitraukti visu kūnu. (Ir tai – vis dar tiesa, ypač vyresnės kartos moterų patirtyje.) Vietoje to mes sukoncentruojame savo jėgas į tas kūno dalis, kurios artimiausiai susijusios su užduotimi. Vengiame siekti, tiestis, lenktis, temptis tikslo kryptimi. Erdvė, tinkama mūsų judesiui, yra suvaržyta erdvė. Pavyzdžiui, Young minimuose žaidimuose su kamuoliu vyrai juda kamuolio link ir konfrontuoja savo atsakomaisiais žingsniais. Moterys dažniau linkusios laukti ir reaguoti į kamuolio priartėjimą, nei bėgti jo pasitikti. Kūno impulsas – vengti, sprukti arba kitaip saugotis kamuolio, tarsi jis lėktų į mane. Tokie judesiai iliustruoja dvigubą moterų neryžtingumą – pasitikėjimo, kad pavyks padaryti tai, ką turime padaryti, stoką ir baimę būti sužeistoms. Young teigimu, mūsų dėmesys padalintas tarp tikslo, realizuojamo per judesį, ir saugojimosi nuo sužalojimo. Mes patiriame savo kūnus kaip trapią naštą, o ne savo siekių įgyvendinimo mediją. Mūsų dėmesys atitenka kūnui – ar jis daro taip, kaip mes norime, kad jis darytų (ir ar jis atrodo taip, kaip norime, kad atrodytų), o ne tam, ką mes norime savo kūnais padaryti15. Esame linkusios nepakankamai vertinti savo gebėjimus, kurie, laikui bėgant, dėl kūno įtraukimo į užduočių atlikimą praktikos stokos, išsivysto į tikrus negebėjimus.
Moteriškas kūnas ir judesys patiriamas kaip tai, į ką žiūrima. Moterys reaguoja į savo pačių judesius, lyg būtų objektai, užuot priėmusios save kaip judesio subjektus. Moterys išgyvena savo kūnus kaip daiktus, lieka suvaržytos, atitolusios nuo savo kūnų ir juos transcenduojančio judesio, o taip pat – atribotos nuo pasaulio galimybių. Tokią moterų situaciją, sąlygotą seksistinės priespaudos, atskleidžia Young. Tokioje visuomenėje moterys yra neįgalios. Ji teigia, kad tol, kol gyvensime pagal patriarchalinės kultūros nuostatas, būsime fiziškai suvaržytos, apribotos, įvietintos ir sudaiktintos.
Be abejonės, moterų situacija gerokai pasikeitė. Tačiau ar iš esmės? Young mini „krapštymąsi“ su daiktais, kurį dauguma moterų rinkdavosi kaip vienintelę fizinio kontakto su pasaulio daiktais alternatyvą. Dabar moterys treniruojasi ir juda daug, tačiau ar peržengia „krapštymąsi su daiktais“ (net jei tais „daiktais“ tampa svarsčiai treniruočių salėse16)? Ir čia klausimas ne tik moterims. Visuomeniniai lūkesčiai dėl mūsų kūnų panaudojimo dideli – tai natūralu dėl jau paaiškintų priežasčių. Tačiau ar suvokiame, kokią įtaką darome mes? Savo daugiau ar mažiau laisvu atsaku17. Juk ne tai, kuo mus „paverčia“ tradicija, yra mūsų prigimtis. Mūsų prigimtis yra perimti, vertinti, keisti tai, ką perimame iš kitų, tam tikrais atvejais – priešintis, daryti priešingai, „permontuoti“. Šis potencialas yra mūsų kūnuose – mūsų judesiuose – mūsų veiksmuose. Ne kažkokiame „autentiškame“ kūniškume, atskirume nuo kitų, o priešingai – dėka kitų ir kitų vardan. Solidarizuotis gali tik veiksnūs subjektai.
Bet grįžkime prie šokio. Mokydama(si) šokio kaip tikslingo veikimo sociokultūrinėje erdvėje ir, neišvengiamai, konkrečios tradicijos fone, mokau(si) supratimo apie socialinio ir kultūrinio gyvenimo sudėtingumą, apie tai, kokią gausybę informacijos „laiko“ („atlaiko“, „neša“) mūsų judesiai ir kaip svarbu išmokti laisvai, drąsiai jais – judesiais, erdve, kultūra, santykiais – žaisti ir naudotis. Mokausi, kad galima būti matoma (šokant tai neišvengiama) ir išlikti subjektu. Mokausi, kad galima būti kolektyvo dalimi ir neprarasti savo individualumo. Mokausi, kad paprasti veiksmai gali atverti daug ir daug ką pakeisti. Arba ne. Mokausi, kaip galima veikti pasaulyje.
Emma Goldman raiškos (sykiu ir kalbos) laisvę regėjo kaip pagrindinę sąlygą socialinių pokyčių siekime. (Beje, kalbos laisvė buvo jos nesutarimų su Leninu ir kritikos bolševikų režimui centre.) Niekada jos sau neužgynusi, tapo „pačia pavojingiausia Amerikos moterimi“ – darbininkų judėjimų katalizatore, kovotoja už moterų emancipaciją ir reprodukcines teises, už visų žmonių lygybę. Ji buvo arši vyriausybės ir kitų engiančių institucijų (bažnyčios, santuokos) kritikė, kapitalizmo ir karo priešininkė. Modernioji Jeanne d’Arc, pavojinga laisvamanė, neįtinkanti ir nepriimtina, netelpanti į jokius to laikmečio rėmus.
- Gabrielė Sagaitytė. „Kaune gimusi anarchizmo ikona nelegaliai aprūpindavo kontraceptikais ir suplanavo politinę žmogžudystę.“ LRT.lt, žiūrėta: 2021 m. balandžio 11 d. ↩︎
- Emma Goldman. Living My Life, Vol. 1. New York: Dover Publications, 2012, Apple Books, 148 psl. ↩︎
- Alix Kates, Shulman, 1991. „Dances with Feminists“, Women’s Review of Books, Vol. IX, no. 3. ↩︎
- Emma Goldman, 2013. Anarchizmas ir kitos esė. Kaunas: Kitos knygos, 29 psl. ↩︎
- Ten pat, 42 psl. ↩︎
- Marcel Mauss, 2006. Techniques, technology and civilization. New York: Berghahn Books, 77 psl. ↩︎
- Marcelis Maussas kūno technikas (mūsų veiksmus ar jų serijas) apibūdino kaip „fiziopsichosociologines kompozicijas“. Marcel Mauss, 2006. Techniques, technology and civilization. New York: Berghahn Books, 92 psl.
↩︎ - Ten pat, 80 psl. ↩︎
- Tai – esminis net elementarios biologinės būtybės aktyvumo bruožas – vertinamasis veiksmas, evoliucionavęs pagal rūšies pažintinių galių lygį. ↩︎
- Tikslai gali būti labai įvairūs. Mūsų veiksmų efektyvumas neapsiriboja tiesioginiu, mechaniniu efektyvumu. ↩︎
- Nevartoju šio žodžio neigiama prasme. ↩︎
- Vizualumas, žinoma, nėra atsiejamas nuo judėjimo. Čia daugiau kalbu apie tai, kokį žmogiškosios egzistencijos aspektą kiekviena meno rūšis labiau išplėtoja, „suproblemina“. ↩︎
- Priežastys yra sociologinės ir geopolitinės, tad neapsiriboja asmenine istorija ar patirtimi.
Psichologizavimo kritika: Michel Foucault, Arnold I. Davidson, Graham Burchell, 2008. The birth of biopolitics: lectures at the Collège de France, 1978-1979. New York: Springer.
MauroBasaure, 2009. „Foucault and the ‘Anti-Oedipus movement’: psychoanalysis as disciplinary power.“ History of Psychiatry 20.3, psl. 340-359. ↩︎ - Iris Marion Young, 2005. On female body experience:”Throwing like a girl” and other essays. Oxford: Oxford University Press, 41 psl. ↩︎
- Ten pat, 34 psl. ↩︎
- Neneigiu, kad ir šokis gali tebūti „krapštymasis su judesiais“. ↩︎
- Sabotažas, vilkinimas, įvairios apsimetinėjimo formos – daugybė pasipriešinimo strategijų, apie kurias žinome net ir iš visiškai „nugalintų“ žmonių patirčių. ↩︎