Walteriui Benjaminui priskiriamas teiginys: „Už kiekvieno fašizmo slypi nepavykusi revoliucija.“ Šis teiginys (kuriuo pats esu bent dešimt kartų rėmęsis) akivaizdžiai siūlo formulę, galinčią paaiškinti dabartinį konservatyvųjį populizmą (ne tik Trumpo): hegemoninė liberali demokratija nepastebėjo tylinčios daugumos – darbininkų klasės – nepasitenkinimo, o ši nesijautė atstovaujama tada, kai buvo kalbama apie daugiakultūriškumą, „woke“ judėjimą ir tapatybių politiką. Neofašistiniai populistai užpildė šią spragą ir prisistatė neva esą darbininkų klasės, išnaudojamos liberaliojo elito, pusėje. Tačiau pasitelkiant šią formulę neatsakyta į pagrindinį klausimą: kodėl žlugo revoliucija; kitaip tariant, kodėl naujajai dešinei, o ne kairei, pavyko užvaldyti daugelio vadinamųjų paprastų žmonių pyktį ir įniršį?
Pastaruoju metu gana populiaru kaltinti teoriją (filosofiją) dėl to, kad ji nesugebėjo pasiūlyti išnaudojamai daugumai realios politinės programos, galinčios mobilizuoti žmones. Ottoʼas Paansas savo kitais atvejais labai įžvalgioje analizėje rašo:
„Negalima tikėtis, kad akademikai, dirbantys ideologinėje sistemoje, kurioje tyrimų temos dažniausiai parenkamos iš anksto, kur tyrinėjamas daugiakultūriškumas, nusidėvėjęs „Apšvietos“ ateizmas ir supaprastintas egalitarizmas, pateiktų patikimas politines alternatyvas, susijusias su šiuolaikiniais poreikiais. Nenuostabu, kad nusidėvėjusios Apšvietos kairieji liberalai, ypač profesionalūs akademiniai filosofai, buvo visiškai sutrikdyti Trumpo išrinkimo: jie nė trupučio nesitikėjo regresijos į neofašistinę diktatūrą. <…> Profesionali akademinė filosofija turi moralinę pareigą radikaliai pakeisti kryptį, nes jei nėra realios, rimtos filosofijos, praktiškai iki nulio sumažinama tikimybė, kad įvyks realūs politiniai pokyčiai ar pasipriešinimas intelektinei diktatūrai, tiek kalbant apie jos politiškai korektišką, tiek neofašistinę atmainą.“[1]
Paprasta ir įtikinama – bet ar Paanso reikalavimas nėra nuolatinis šiandienos radikaliosios kairės motyvas? Paansas remiasi Adornoʼu ir Horkheimeriu kaip didžiomis autoritetų figūromis, bet ar jie pateikė nuoseklesnį atsakymą? Viename iš savo vėlyvųjų trumpų tekstų Adorno į klausimą: „Ką turėtume daryti šiandien?“, aiškiai atsako: „Nežinau.“ Argi ne taip pat nutinka ir kalbant apie Paanso tekstą? Jis tvirtina, kad „profesionali akademinė filosofija“ turėtų pateikti konkrečią programą, tačiau nepateikia jokio aiškaus pavyzdžio, kokia ji turėtų būti. Galiausiai mums lieka dvi galimybės: „realistinis“ trečiojo kelio liberaliosios kairės pragmatizmas ir iš trečiojo pasaulio aplinkos ateinanti „realiai egzistuojančio socializmo“ reabilitacija (naujas, labiau teigiamas ne tik Mao, bet ir Stalino vertinimas). Iš šios perspektyvos pirminė Vakarų marksizmo nuodėmė pasirodo esąs ryšio praradimas su revoliuciniais judėjimais už išsivysčiusių kapitalistinių šalių ribų. Mano pozicija – priešinga: Vakarų marksizme buvo teisinga atmesti kalbas apie bet kokį „realiai egzistuojančio socializmo“ tęstinumą; jis apskritai buvo milžiniška nesėkmė – ekonomiškai jam pavyko tik tiek, kiek jame buvo integruota kapitalizmo.
Vienintelė reali galimybė – visiškai pripažinti tikros alternatyvos nebuvimą, aklavietę, kurią taikliai išreiškė žinutė, kurią neseniai gavau iš jauno draugo Japonijoje (slapyvardis Cabin):
„Norėčiau paklausti, ar pastebėjote neseniai vykusius Japonijos Patarėjų Rūmų rinkimus. Kraštutinių dešiniųjų partija „参政党“ pasiekė beprecedentę pergalę, laimėjusi 14 vietų. Statistiniai rezultatai rodo, kad dauguma rinkėjų – jauni žmonės. Kraštutinė dešinė sulaukė didžiulės jaunimo paramos, skelbdama daugybę gandų apie užsieniečius ar kitus dalykus socialiniuose tinkluose, buvo pasitelktas didelis skaičius apmokamų įrašų. Tuo tarpu Kioto gatvėse nuoširdūs, bet jau pagyvenę kairieji vyrai ir moterys, sulaukę septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties, alinančiame karštyje sakė kalbas ir skleidė savo idėjas, bet sėkmės nesusilaukė. Ką manote apie šį situacijos apsivertimą? Ar pasaulis paseno? Kaip mes, jauni žmonės, turėtume reaguoti į tokią situaciją? Ar istorijoje yra buvę tokių laikotarpių? Atvirai sakant, aš beveik nebetikiu, kad pasaulį galima pakeisti. Beveik jaučiu, kad šiandieninėje kapitalistinėje visuomenėje žmonės yra pernelyg globojami, todėl tampa trapūs, trumparegiški ir radikalūs, o galiausiai tai – puiki dirva kraštutinei dešinei. Jaučiu, kad tie kairieji senukai Kioto gatvėse, kurie nuoširdžiai tiki, jog gali pakeisti pasaulį, yra „daug jaunesni“ už mane. Kaip mes, jauni žmonės, turėtume elgtis tokioje situacijoje? Artimiausius kelerius metus studijuosiu ir gyvensiu Japonijoje. Susidūręs su tokiu poslinkiu į dešinę, jaučiu bejėgiškumą – kur galėčiau pabėgti? Mums nebėra galimybės pabėgti į jokį naują žemyną.“
Taip, turime visiškai priimti šią išvadą: nėra vietos, į kurią galėtume pabėgti, nėra jokio naujo mūsų laukiančio žemyno. Kai filme Miunchenas: karo riba (2021 m.) vokiečių diplomatą, planuojantį nužudyti Hitlerį, kažkas bando įtikinti, kad smurtinis pasipriešinimas neveikia ir kad reikia laikytis begalinių derybų, kurios palaiko viltį, diplomatas atsako: „Viltis reiškia laukti, kol kas nors kitas tai padarys. Visiems mums būtų daug geriau, jei jos neturėtume.“ Štai ką turėjau omenyje savo knygos pavadinimu (paimtu iš Giorgio Agambeno teksto) – Vilties nebuvimo drąsa. Tikra radikali politika yra kaip Dantės pragaras, prie kurio įėjimo parašyta: „Lasciate ogne speranza, voi ch’intrate“ (dažniausiai verčiama „Palikite visas viltis, jūs, kurie čia įžengiate“). Juokinga kaltinti akademinę filosofiją dėl šios beviltiškos padėties: pati situacija, tokia, kokią ją patiriame, nesuteikia jokios perspektyvos. Nors radikalus pokytis būtinas, jis tuo pačiu metu mūsų realybėje neįmanomas.
Po stalinistinio posūkio komunistinės revoliucijos buvo grindžiamos aiškia istorinio realybės suvokimo vizija („mokslinis socializmas“), jos dėsniais ir tendencijomis, tad, nepaisant visų nenuspėjamų vingių, revoliucija buvo visiškai įtraukta į šį istorinės realybės procesą. Kaip jie mėgdavo sakyti, socializmas turi būti kuriamas kiekvienoje šalyje pagal konkrečias sąlygas, bet laikantis bendrųjų istorijos dėsnių. Teoriškai taip revoliucijai buvo atimta jai būdinga subjektyvumo dimensija, radikalūs tikrovės pjūviai į „objektyvios realybės“ audinį – tai ryški priešingybė Prancūzijos revoliucijai, kurios radikaliausi veikėjai ją suvokė kaip atvirą procesą, neturintį jokios atramos aukštesnėje Būtinybėje. Saint-Justas 1794 m. rašė: „Ceux qui font des révolutions ressemblent au premier navigateur instruit par son audace“ (liet. „Tie, kurie daro revoliucijas, panašūs į pirmąjį jūrininką, kurio vienintelis vedlys – drąsa“).[2] Šiandien, dar labiau nei Lenino laikais, mes plaukiame nežinomais vandenimis, neturėdami jokio pažinti pasaulį leidžiančio žemėlapio. O kas, jei būtent šio pažintinio žemėlapio nebuvimas leidžia mums išvengti totalitarinio užsivėrimo?[3]
Ko reikalauja mūsų situacija, yra aišku. Neredukuojama kairės sudedamoji dalis yra universalizmas – bent jau dėl to, kad šiandieninė „vėlyvojo kapitalizmo“ visuomenė (dažnai vartojamas epitetas „vėlyvasis“ pats savaime yra beprasmis; jis veikiau rodo tai, kad mes negalime nieko nuspėti) yra globaliai sujungta tokiu mastu, kokio iki šiol nebuvo galima įsivaizduoti. Tam, kad dar kartą nekartotume akivaizdžių pavyzdžių (pasaulinės grėsmės aplinkai, dirbtinio intelekto poveikio, socialinio chaoso ir karinio susinaikinimo perspektyvos), užtenka paminėti, kaip net dalykai, kurie anksčiau buvo valstybės monopolija, dabar tapo tarptautinės prekybos dalimi. Trumpas ne kartą svarstė galimybę siųsti JAV kalinius atlikti bausmę už šalies ribų – šį kartą „Teslų“ niokojimu kaltinamus asmenis jis grasina pasiųsti į Ekvadorą.[4] Taigi gali atlikti bausmę šalyje, kur veiksmas, už kurį buvai nuteistas, nėra nusikalstamas! Gana ir to, kad Serbija rengėsi pasirašyti istorinį supratimo memorandumą dėl darbo jėgos judėjimo, pagal kurį Ganos darbuotojai šiemet galėtų pasinaudoti Serbijos 100 000 darbo leidimų programa. (Vėliau susitarimas buvo atšauktas.)[5] Tas pat jau buvo įvykę 1970 m., kai VDR importavo tūkstančius darbuotojų iš Vietnamo (ši šalis pasiimdavo dalį uždarbio, kurį jie gaudavo). Taip viena valstybė parduoda darbuotojus kitai… Šiaurės Korėjoje tokia logika pasiekė kraštutinumą: tūkstančiai karių parduodami Rusijai, jie kovoja fronte ir masiškai žūsta. Ar Šiaurės Korėjai nebūtų daug prasmingiau parduoti savo darbuotojus Pietų Korėjai, kur jų trūksta? Dėl ideologinių priežasčių tai, žinoma, neįmanoma…
Kaip turėtume veikti tokioje painioje pasaulinėje situacijoje? Rizikuosiu ir pristatysiu tai, ko negaliu nevadinti realistine utopija.[6] Kasdienė tvarka geriausiai tvarkoma kokios nors vidutiniškai konservatyvios jėgos – pakankamai pragmatiškos, kad išvengtų pernelyg didelių rizikų, ir visada pasirengusios atsižvelgti į tai, kad net geriausi projektai gali nepavykti. Trumpai tariant, ji žino, kad politikoje veikėjas turi prisiimti visą atsakomybę: tikras politikas niekada neturėtų sakyti: „Norėjau gerai, tiesiog nesusiklosčiusios aplinkybės viską sugadino.“ Tačiau tokio požiūrio nepakanka, kad būtų įveiktos neišvengiamai visai žmonijai gresiančios katastrofos. Būtent dėl to reikalinga tam tikra nauja leninistinė elitinė grupė, kurios pagrindinė užduotis – ne puoselėti senamadiškas komunistines svajones, o parengti mus visus artėjančioms katastrofoms, t. y. nuolat priminti, kad mes artėjame prie pasaulinės nepaprastosios padėties. Mano utopija – tai tylus aljansas tarp nuosaikių konservatorių (kurie tvarko kasdienius reikalus) ir leninistinio elito (kuris ruošia mus neišvengiamam žlugimui), tačiau gerai suvokiu, kad šiandien abi šios jėgos dingsta iš politinės arenos. Nuosaikiuosius konservatorius nušluoja trumpistiniai populistai, o tai, kas liko iš radikalios kairės, įstrigę netikrame pacifistiniame utopizme.
Ką turėtume daryti, jei ši beprotiška svajonė pasirodytų pernelyg utopiška? Mano formulė – principingas pragmatizmas: turime susitelkti į pagrindinius tikslus, susijusius su mūsų išlikimu, ir viskas leidžiama, kol judama šių tikslų link. Link demokratijos, kai demokratija veikia, autoritarinės valstybės kontrolės link, kai ji būtina, masinės mobilizacijos link, kai to reikia, netgi link tam tikro teroro, kai situacija tampa tikrai beviltiška. Štai paprastas nesenas pavyzdys. Mūsų žiniasklaida pranešė apie dvi iniciatyvas kurti naują politinę partiją. Pirmiausia, praėjus kelioms savaitėms po dramatiško konflikto su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, apie naujos politinės partijos sukūrimą pranešė Elonas Muskas: „Milijardierius savo socialinėje platformoje X paskelbė, kad įkūrė Amerikos partiją, pristatydamas ją kaip iššūkį respublikonų ir demokratų dvipartinei sistemai. Tačiau neaišku, ar partija oficialiai užregistruota JAV rinkimų institucijose. Muskas, gimęs už JAV ribų ir todėl neturintis teisės kandidatuoti į prezidentus, nepasakė, kas jai vadovaus.“[7] Šios naujienos liūdina, nes dešinė vėl padarė tai, ką turėjo padaryti kairė: demokratų partijos kairysis sparnas (Bernie Sandersas, AOC) turėtų atsiskirti nuo „dvokiančio lavono“ ir sukurti naują partiją. Kyla klausimas, ar Jungtinėje Karalystėje Zarah Sultana ir Jeremyʼio Corbyno paskelbtas naujos kairiosios partijos kūrimas yra gera žinia. Pavadinimo dar nėra, svarstomi variantai – „Arise“ ir „The Collective“. Manoma, kad Corbynui patinka frazė „Tikras pokytis“, bet ji nebūtinai turi tapti partijos pavadinimu. Kilo idėja mobilizuoti didžiulį kairiųjų rinkėjų rezervą, kuriuos Starmeris pašalino iš leiboristų partijos arba nuo jos atstūmė.[8]
Šis projektas atrodo daug žadantis – pagal kai kurias apklausas apie pusė leiboristų rinkėjų pasirengę savo balsą perkelti naujai partijai – tačiau išlieka neapibrėžtumas. Nėra principinio atsakymo: kartais reikia bandyti perimti didelę, lyderiaujančią partiją; kartais būtinas skilimas. Todėl naujienos apie naujas partijas liūdina: veiksmingesnis buvo Trumpo įvykdytas Respublikonų partijos perėmimas arba tai, kaip prieš kelerius metus Corbynas perėmė Leiboristų partiją ir faktiškai privertė visą politinį elitą drebėti.
Didysis konservatorius T. S. Eliotas savo veikale Notes Towards a Definition of Culture pateikė dažnai cituojamą pastabą: „Būna akimirkų, kai esama vienintelio pasirinkimo tarp erezijos ir netikėjimo, kai vienintelis būdas išsaugoti religiją – atlikti sektantišką atsiskyrimą nuo joje pūvančio lavono.“ Leninui tai pavyko tradicinio marksizmo atžvilgiu, Mao tai atliko savaip, o Dengas atsiskyrė nuo Mao palikimo; rezultatai buvo įvairūs. Šiandien kairė to dar nepadarė – tai padarė Trumpas, įvykdęs eretišką lūžį globaliajame neoliberalizme. Ir vėlgi neturi būti išankstinių nuostatų – turime būti pasiruošę perimti iš priešo tokias temas kaip patriotizmas, savo specifinio gyvenimo būdo gynimas ar net šeimos vertybės. Taigi mums reikia erezijos, bet tokios, kuri veiktų ir turėtų galimybę tapti hegemonine – ne naujos mažos partijos, kuri didžiuojasi sakanti tiesą, nors ši tiesa daugiausia ignoruojama; ir ne tokios partijos, kuri kiekvienuose rinkimuose dreba, svarstydama, ar išliks parlamente.
Iš S. Žižek Goads and Prods vertė Kasparas Pocius.
[1] Otto Paans, 2017. „Professional Philosophy’s Failed Revolution“, Against Professional Philosophy, https://againstprofphil.org/2017/02/13/professional-philosophys-failed-revolution/, žiūrėta: 2025 m. rugsėjo 25 d.
[2] Louis Antoine de Saint-Just, 2004. „Rapport sur les factions de l’étranger“, in Œuvres completes. Paris: Gallimard, 695 psl.
[3] Jean-Claude Milner, 2016. „The Prince and the Revolutionary“, Crisis & Critique, https://www.crisiscritique.org/storage/app/media/2016-03-29/milner.pdf, žiūrėta: 2025 m. rugsėjo 25 d.
[4] Ali Bianco, 2025. „Trump floats sending Americans to foreign prisons. Civil rights groups say that would be illegal“, Politico, https://www.politico.com/news/2025/03/21/trump-foreign-prison-threats-civil-rights-groups-027162, žiūrėta: 2025 m. rugsėjo 25 d.
[5] Albert Kuzor, 2025. „Ghana, Serbia to sign labour mobility agreement as bilateral ties deepen“, My Joy Online, https://www.myjoyonline.com/ghana-serbia-to-sign-labour-mobility-agreement-as-bilateral-ties-deepen/, žiūrėta: 2025 m. rugsėjo 25 d.
[6] Ši idėja kilo diskutuojant su Nicoʼu Graacku.
[7] Sean Seddon & Stuart Lau, 2025. „Elon Musk says he is launching new political party“, BBC News, https://www.bbc.com/news/articles/c1dn04lvgpdo, žiūrėta: 2025 m. rugsėjo 25 d.
[8] Sam Francis, Iain Watson, 2025. „Corbyn’s new party – is it happening and could it damage Labour?“, BBC News, https://www.bbc.com/news/articles/cedg56670qdo, žiūrėta: 2025 m. rugsėjo 25 d.