2019 m. gruodį Ursula von der Leyen pristatė Europos Sąjungos planą, skirtą spręsti planetos sunaikinimu grasančią klimato ir aplinkosaugos krizę. „Europos žaliasis kursas yra siekis sutaikyti mūsų ekonomiką su mūsų planetos poreikiais, tai, kaip mes gaminame ir kaip vartojame, su planetos ir aplinkos, kurioje gyvename, interesais“, – teigė naujoji Europos Komisijos pirmininkė. ES Žaliasis kursas, anot von der Leyen, padarytų Europą neutralaus poveikio klimatui žemynu – tai yra pažadas naujai jaunų žmonių kartai, visos Europos miestų aikštėse streikuojančiai už tvarią ateitį. „Mūsų Europos žaliasis kursas skirtas jiems“, – sakė von der Leyen.
Paskelbtas po didžiausių klimato protestų istorijoje, von der Leyen planas buvo sveikinamas kaip reikšmingas žingsnis į priekį, siekiant teisingos globalios ekologinės transformacijos ir proveržio Naujojoje žaliojo kurso politikoje visame pasaulyje. „ES sutriuškino JAV, patvirtindama Naująjį žaliąjį kursą“, – skelbė viena antraštė. Komisijos pareigūnai pasinaudojo proga pačiupti Naujojo žaliojo kurso mantiją, prisiimdami sau pagrindinį vaidmenį pasauliniame dekarbonizacijos procese. „Turiu žinią iš Madrido“, – sakė Europos Komisijos pirmininkės pavaduotojas Fransas Timmermansas po vizito 2019 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje. „Žinia tokia: mums reikia europinės lyderystės. O taip pat: kai kurie nesijaučiame saugūs dėl to, ką turėtume daryti, bet jei Europa ims vesti, galbūt visi pradėsime eiti ta pačia linkme.“1
Timmermansas teisingai pabrėžė Europos įsipareigojimų klimatui svarbą. ES šalys narės buvo istorinės iškastinio kuro gavybos ir emisijų lyderės tiek pačiame žemyne, tiek visose jų buvusiose imperijose. Juk ir pati Sąjunga buvo sukurta per iškastinį kurą. Įpareigodama 1951 m. Paryžiaus sutartį pasirašiusias šalis kartelizuoti anglies dvideginio emisijų sistemą, Europos anglių ir plieno bendrija stengėsi įveikti įsisenėjusią konkurenciją tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP), susiurbianti daugiau nei trečdalį ES metinio biudžeto ir nukreipianti jį pramoninėms žemės ūkio bendrovėms, netrukus buvo sukurta kaip parama kaimo bendruomenėms, taip užtikrinant vidinę sanglaudą ir apsisaugant nuo komunizmo vilionių. Jos pasekmės – gyvulininkystė išmeta daugiau teršalų, nei visi Europos automobiliai ir sunkvežimiai kartu paėmus2, pesticidai naikina biologinę įvairovę3, o pigi europinė produkcija kenkia žemdirbiams „globaliuose Pietuose“ ir yra pražūtinga tvariai žemdirbystei visame pasaulyje.
Reali Europos lyderystė vykdant ekologišką transformaciją vis dėlto yra abejotina. Kruopšti Žaliojo kurso analizė rodo, kad tai – ne tiek naują perspektyvą atverianti drąsi ekologinės ateities vizija, kiek kolosalus bandymas žaliai nudažyti dabartinį Europos politinį ir ekonominį status quo. Išskyrus pavadinimą, Ursulos von der Leyen planas nė kiek nepanašus į Naujojo žaliojo kurso paradigmą, kurią išpopuliarino tokie socialiniai judėjimai, kaip „Saulėtekis“ (Sunrise), ir su jais susiję JAV Kongreso atstovai, kaip Alexandria Ocasio-Cortez. Pastarojo šaknys – keinsistinėje ekonomikoje ir ruzveltiškoje politinio pokyčio teorijoje. Kaip ir originalusis Naujasis kursas, pristatytas prasidėjus Didžiajai depresijai, Naujasis žaliasis kursas siekia atsižvelgti į ypatingas ekonomines sąlygas, su kuriomis šiandien susiduria išsivysčiusios ekonomikos: gausios privačios santaupos, mažos viešosios investicijos ir milžiniški turtiniai skirtumai, kurie per COVID-19 pandemiją tik didėjo. Naujasis žaliasis kursas sujungia dvi sąvokas – per didelį turtingųjų kaupimą ir nepakankamas investicijas į vargstančiuosius – su aplinkos ir klimato krizėmis bei žada nukreipti nenaudojamas santaupas į ekologiškas viešąsias investicijas. Savo strategija Naujasis žaliasis kursas tikisi panaudoti nedarbo ir nepakankamo užimtumo krizes užtikrinant darbuotojų paramą programai, kuri sukurtų milijonus ekologiškų darbo vietų.
Europos žaliajame kurse tokių nuostatų nėra. Priešingai nei ruzveltiška tradicija, dabartinis Žaliasis kursas yra turto koncentracijos viršuje, o ne jo ekonominio perskirstymo žemyn programa, kuri aiškiai siekia gilinti privačios konkurencijos logiką viešojo bendradarbiavimo sąskaita. Žaliasis kursas toli gražu nesuteikia pagalbos vargstančioms Europos bendruomenėms – jis siekia patenkinti kapitalo rūpestį generuoti pelną žaliajame perėjime. Jis nė iš tolo neprisideda prie demokratinės ekonomikos transformacijos, o tik stiprina technokratinę ES kontrolę Briuselyje, Liuksemburge ir Frankfurte. Šia prasme Žaliojo kurso trūkumai yra Europos Sąjungos institucinės struktūros bei valios ir drąsos mesti jai iššūkį nebuvimo atspindys. Toliau šiame straipsnyje detaliai aptarsime Žaliąjį kursą, brėždami aiškią skirtį tarp von der Leyen programos ir tikrojo Naujojo žaliojo kurso pasiūlymų, teikiančių viltį milijonams žmonių visame pasaulyje. Nėra jokių abejonių, kad Europai reikia Naujojo žaliojo kurso. Tačiau, siekdami jo, turime vengti pažįstamų aktyvizmo ir konsultacijų su pilietine visuomene spąstų, kuriuose vis užstringa Europos protesto judėjimai. Šį straipsnį pabaigsime aptardami politinę strategiją, kuri padėtų iškovoti teisingą transformaciją ir atsispirti esamo Europos žaliojo kurso išdavystei.
Dekonstruojant Žaliąjį kursą
Ursula von der Leyen dėjo daug pastangų, kad sukurtų Žaliąjį kursą kaip pasaulinių klimato ambicijų etaloną. Tai Europos „žmogaus Mėnulyje akimirka“, – sakė ji, norėdama dramatiškai pabrėžti ambicingą „Sąjungos, kuri siekia daugiau“, viziją. Bet atidžiai perskaitę Žaliąjį kursą ir jo atskiras dalis rasime to priešingybę: jis nesiekia nieko daugiau, kaip tik išsaugoti dabartinę Europos Sąjungos politinę ekonomiją. Tiksliau tariant, kaip politinės, ekonominės ir ekologinės transformacijos programa Žaliasis kursas nėra patenkinamas visais penkiais pagrindiniais – greičio, dydžio, apimties, strategijos ir struktūros – kriterijais.
Aiškiausia bet kurios klimato programos priemonė – jos greitis. Pristatydama Žaliąjį kursą, von der Leyen pažadėjo kilstelti ES dekarbonizacijos ambiciją nuo 40% iki 50–55% 2030 m., lyginant su 1990-aisiais, ir pasiekti visišką neutralumą 2050-aisiais. Tačiau šis tikslas yra ir klaidinantis, ir nepakankamas. Tai klaidina, nes remiasi idėja, kad ES gali toliau leisti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, pasikliaudama iš esmės neįrodytais ir galimai pavojingais švelninimo būdais (pavyzdžiui, anglies dvideginio surinkimu ir saugojimu) emisijoms kompensuoti. To nepakanka, nes plane neatsižvelgiama į istorinį Europos taršos visame pasaulyje palikimą. ES šiandien yra trečia didžiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėja pasaulyje – ji atsakinga už beveik 8% viso pasaulio teršalų.4 Iki 2100 m. vien Vokietija prisidės prie 3,9% pasaulinės temperatūros kilimo – priimant domėn didžiulį Europos istorinės taršos palikimą.5
Nesugebėjimas atitaisyti ilgos kolonijinės gavybos istorijos yra tai, kas bendra tarp daugelio išsivysčiusių šalių pasiūlymų, kaip pasiekti ekologinę transformaciją. JAV Žaliojo kurso kritikai pabrėžė, kad didelis šios šalies išteklių ir energijos poreikis gali paspartinti socialinį ir ekologinį išnaudojimą užsienyje. Tas pats pasakytina ir apie ES. Žaliasis kursas niekaip neatsižvelgia į tai, kokį poveikį šio kurso politika turės kitoms šalims, jau nekalbant apie žalos atlyginimą aukoms, istoriškai patyrusioms Europos taršą. Didžiulis ES apetitas žemės ūkio produktų importui jau sukėlė miškų išnaikinimą užsienyje – netgi tuo pat metu, kai ES funkcionieriai šventė didelių Europos miškų plotų atsodinimą.6 Europos Bendroji žemės ūkio politika, kaip pramoninio protekcionizmo politika, kartu su Europos ekonomikos liberalizavimo politika turi baisų poveikį užsienyje. Pavyzdžiui, Ganoje paukštienos paklausa, kurią patenkina vietos gamintojai, sumažėjo nuo 95% 1992 m. iki 11% 2002 m., o tai kainavo 200 000 darbo vietų.7
Šiuo atžvilgiu Žaliasis kursas pažeidžia ne tik „bendros, bet skirtingos atsakomybės“ principą, įtvirtintą 2016 m. Paryžiaus susitarime, kuris teigia, kad didesnių finansinių ir technologinių pajėgumų valstybės turėtų prisiimti didesnę naštą – šiam principui aršiai priešinosi ES derybininkai.8 Nepaisydamas ES istorinio indėlio į klimato kaitą ir užkraudamas naštą kitoms šalims, Žaliasis kursas pagilina nevienodą klimato kaitos pasiskirstymą ir nepaiso kitų valstybių ribotų galimybių. Tokia nelygybė, kaip teigia žurnalo Nature straipsnis, prilygsta „masiniam vertės perkėlimui iš karštų pasaulio kraštų į vėsesnes pasaulio vietas.“9
Savo dydžiu Žaliasis kursas taip pat toli gražu nepasiekia to, kas būtina, ir to, ką jo viešųjų ryšių specialistai Briuselyje pardavė pasauliui. Finansuoti savo „skrydžiui į Mėnulį“, von der Leyen pristatė Tvarios Europos investicijų planą: pažadą paversti Europos investicijų banką (EIB) klimato banku bei per ateinantį dešimtmetį mobilizuoti trilijoną eurų ekologinės transformacijos finansavimui, arba po 100 milijardą eurų kasmet. Tačiau šis skaičius – gerokai mažesnis, nei iš tikrųjų reikia ekologinei transformacijai pasiekti. Komisija pati įvertino išlaidas maždaug 260 milijardų eurų papildomo finansavimo per metus, kad būtų užtikrinti Europos klimato ir žaliosios energetikos tikslai iki 2030 m.10Europos audito rūmai apskaičiavo, kad ES nuo 2021 iki 2030 m. turi išleisti po 1,115 trilijono eurų kasmet, kad būtų pasiekti klimato tikslai. Tikėtina, kad ir pastarasis skaičius – nepakankamas, nes jis grindžiamas emisijų mažinimo kriterijais, kurie buvo nustatyti dar iki Žaliojo kurso paskelbimo.
Nepakankamas Žaliojo kurso finansavimas susijęs ir su jo taikymo srities siaurumu. Esant realiai galimybei – ir skubiam poreikiui – nutraukti status quo, kuris ir toliau gilina Europos ekonominę, socialinę ir demokratinę krizę, Žaliasis kursas atkakliai tęsia kenksmingą politiką, kuri ir sukėlė šias krizes. Pristatydama Žaliąjį kursą, von der Leyen stengėsi nuraminti ES fiskalinius plėšrūnus, pabrėždama programos ištikimybę Stabilumo ir augimo paktui. Europos „fiskaliniai tramdomieji marškiniai“, kaip kartais vadinamas SAP, skirti išlaikyti BVP augimą, tuo pat metu ribojant viešąsias išlaidas bei nukreipiant nuosavybės ir gerovės kūrimo galimybes į privačias rankas. ES augimo strategija nesuderinama ne tik su planetos galimybėmis, kaip tai aiškiai pademonstravo Europos aplinkos agentūra savo 2020 m. ataskaitoje.11 Ji taip pat grįsta fiskaline logika, kuri atvedė prie viešųjų investicijų visoje euro zonoje žlugimo, turėjusio pražūtingus padarinius viešosioms paslaugoms, darbuotojų mokymams ir viešajai infrastruktūrai.
Vadinamoji Kitos kartos ES (NextGenerationEU) programa žada dar labiau sustiprinti šią logiką. Europos pavyzdiniame COVID-19 finansinės paramos pakete pirmą kartą pristatoma tarpusavio atsakomybe grįsta skolinimosi priemonė, kuria žadama sulyginti skolinimosi palūkanas konsoliduojant visų euro zonos valstybių rizikos profilius į vieną finansinį instrumentą. Tačiau ši priemonė neišsivaduoja iš fiskalinių tramdomųjų marškinių. Užuot atsisakius SAP ir įgyvendinus darbotvarkę, kuri būtų naudinga visiems Europos gyventojams, programos lėšos bus paskirstytos nelygiai – skurdesnės šalys gaus didesnę pagalbos paketo dalį. Kitais metais atnaujinus derybas dėl biudžeto, imperatyvas subalansuoti sąskaitas jose užims svarbiausią vietą ir, užuot sukėlę savo rinkėjų rūstybę, pagrindinės ES narės greičiausiai perkels šio balansavimo naštą ant šalių-lėšų gavėjų pečių. Kitaip tariant, Kitos kartos ES rizikuoja pagreitinti taupymo kūjo, nukreipto prieš neturtingas euro zonos nares, nusileidimą ant jų galvų, taip gilindama, o ne malšindama nesantaiką, kuri ne kartą buvo privedusi Europos projektą prie žlugimo slenksčio.
Jei Žaliasis kursas nesugebės ištaisyti Europos struktūrinio disbalanso, jo politinė strategija rizikuoja pagilinti demokratijos deficitą. Daugelis Naujojo žaliojo kurso gynėjų vadina šią politiką „klimato populizmu“, tikėdami, kad jo ambicijos gali suvienyti plačią darbininkų, bendruomenių ir susirūpinusių piliečių koaliciją. Žaliasis kursas, priešingai, neturi koalicijos. Von der Leyen teigia, kad ją motyvavo jaunimo judėjimas, išsprogęs Europoje metai prieš paskelbiant kursą. Nepaisant viso įkvėpimo, klimato judėjimas liko daugiausia orientuotas į „vaikus“. Darbininkų, karingo darbo judėjimo, kurio spaudimas padėjo atsirasti Naujajam kursui XX a. 4-ajame dešimtmetyje, jame nėra. Iš tiesų, klimato strategija dažnai vaizduojama kaip grėsmė darbininkams, o jų rūpesčiai – kaip neįveikiama kliūtis tikrai ambicingai programai. Iš pažiūros, per susitikimus su jaunaisiais aktyvistais ES pareigūnai stengėsi parodyti, kad „klausosi“ protestuojančiųjų gatvėse reikalavimų. Tačiau užkulisiuose jie kas savaitę susitikdavo su daugiau nei vienuolika verslo lobistų, kurių poveikis tampa vis aiškesnis, kai matome, jog pinigai leidžiami iškastinio kuro projektams, o dekarbonizacijos įstatymai atidedami.12 Sumažinęs demokratinį piliečių įtraukimą iki kelių nedidelių „konsultacijų“, Žaliasis kursas siekia kooptuoti demokratinius siekius, pritaikydamas juos savo retorikai tam, kad įlietų dozę teisėtumo į dabartinę nepopuliarią politinės ekonomijos paradigmą.
Šis sėkmingas klimato judėjimo kooptavimas Žaliojo kurso forma atspindi bjaurią tiesą apie dekarbonizacijos politiką. Šiuolaikinis klimato judėjimas iš esmės atsirado kairiojoje politinio spektro pusėje, todėl ambicingesni jo pasiūlymai, t. y. Naujasis žaliasis kursas, atspindi lygybės ir demokratijos principus, kurie yra artimi patiems klimato aktyvistams. Daugeliu atvejų tai paskatino Naujojo žaliojo kurso šalininkus teigti, kad dekarbonizacija savaime yra progresyvus, perskirstymo projektas. Tačiau vietoj to Žaliasis kursas teigia, kad dekarbonizacija gali įtvirtinti nelygybę ir mažinti demokratinės politikos aprėptį. Taigi, Žaliasis kursas yra naujas pavyzdys to, ką pavadinome „dekarbonizacija be demokratijos“ – tai politinė ir ekonominė žaliosios transformacijos vizija, kuria siekiama sumažinti bendrą išmetamų teršalų kiekį išsaugant esamą galios pasiskirstymą tarp turtingų ir neturtingųjų, Šiaurės ir Pietų, bei valstybių kreditorių ir valstybių skolininkių.13 Kitaip tariant, Europa iš tikrųjų yra naujo klimato politikos modelio pradininkė – bet jis visiškai kitoks, nei suponuoja antraštė „Žaliasis kursas“.
Pagaliau, savo struktūra Europos žaliasis kursas pagilina viešųjų investicijų krizę, kuri kankina euro zoną nuo valstybinės skolos krizės pradžios 2009 m. Užuot įsipareigojęs viešųjų investicijų programai, kuri padėtų įveikti gilėjančią krizę, jis siekia pritraukti viešuosius pinigus privačioms investicijoms, taip socializuodamas išlaidas ir privatizuodamas ekologinės transformacijos laimėjimus. Šiuo atžvilgiu Žaliasis kursas panašus į savo tiesioginį pirmtaką – Europos investicijų planą, dar vadintą Junckerio planu. Kaip ir Žaliasis kursas, Junckerio planas siekė mobilizuoti maždaug 100 milijardų eurų per metus, panaudojant viešąsias lėšas privačioms paskoloms laiduoti – socializuoti investicijų riziką ir privatizuoti jų naudą. Šis modelis leidžia ES sutelkti dideles finansavimo sumas nepatiriant visko, kas surašyta finansinėje ataskaitoje. Jo logika paprasta: „stumtelti privačius finansus visuomenės labui“, kaip 2019 m. sakė EIB pirmininkas Werneris Hoyeris.14
Šis viešojo ir privataus sektorių kofinansavimo būdas ne tik teikia pirmenybę trumpalaikiams finansiniams interesams ilgalaikio tvarumo sąskaita – šiomis investicijomis finansuoti produktai atitenka ne visuomenei. Tai taip pat generuoja neproporcingą pelną privatiems investuotojams. 2018 m. Europos audito rūmų ataskaitoje teigiama, kad rizikų paskirstymas tarp privačių ir viešųjų partnerių tokiuose susitarimuose „dažnai buvo netinkamas, nenuoseklus ir neefektyvus“, o „pelno marža (iki 14%) privataus partnerio rizikos kapitalui“ neatspindėjo prisiimamos rizikos.15Kitaip tariant, šis modelis perskirsto visuomeninį turtą į privačias rankas.
Siekiant naujo ekologiško plano Europai
„Teisingos transformacijos“ koncepcija pačioje Naujojo žaliojo kurso šerdyje reikalauja nuodugniau paanalizuoti jo ruzveltiškąjį bendravardį. Naujasis kursas atsirado didžiulės ekonominės ir socialinės suirutės metu. Jo įgyvendintos programos, kuriomis buvo siekiama palengvinti neturtingųjų dalią, bandė atgaivinti stringančią ekonomiką ir reformuoti sugriuvusią sistemą. Tai buvo bene didžiausias darbuotojų laimėjimas JAV istorijoje. Vis dėlto, Rooseveltas, spaudžiamas karingai nusiteikusio darbininkų judėjimo, negalėjo išvengti ideologinių ir koalicinių savo laikmečio apribojimų. Šių apribojimų rezultatas, kaip rašė istorikas Williamas Leuchtenburgas 1963 m., buvo „revoliucija pusiaukelėje, kuri išpūtė buržuazijos gretas, tačiau paliko daug amerikiečių – pusininkus, lūšnynų gyventojus, daugumą juodaodžių – už naujojo socialinio pakto ribų“.16 Trumpai tariant, Naujasis kursas buvo kapitalizmo gelbėjimosi plaustas, kuris padidino, o ne pašalino prarają tarp savininko ir darbuotojo, taip sukurdamas sąlygas ateinantiems dešimtmečiams.
„Teisingos transformacijos“ iššūkiai šiandien dar didesni. Klimato ir aplinkosaugos krizės neriboja nacionalinių valstybių sienos, taip pat jos nėra ir pagrindinės šios krizės sukėlėjos. Šimtas tarptautinių korporacijų, daugiausia iš globalios Šiaurės, yra atsakingos už 71% visų išmetamų teršalų.17 1% hipermobilių turtingiausių pasaulio žmonių yra atsakingi už dvigubai daugiau emisijų, nei 50% skurdžiausių pasaulio gyventojų.18 Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija jau seniai tvirtina, kad klimato kaita lems beprecedentį šių žmonių, daugiausiai gyvenančių globaliuose Pietuose, išstūmimą.19 Tarptautinė migracijos organizacija perspėjo, kad nuo 25 milijonų iki 1 milijardo žmonių gali iki 2050 m. būti priversti migruoti dėl klimato kaitos.20 Pastarųjų metų įvykiai įspėja apie būsimus padarinius: miestai, užpilti biblinių potvynių, ištisi regionai, priversti trauktis dėl vis greičiau besiplečiančių dykumų.
Todėl teisinga Europos ekologinė transformacija turi veikti vienu metu skirtingo masto lygiais. Ji turi stiprinti darbuotojus ir bendruomenes Europoje, taip nuramindama išcentrines reakcingas jėgas, kurios gilina dešimtmečius trunkančią demokratijos krizę žemyne. Ji taip pat turi reikšti tvirtą paramą globaliuose Pietuose esančioms šalims, kurios jau patiria klimato krizės padarinius. Be to, ji privalo mesti iššūkį finansiniam ir prekybiniam diktatui, kuris be jokios atskaitomybės nacionalinėms demokratijoms remia pasaulio skurstančiųjų turto perpumpavimą pasaulio turtingiesiems.
Šiai vizijai įgyvendinti mūsų Europos teisingos ekologinės transformacijos planas21, sukurtas kartu su tyrėjais, akademikais ir aktyvistais iš visos Europos ir už jos ribų, siūlo tris pagrindines iniciatyvas. Pirmoji – Žalieji viešieji darbai: istorinė investicijų programa, skirta užvesti Europos teisingą ekologinę transformaciją. Greta daugybės kitų pasiūlymų, šioje programoje numatytas spartus pramonės perėjimas darbuotojų nuosavybėn, pasaulinės karo pramonės panaikinimo procesas ir visuotinis perėjimas prie viešųjų investicijų visiems su ekologine transformacija susijusiems infrastruktūros ir socialiniams projektams. Antroji iniciatyva yra Aplinkosaugos sąjunga – reguliavimo ir teisinė sistema, kuri užtikrintų greitą ir sąžiningą Europos ekonomikos transformaciją, neperkeliant anglies dvideginio emisijų kaštų labiausiai pažeidžiamoms bendruomenėms. Trečioji būtų Aplinkos teisingumo komisija – nepriklausoma institucija, tirianti naujus aplinkos teisingumo standartus visoje Europoje ir už jos sienų bei remianti teisingą žalos atlyginimą už istorines skriaudas ir paramą šalims jų ekologinėse transformacijose. Mūsų Europos naujojo žaliojo kurso koncepcija turi būti grįsta tarptautiniu solidarumu, o ne neoliberaliu daugiašališkumu, kurio pagrindu buvo sukurta ES.
Būtų naivu manyti, kad tokio masto pokyčiai – net turint parengtą viešosios politikos programą – gali būti noriai įgyvendinti. Skirtingai nei Rooseveltas, von der Leyen veikia ideologinėje ir institucinėje aplinkoje, kuri gali tik įvirtinti status quo ir atmesti progresyvius siekius. O jos įsivaizduojami priešininkai – klimato judėjimai, prasidėję Europos gatvėse ir vėliau įsitvirtinę pilietinės visuomenės organizacijose, kurias pačias finansuoja Europos Komisija – palaiko aktyvizmo viziją, grįstą įsitikinimu, kad didžiulis protestuojančių jaunų žmonių skaičius gali paskatinti politinius veiksmus. Šiuo požiūriu daugelis judėjimo reikalavimų suformuluoti kaip maldavimai. „ES turi rodyti kelią“, – pareiškė Greta Thunberg aistringame kreipimesi į Europos Parlamentą 2019 m. „Jūs turite moralinę pareigą tai padaryti ir unikalią ekonominę ir politinę galimybę tapti tikrais klimato lyderiais.“22 Europos politikos tragedija slypi sugedusiame mechanizme, kuris turėtų perduoti pilietinės visuomenės institucijų reikalavimus politinių sprendimų kontrolės centrui. Kaip valdymo institucijų ir politinių struktūrų rinkinys, ES įrodė nenorinti ir nesugebanti įgyvendinti tokios politikos, kuri apsaugotų jos pačios bendruomenes, jau nekalbant apie galimybę ištaisyti istorines neteisybes.
Iš tiesų, faktai negailestingai byloja prieš Europoje dominuojančią aktyvizmo strategiją. 2019 m. aktyvistai surengė didžiausią klimato streiką istorijoje. Vien Vokietijoje apie 1,4 milijono žmonių išėjo į gatves reikalauti veiksmų.23Vos po kelių mėnesių Vokietija, besipriešinant reikšmingam, bet bevaisiam aktyvistų būriui, atidarė naują anglies elektrinę,24 o Europos parlamentas balsavo už 27 milijardų eurų metinį investicijų į iškastinį kurą paketą, beveik dvidešimt septynis kartus didesnį, nei metinė biudžeto dalis, skirta Teisingos ekologinės transformacijos fondui. Sėkmingesni klimato aktyvizmo projektai, pavyzdžiui, kelis mėnesius trukusi Danenrioderio miško okupacija Vokietijos Heseno žemėje, patiria neproporcingą valstybės smurtą tiesiog už bandymą apsaugoti miško ruožą.25Trumpai tariant, jungtis tarp protesto ir politikos – netgi tokiose kur kas mažiau priešiškose protestams vietose kaip Vokietija ir Prancūzija, lyginant su neoautoritarine Vengrija – neveikia ir jokios konsultacijos Berlaymont pastate ar Europos Parlamente to neištaisys.
Taigi, norint įgyvendinti radikalų Naująjį žaliąjį Europos kursą, nepakanka kalbėti pilietinės visuomenės kaip Europos valdymo kategorijos kalba. Mokslinių modelių deklamavimas sumišusiems funkcionieriams gali išplėsti jų supratimą apie skubių veiksmų būtinybę, tačiau tai per daug nepadės formuojant mūsų strateginį atsaką. Dauguma šio aktyvizmo reikalavimų suformuluoti kaip neiginiai. „Penktadieniai už ateitį“ apibrėžia savo misiją kaip „protestą prieš neveiklumą sprendžiant klimato krizę“.26 Neaišku, ko ir kam jis reikalauja, kaip tikimasi laimėti. Mes privalome nustoti fantazavę apie galimybę būti įtrauktiems į sprendimų priėmimo procesą, sukonstruotą mums pašalinti iš jo, ir turime pradėti galvoti apie valdžios svertus, kurie iš tikrųjų yra mūsų žinioje: tik taip iškovosime teisingą mūsų politekonominės sistemos transformaciją.
Kaip paaiškinome, klimato kaitos padarinių švelninimas yra ne tiek mokslinė, kiek ekonominės galios disbalanso mūsų visuomenėse problema. Norint sukurti masinę pilietinę jėgą, judėjimams gyvybiškai svarbu artikuliuoti teigiamuspokyčių reikalavimus. Jų įgyvendinimas sustiprintų bendruomenes visoje Europoje, įveikiant dešimtmečius besitęsiantį neoliberalų jų smaugimą. Šie reikalavimai pirmiausia turi siekti sugrąžinti ekonominę, politinę ir kultūrinę galią mūsų bendruomenėms. Nors gali atrodyti kitaip, klimato krizė nėra tinkamiausias vektorius šiai misijai įgyvendinti, nepaisant jos egzistencinės reikšmės. Atvirkščiai, kovos už klimatą strategija, atsieta nuo materialinių bendruomenių poreikių, tik dar labiau atitolins jas nuo ekologinio teisingumo projekto. ES klimato judėjimo kartų politika, priešinanti studentus aktyvistus su jų dirbančiais tėvais, yra to pakankamas įrodymas. Žemyne, kuriame kas penktas skursta, kurio visos šalys susiduria su augančia benamystės problema ir kur netinkamas atsakas į COVID-19 pandemiją sugriovė milijonus gyvenimų, galingiausi reikalavimai bus tie, kuriais bus siekiama patenkinti pagrindinius materialinius bendruomenių poreikius: maisto, sveikatos priežiūros ir būsto.
Šie reikalavimai turi strateginę jėgą, nes gali sugriauti pirmines kliūtis klimato veiksmams šiandienos Europoje: čia turime omenyje vadinamąjį juodąjį nulį. ES šalys narės turi liguistą maniją subalansuotiems valstybės biudžetams, mažinančią jų galimybes reaguoti į krizes ir gilinančią nelygybę įvairiose geografinėse ir socialinėse žemyno ašyse. Nukreiptas teisinga linkme, atsiribojimas nuo ekonominės ortodoksijos, palaikančios neveiklumą, galėtų išlaisvinti viešąjį finansavimą reikalingoms darbo vietoms ir viešosioms paslaugoms – pirmiesiems žingsniams kuriant Europos naująjį žaliąjį kursą. Tai savo ruožtu padėtų užkirsti bandymams pozicionuoti darbą ir darbininkus kaip teisingos ekologinės transformacijos priešus. Nuo lenkų kalnakasių iki prancūzų gilets jaunes, darbininkai nerimauja dėl klimato kaitos padarinių švelninimo tikslų, nes XXI a. Europos taupymo sąlygomis dekarbonizacija gali tapti regresinių mokesčių ir priverstinio nedarbo priedanga. Demokratinės politikos aritmetikoje klimato strategija gali būti įgyvendinta tik derinant ją su darbininkais, kurių rūpesčiai yra jos politinių reikalavimų centre.
Darbininkų aktyvinimas ir organizavimas klimato judėjime yra būtinas ne tik dėl šios priežasties rinkimų arenoje. Darbininkai taip pat turi ir materialinę galią mesti iššūkį dekarbonizacijos paradigmai, pasiūlytai Briuselyje. Sustabdę darbą, profsąjungos gali įkišti pagalį į ekonomikos ratus ir sukurti naujus demokratinius svertus prieš ES technokratijos vadovus. Tai – pamoka, kurią Europa jau yra išmokusi, o sykiu ir pamoka, kurios vėl mokomės iš kitų socialinių judėjimų: pavyzdžiui, Bolivijoje perversmu įdiegtas režimas 2019 m. lapkritį nebuvo nugalėtas balsadėžėse. Siekdami atkurti demokratiją šalyje, darbininkai visoje Bolivijoje pradėjo masinių streikų bangas ir greitkelių blokadas tam, kad priverstų Jeanine Áñez paskelbti rinkimų datą. Kitaip tariant, demokratija buvo laimėta kovojant, o ne rašant peticijas.
Darbininkų kovų sėkmė plečiant demokratiją atveria naują Europos klimato judėjimo strategiją. Visų pirma, ji demonstruoja būtinybę sukurti strateginę klimato koaliciją, kuri įtrauktų aplinkosaugos aktyvistus į egzistuojančias organizuotų bendruomenių institucijas – pirmiausia profsąjungas – ypač siekiant įgyvendinti bendrą darbotvarkę ir planuojant bendras strategijas. Pavyzdžiui, produktyvumo kilimo panaudojimas darbo savaitei sutrumpinti atneštų daug naudos aplinkai, sumažintų gamyboje naudojamų medžiagų cirkuliaciją ir infrastruktūros naudojimą, o taip mažėtų ir teršalų išmetimas bei išteklių naudojimas vienam gyventojui. Profsąjungos ir aktyvistai kartu galėtų reikalauti nuosavybės ir kontrolės darbo vietoje arba palikti darbo jėgą ir pradėti kurti naujas demokratinės ekonominės organizacijos formas anapus kapitalo kaupimo.
Tačiau net ir šie paprasti reikalavimai atspindi tektoninius galios pusiausvyros pokyčius mūsų politinėse ekonomijose. Šiems pokyčiams pagrindinės ES politikos galybės, pavyzdžiui, bankininkai, rizikos draudimo fondų valdytojai ir iškastinio kuro korporacijos, lengvai nepasiduos. Kapitalo institucinio įsitvirtinimo supratimas, jo galios instrumentų tyrimas, naujo tipo praktikos, skirtos pramušti ES technokratijos šarvus, kūrimas – vienu žodžiu, klimato judėjimo, kuris per dažnai formuluoja savo reikalavimus tik moksliniais terminais, politizacija – tai pirmieji žingsniai tvirto ekosocializmo fronto kūrime.
Vėlgi, istorija gali pasitarnauti kaip kompasas, kad suprastumėme, kas slypi ateityje. Istorinių pavyzdžių yra daug: nuo Thomo Sankaros, per keletą metų pasodinusio 10 milijonų medžių ir padėjusio sustabdyti Burkinos Faso dykumėjimą,27 iki Evo Moraleso, iškilmingai atidariusio pirmąjį „liaudies susirinkimą“ klimato klausimais, kaip reakciją į derybų Jungtinėse Tautose trūkumus.28 Toks mokymasis iš socialistinių kovų sėkmių ir nesėkmių grindžia mūsų analizę ir viešosios politikos principus materialinėje kovoje ir patirtyje to, ką dabar vadiname „sistemų pokyčiais“. Jis taip pat atskleidžia dažnai slaptas kliūtis mūsų politiniams siekiams, griaudamas patogų mitą, kad radikalūs pokyčiai yra lengvai pasiekiami, kad dar vienas protestas arba dar vieni rinkimai gali nusverti svarstykles į naujos politinės ir ekonominės paradigmos pusę. Ir, svarbiausia, šios istorinės pamokos atskleidžia, kad valdžios ir turto šaltiniai slypi rūdų, metalų, maisto produktų ir degalų kontrolėje, kuriuos išgauname iš žemės; žuvies, vandens, jūržolių, dumblių, kuriuos semiame iš vandenynų; energijos, kurią generuoja saulė; ir darbo, kuris sukuria iš jų vartojamąsias vertes. Rimtai traktuodami teisingą ekologinę transformaciją, mes turime siekti visuotinio liaudies suverenumo šių išteklių atžvilgiu. Tai yra stulbinantis mūsų politinės situacijos – ją nusako visuotinis egzistencinių krizių pripažinimas ir naujas aukštumas pasiekusi ekonominė nelygybė – bruožas, kurį šiandien turime pabrėžti.
Išvados
Kaip Ursulos von der Leyen įgaliojimų Komisijoje išskirtinis ženklas, Žaliasis kursas buvo pristatytas kaip fundamentali holistinė Europos politinės ekonomijos pertvarka. Žaliasis kursas savo užmoju ir ambicijomis žadėjo pakeisti pagrindinius Europos ekonomikos ramsčius. Tai apėmė strategiją „Nuo ūkio iki šakutės“ (Farm to Fork Strategy), kuri „puoselėtų ir išsaugotų mūsų kaimo vietoves bei investuotų į jų ateitį“, siekdama sumažinti žemės ūkio išmetamas emisijas ir derinti ūkininkavimą su naujais ES klimato tikslais. Jis įtraukė ir Naująjį žiedinės ekonomikos veiksmų planą, kuris remtų Europos statybos ir tekstilės pramonių mažesnę taršą ir pažabotų plastikų gamybą. Sykiu planuota per dešimtmetį paskirti trilijoną eurų tvarioms investicijoms, taip pat ir Teisingos ekologinės transformacijos fondui, užtikrinančiam, kad „nepaliekame nieko ant ledo“.
Tačiau, atidžiau pažvelgus, Žaliasis kursas praktiškai nėra nė kiek panašus į pirmąjį Naująjį kursą – nei stilistiškai, nei iš esmės. Jam labai trūksta plačios politinės ir ekonominės pertvarkos vizijos, taip skubiai reikalingos šiandien. Skolindamiesi teisingos ekologinės transformacijos retoriką, Žaliojo kurso autoriai atsisakė pažado kovoti su spekuliacinio kapitalizmo nesėkmėmis ir pakeisti jį teisinga ekonomine transformacija. Jei Rooseveltas „sveikino neapykantą“ didiesiems finansininkams ir kapitalistų klasei apskritai, tai Ursulos von der Leyen Žaliasis kursas neturi jokio socialinio matmens ir jame praktiškai nėra numatyta jokių priemonių tvarkytis su socialiniu išstūmimu, susijusiu su dekarbonizacijos projektu. Trumpai tariant, Žaliasis kursas ne tik nėra ir negali būti vadinamas Naujuoju žaliuoju kursu, suprantant jį taip, kaip jį suprato Rooseveltas, jis taip pat tiesiogiai ir neišsprendžiamai prieštarauja teisingos ekologinės transformacijos pažadui. Vis dėlto savo istorine išdavyste, praskiestumu ir mūsų egzistencinės kovos kooptacija jis taip pat atskleidžia kai ką svarbaus apie mūsų politinių institucijų pobūdį: jos yra iš esmės atgyvenusios. Ar esame pasirengę vietoje jų kurti naujas?
Vertė Andrius Bielskis
- Frans Timmermans, 2019. „Closing statemen by Executive Vice-President of the European Commission“, europa.eu [žiūrėta: 2021-05-04]. ↩︎
- „Farming for Failure – Report by Greenpeace“, Greenpeace, 2020. ↩︎
- Samuel Petrequin, 2020. „EU urged to act against pesticides to fight insect decline“, ABC News. ↩︎
- Mengpin Ge & Johannes Friedrich, 2020. „4 Charts Explain Greenhouse Gas Emissions by Countries and Sectors“, www.wri.org. ↩︎
- Marcia Rocha, et al., 2015. „Historical Responsibility for Climate Change – from countries emissions to contribution to temperature increase“, climateanalytics.org. ↩︎
- Richard Fuchs, et al., 2020. „Europe’s Green Deal offshores environmental damage to other nations“, www.nature.com. ↩︎
- Sylvester Bagooro, 2011. „Report of the national civil society forum on the EPA“, Accra: Third World Network-Africa. ↩︎
- Sophie Yeo, 2015. „Old battlelines resurface as countries meet for last time ahead of Paris climate summit“, CarbonBrieff, www.carbonbrief.org. ↩︎
- Marshall Burke, et al. 2015. „Global non-linear effect of temperature on economic production“, Nature. ↩︎
- „Communication from the commission to the european parliament, the council, the european economic and locial committee and the committee of the regions“, 2019, ec.europa.eu. ↩︎
- „EU action on energy and climate change“, 2017, op.europa.eu. ↩︎
- „Disclosed: intense fossil industry lobby undermines EU Green Deal“, Corporate Europe Observatory, 2020, corporateeurope.org. ↩︎
- David Adler & Pawel Wargan, 2020. „Europe Can’t Decarbonize Without Democracy“, Jacobin, jacobinmag.com. ↩︎
- „The EU Climate Bank: Channeling private capital into sustainable finance“, 2019, European Investment Bank, www.eib.org ↩︎
- „Public Private Partnerships in the EU: Widespread shortcomings and limited benefits: Special Report“, 2018, European Court of Auditors, www.eca.europa.eu. ↩︎
- William E. Leuchtenburg, 1963. Franklin D. Roosevelt and the New Deal. New York: Harper & Row. ↩︎
- „New report shows just 100 companies are source of over 70% of emissions“, 2017. CDP: Disclousure Insight Action, www.cdp.net. ↩︎
- „Carbon Emissions Of The Richest 1 Percent More Than Double The Emissions Of The Poorest Half of Humanity“, 2020, Oxfam, www.oxfamamerica.org. ↩︎
- „Climate Change: The IPCC 1990 and 1992 Assessments“, 1992, IPPC. ↩︎
- „Migration, Environment and Climate Change“, www.iom.int. ↩︎
- https://report.gndforeurope.com/ ↩︎
- „Greta Thunberg urges MEPs to show climate leadership“, European Parliament, 2020, www.europarl.europa.eu. ↩︎
- Sandra Laville and Jonathan Watts, 2019. „Across the globe, millions join biggest climate protest ever“, The Guardian, www.theguardian.com. ↩︎
- William Wilkes and Brian Parkin, 2020. „New German Coal Plant Could Threaten Merkel’s Final Climate Push“, Bloomberg, www.bloomberg.com. ↩︎
- „Germany: Water cannon fired at Dannenröder forest activists“, 2020, Deutsche Welle, www.dw.com. ↩︎
- fridaysforfuture.org ↩︎
- Becky Branford, 2017. „Thomas Sankara – interviewing an African legend aged 11“, BBC News, www.bbc.com. ↩︎
- Andres Schipani, 2010. „Evo Morales’ message to grassroots climate talks – planet or death“, The Guardian, www.theguardian.com. ↩︎